Birželio 11–12 d. šalia Vilniaus, „Vilnius Grand Resort“, vyksiančioje vadovų konferencijoje EBIT V. V. Landsbergis dalyvaus kaip vienas iš pranešėjų, tačiau pasakos ne apie įmonių valdymą ar kolektyvo motyvavimą, o apie tai, kaip neprarasti savęs, nenužudyti vidinio vaiko, be kurio, rašytojo nuomone, laukia labai liūdnas gyvenimas.
Benamiai seneliai
Dar likus laiko iki šimtus įmonių vadovų pritraukiančio renginio, knygų vaikams rašytojas davė interviu portalui „Delfi“. Pašnekesį pradėjome ne nuo jo, kaip suaugusiojo, istorijos, bet nuo vaikystės ir pamąstymų, ką reiškė augti dar nelaisvoje Lietuvoje.
„Ryškiausi likę vaikystės prisiminimai – vasaros pas senelius Rūčius kaime, kai mus visus 11 anūkų suveždavo ir palikdavo seneliui ir močiutei. Dabar neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma, jei man atvežtų 11 anūkų“, -– šypsosi pašnekovas.
Tačiau laimingos vaikiškos vasaros su kitais vaikai Vytautui baigėsi: „Vieną pavasarį staiga suprantame, kad iš senelių tuos namus atėmė. O užaugus lieka vaikui skylė, kad buvo kažkas gero, o dabar nebeliko.“
Tik vėliau Vytautas iš tėvų sužinojo visą istoriją: seneliai iš Sibiro grįžo šiek tiek pasitaupę. Kadangi senelis buvo verslus, prie Baikalo augino bulves, tabaką, sugebėjo į Lietuvą sugrįžti ne tuščiomis.
Susiję straipsniai
„Grįžus į Lietuvą namai buvo atimti. Tuomet tremtiniams neleido statytis namų ir [senelis] pasiūlė vienam draugui, kuris turėjo sklypą, per puse pasistatyti namą. Tas sutiko, o kai senelis pastatė, draugas nubėgo į KGB ir pasakė, kad jį neva apgavo tremtinys ir nelegaliai pasistatė namą. Taip senelis su močiute liko valkatauti ir iki pat mirties buvo benamiai be savo namų. Man liko vaikystės trauma, drama ir grožis, kaip tikintys žmonės priima tai, kas likimo duota. Pamenu, kaip vaikystėje močiutė ir senelis keisdamiesi ateidavo pas mus pagyventi. Tai vienas, tai kitas virtuvėje ant išlankstomos lovos“, – prisiminimais dalijosi V. V. Landsbergis.
Pašnekovas prisipažįsta, kad dėl tokio senelių likimo vaikystė jam įgavo Lietuvos dramos, tremties ir žmogaus naikinimo poskonį.
„Net ir tada, kai jau buvo pasibaigę visi Stalino baisumai, tiems žmonėms vis vien buvo keršijama, neleidžiama ramiai gyventi, vėl iš naujo susikurti gyvenimo“, – tęsė rašytojas.
Kad žmogus kilo iš beždžionės, matome iš jo elgesio
Lietuviškumas, maištavimas ir tikras lietuvio genas V. V. Landsbergį lydėjo ne tik tremties pažymėtoje šeimoje, bet ir mokykloje.
„Pasisekė, kad mokiausi Antano Vienuolio mokykloje. Mūsų klasė buvo įdomi – ir Gintaras Varnas, ir Gediminas Storpirštis – labai daug kūrybiškų žmonių. Turėjome ir klasės teatrą, bet iš pradžių turėjome kelis fantastiškus mokytojus. Jie tarp eilučių pasakojo dalykus, kurių šiaip negalėjo“, – vaikystės prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Kad egzistuoja ideologijos, rašytojas suprato ganėtinai anksti – kai buvo priverstas įstoti į spaliukų organizaciją.
„Grįžau namo vieną sykį su tokiu keistu vaikišku naivumu ir sakau kažką apie dėdę Leniną, koks jis geras ir kaip vaikus mylėjo. Tėvas man pasakė labai paprastai „Žinai, tas tavo dėdė Leninas buvo durnius. Tu tik niekam nesakyk.„Taip supratau, kad egzistuoja ideologijos ir kontekstai. Sakyčiau, kad tėvai manimi gana mažu pasitikėjo, leido žinoti, kad į visa, kas mums pumpuojama, reikia žiūrėti pro pirštus“, – kalbėjo rašytojas.
Iš mokyklos V. V. Landsbergiui likęs dar vienas gilus prisiminimas – tai, kaip biologijos mokytojas, kuriam buvo pavesta dėstyti ir ateizmą, pasakojo, kad žmogus išsivystė iš beždžionės.
„Sakė, kad, žinoma, yra teiginys, kad žmogus išsivystė iš beždžionės, kad galbūt yra ir kitų būdų, kaip galėjo žmogus atsirasti, bet yra būdas ir iš beždžionės ir dažnai tai matome iš žmogaus elgesio ir veido. Taip ir liko man tokia ironija ar net filosofiškas paradoksas, kad vieni žmonės yra arčiau žvėriško gyvenimo, o kiti – daugiau Dievo lipdyti. Kaip vaikas turi pats susikurti savo istoriją“, – akcentavo jis.
Į stalčių rašantis tėtis
Per pamokas girdimi poteksčių turintys mokytojų žodžiai, kūrybiški bendraklasiai, namuose nuolatos skatinamas kūrybingumas lėmė, kad V. V. Landsbergis pasuko į meno pasaulį. Pašnekovas tiki, kad nėra atitolęs ir nuo politikos.
