Latviją sukrėtusi byla: vyras sąmoningai užkrėtė jauną merginą ŽIV – apsuko galvą ir sugriovė gyvenimą

Latvijos portalas TVNET+ aprašė moters, kuriai šiuo metu 35 metai, istoriją, neatskleisdamas jos tikrojo vardo ir pavadindamas Alisa. Po daugiau kaip 10 metų trukusios kovos už teisybę Alisai pavyko pasiekti, kad ją užkrėtusiam vyrui teisme būtų skirta bausmė.

Vyrui, kuris straipsnyje vadinamas Romanu, teismas skyrė 90 valandų viešųjų darbų, o nukentėjusiajai priteista 50 000 eurų neturtinės žalos kompensacija.

Alisa sutiko kalbėti anonimiškai, nes nori, kad žmonės žinotų – tokie nusikaltimai vyksta, o kelias iki teisingumo gali būti emociškai bei juridiškai mirtinai sekinantis ir ilgas, net ir įsiteisėjus nuosprendžiui.

Alisa apie savo ŽIV diagnozę sužinojo 2013-aisiais, būdama 22 metų – metu, kai gyvenimas tik prasideda, ateitis atrodo beribė, o visos klaidos – dar ištaisomos.

Ji buvo ką tik baigusi restorano serviso studijas ir kūrė planus tęsti mokslus Latvijos jūrų akademijoje. Tuo metu ji atliko stiuardesės praktiką kelte, kursavusiame tarp Latvijos ir Vokietijos.

Lemtingas susitikimas ją suvedė su žmogumi, negrįžtamai pakeitusiu jos ateitį. Tai buvo korporatyvinis renginys restorane viename iš Latvijos pajūrio miestų. Alisos kolegai pritrūko latų, kišenėje buvo tik eurai. Prie baro sėdėjęs vyras – vadinkime jį Romanu – pasisiūlė padėti.

Alisa pastebėjo, kad jis suklydo ir padavė per didelę sumą, ir sąžiningai apie tai pasakė. Vyras buvo dėkingas, pasisiūlė pavaišinti gėrimu ir prisėdo prie Alisos staliuko, užsimezgė įdomus pokalbis. Alisai reikėjo skubėti į keltą, nes kitą dieną laukė darbas. Romanas paprašė jos telefono numerio, ji pradžioje atsisakė, bet kolegų įkalbėta nusileido.

Toliau viskas klostėsi kaip romantiškuose filmuose – Romanas pradėjo rašyti Alisai. Jis buvo ramus ir paslaugus, tikras džentelmenas. Vyras taip pat dirbo laive, tik kitoje kompanijoje. Po savaitę trukusio susirašinėjimo jis pakvietė Alisą susitikti dviese.

Alisa išsirinko restoraną, o Romanas atvyko su gražia gėlių puokšte. Dvi valandos praėjo nepastebimai. Romanas buvo vyresnis ir turėjo gyvenimiškos patirties, tad Alisai pasirodė įdomus.

Alisą patraukė ir tai, kad Romanas nebuvo įkyrus. „Pirmųjų pasimatymų metu jis nesiekė manęs pabučiuoti ar apkabinti. Klausydavosi manęs, pamažu pažino. Buvo atidus detalėms. Šis žmogus mokėjo patikti ir kelti pasitikėjimą“, – prisimena Alisa.

Tą vakarą jie net nepasibučiavo. Netrukus abu išplaukė į jūrą kiekvienas savo kryptimi, ir prasidėjo intensyvus septynis mėnesius trukęs susirašinėjimas elektroniniu paštu. Vieną dieną Romanas prisipažino merginą įsimylėjęs.

Kai Romanas grįžo iš jūros, jis nusipirko butą ir pora pradėjo gyventi kartu. Paaiškėjo, kad Romanas buvo vedęs – turėjo žmoną ir du vaikus. Gyvendamas su Alisa jis lygiagrečiai tvarkė skyrybų dokumentus su žmona.

Kai Romanas vėl išplaukė į jūrą, jam buvo atsiųsti skyrybų procesui reikalingi dokumentai. Kadangi pats negalėjo jų atsidaryti, paprašė tai padaryti Alisos. Juose Romano žmona rašė, kad jis turi tam tikrą infekciją.

„Tiesiogiai nebuvo parašyta „ŽIV“, buvo užšifruotas kodas. Aš paskambinau savo šeimos gydytojai, norėdama sužinoti, kas tai yra, o ji mane nedelsdama nusiuntė į Latvijos infektologijos centrą. Tuo metu netikėjau, kad tai apskritai įmanoma, net juokiausi iš to. Tačiau, deja, tyrimai parodė, kad aš taip pat turiu ŽIV ir kad infekcija organizme yra nauja“, – prisimena Alisa.