„Kultūra irgi yra politika. Jei ji yra nepolitiška, tai yra jokia. Mano visi filmai, knygos, kūryba yra apie politinius dalykus – partizanai, Stasys Lozoraitis ir t. t. Ir tai yra kultūrinės politikos dalis. Tam, kad nepamestume lietuviškos dvasios“, – tvirtina rašytojas.
Prie kūrybos jaunąjį Vytautą pastūmėjo ir tėtis Vytautas Landsbergis, ne tik daug laiko skyręs muzikai, bet ir rašęs eilėraščius.
„Mano vaikystė taip pat paženklinta tėvo eilėraščiais, kuriuos taip pat mėgau skaityti. Jis nieko nespausdino, buvo į stalčių rašantis, bet kai kuriuos eilėraščius iki šiol moku mintinai, – sako pašnekovas ir padeklamuoja tėčio ketureilį apie obuolį: – Menu pirkėją – / Vartė mane ir klausė pardavėjo: / Tas kirminas kiaurai, ar ne? / Nelengva perkąsti jai mane.“
„Ta obuolio ir žmogaus mistifikacija, kad į mane pažiūrėtų iš obuolio pusės ir suprastų, su kirminu aš ar ne, mane pakreipė vaisius ir daržoves matyti kaip personažus. Vėliau atsirado ir Rudnosiukas. Tėtis labai valdė nonsensus – juokelius, kurie labai talpūs“, – prideda Vytautas.
Tikslas – netapti asilu
Su Rudnosiuku, iš Vytės Nemunėlio pasiskolintu personažu, Vytautas leidosi į kelionę per gyvenimą, nors tik vėliau suprato, kad tas Rudnosiukas yra jo vidinis vaikas.
„Universiteto laikais pradėjau rašyti anekdotus – trumpas istorijas apie Rudnosiuką. Kai vėliau pradėjau domėtis psichologija, sužinojau, kad turime savyje gyvenančias subasmenybes. Jos gali veikti kaip sužeistas vaikas arba kaip žaidžiantis vaikas. Viena iš pirmųjų mano Rudnosiuko frazių buvo „Viskas būtų gerai, jei ne tas gyvenimas.“ Šis paradoksas ir buvo variklis, dėl kurio personažas, šiek tiek melancholiškai žiūrintis į gyvenimą, žino, kad pats vis tiek bus geras ir norintis padėti, nors aplink – asilai, kurie yra protingi, suaugę, o tu turi išmokti nepasiduoti ir netapti asilu“, – filosofavo pašnekovas.
Dialogą tarp vaikiško smalsumo nepraradusio Rudnosiuko ir vidinio kritiko asilo pavyksta užčiuopti ir V. V. Landsbergio kūryboje.
Netapti vien suaugusiu žmogumi
Kalbėdamas apie vidinio vaiko puoselėjimą V. V. Landsbergis pamini, kad visi mes turime dvi pagrindines savo puses – vyriškąją ir moteriškąją arba suaugėlišką ir vaikišką.
„Turi išmokti būti abiejose, vaikščioti iš vienos erdvės į kitą, nes jei užstringi ir esi tik labai rimtas, viską žinantis suaugęs žmogus, tavo siela pradeda merdėti, netenka žaismės ir prasideda depresijos. O jei užstringi vaiko pusėje, pradedi gerti, nes suvaikėji, pameti vidinį kontrolierių, kuris liepia daryti vienaip ar kitaip“, – pastebi pašnekovas.
Pats Vytautas, bandydamas rasti pusiausvyrą tarp vaikiškosios ir suaugusiojo dalies, mažajam Vytautui leidžia žaisti per pasakų rašymą, bendravimą su vaikais, stalo žaidimus ir pajuokavimus.
„Tai yra visa tai, kas sugrąžina mus į vaiko erdvę be alkoholio, be traumų. Svarbu toje pozicijoje neužsilikti, nes būsi infantilus, pažeidžiamas. Bet geriausia sugebėti būti ir ten, ir ten“, – akcentuoja V. V. Landsbergis.
Pasak pašnekovo, praradęs vidinį vaiką žmogus tampa pavargęs, nelaimingas – tuomet prireikia ir psichiatrų, ir psichologų.
„Esu įsitikinęs, kad žaidžiantis vaikas praturtina pasaulį“, – sako jis.
Kaip leisti vaikui žaisti, kai aplink sudėtinga geopolitinė situacija, jaučiama nuolatinė grėsmė?
„Dar viena vaiko savybė – neturėti didelių ateities planų. Būti čia ir dabar. Jis turi tik tos dienos rūpesčių. Ateis kita diena – bus kitos dienos rūpesčiai. Nerimas ateina tada, kai mes norime turėti vienokią ateitį, o ji gali ateiti kitokia, – tęsia pašnekovas. – Normalu, kad daugelis žmonių, kai šalia vyksta karas, persikelia gyventi į ateitį ir ji ima demonizuoti mūsų psichiką. Kai pradedi gyventi baisiausią ateities sapną, nebegali būti čia ir dabar.“
Vytautas sako, kad jo vidinis vaikas protestuoja prieš baimės eskalaciją: „Ir aš gyvenu pilna koja, džiaugiuosi gyvenimu. Mokausi iš ukrainiečių – jie neleidžia sau nusivilti. Jie stipresni nei mes, kurie laukia. Jie toje realybėje išmoksta matyti gerus dalykus, nes kitaip išprotėtų.“
Interviu einant į pabaigą V. V. Landsbergis persakė savo senelio Landsbergio-Žemkalnio jam kartotus žodžius: „Vytuk, rojus ir pragaras yra ne po to. Jis yra dabar. Ir tu pasirenki, kurį nori turėti.“
„Bandau rinktis rojų, o Lietuvoje to rojaus man daug matosi“, – pabaigia pašnekovas.