Alisa žinojo, kad ją gavo iš Romano, nes likus pusmečiui iki pažinties su Romanu, siekdama gauti leidimą plaukti į jūrą, ji buvo atlikusi išsamią medicininę apžiūrą, įskaitant ir ŽIV tyrimą. Tuomet infekcijos nenustatė, todėl Alisa gali tvirtai teigti, kad iki susitikimo su Romanu ji buvo visiškai sveikas žmogus.

Alisos gyvenimas sugriuvo. „Negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi. Nenorėjau daugiau gyventi, norėjau nusižudyti“, – prisimena Alisa.

Romanas teisme vėliau aiškino, kad merginos neinformavo apie užsikrėtimą, nes bijojo ją prarasti, nors buvo pasirašęs patvirtinimą, jog vykdys pareigą prieš pradedant intymius santykius informuoti potencialų partnerį apie infekciją.

Infektologijos centre Alisai pranešė, kad ji dabar yra „klientė visam gyvenimui“ – tyrimai kartą per tris mėnesius, patikros ir t. t. „Aš vėl pradėjau verkti“, – prisimena Alisa.

Tačiau ŽIV diagnozė nereiškė tik reguliarių sveikatos patikrų ir vaistų visam gyvenimui. Pradžioje, kai Alisai dar nereikėjo gerti privalomų vaistų, ją persekiojo paniška baimė netyčia ką nors užkrėsti buitiniu būdu. „Kai namuose pjausčiau dešrą ir įsipjoviau į pirštą, apimta panikos viską mečiau šalin ir pradėjau verkti“, – pasakoja Alisa. Šis įsitikinimas, beje, yra vienas iš visuomenėje populiarių mitų apie ŽIV infekcijos perdavimą, kurių yra nemažai.

Alisa buvo jauna moteris, ji norėjo mylėti ir būti mylima, tačiau rasti gyvenimo partnerį tapo neįmanoma – mat kai tik kas nors sužinodavo apie jos diagnozę, greitai pradingdavo. „Jei einu pas gydytojus, turiu juos informuoti, kad turiu ŽIV. Jei noriu romantinių santykių, turiu informuoti potencialų partnerį. Žinoma, visi nuo manęs bėga“, – su kartėliu sako Alisa.

Tačiau Alisai buvo svarbu žinoti, ar ji turės galimybę pagimdyti sveikus vaikus. Gydytoja atsakė teigiamai, tačiau tai galėjo įvykti tik taikant pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje.

Pusantrų metų po diagnozės sužinojimo Alisa gyveno su mintimi apie kūdikį. Tada, kruopščiai įvertinusi visas rizikas, ji rado privačią kliniką, gerą gydytoją ir surizikavo. Ir jai pavyko – įvykdžiusi daugybę sąlygų Alisa pagimdė sveiką vaiką.

„Vaikas buvo priežastis gyventi toliau. Jei ne vaikas, manęs čia nebūtų“, – sako Alisa.

Tiesa, jam teko girdyti specialius vaistus, atsisakyti maitinimo krūtimi, kad neperduotų mažyliui infekcijos. Ir pats gimdymas buvo psichologiškai sunkus – sužinoję jos diagnozę, gydytojai elgdavosi lyg su narkomane, skyrė seną apleistą palatą su baisiu tualetu ir dušu.

Paraleliai ji su pareiškimu kreipėsi į policiją. Romanas taip pat neketino pasiduoti – jis pasisamdė stiprų advokatą ir buvo pasirengęs kovoti. Byla policijos kabinetuose „įstrigo“ šešeriems metams, bet ją perėmus kitai tyrėjai ledai pajudėjo.

Formaliai Alisa laimėjo visose instancijose, taip pat ir Aukščiausiajame Teisme. Tai buvo pirmoji byla Latvijos istorijoje, kurioje buvo įrodyta asmens kaltė dėl sąmoningo užkrėtimo ŽIV.

Prokuroras prašė skirti laisvės atėmimą atidedant bausmės vykdymą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, tačiau teismas paskyrė tik 90 valandų viešųjų darbų.

Alisa savo neturtinę žalą įvertino 135 000 eurų sumai – tam buvo logiškos priežastys; prokurorė reikalavo 65 000 eurų, o teismas priteisė 50 000 eurų kompensaciją. Iš kur tokios sumos? Alisa pasakoja, kad būtent tokio dydžio draudimo sumą jai atsisakė suteikti sveikatos draudikai – dėl ŽIV diagnozės.

Po Aukščiausiojo Teismo nuosprendžio viskas turėjo baigtis. Tačiau, deja, taip neįvyko.

Po nuosprendžio paaiškėjo, kad Romanas visiškai neplanuoja mokėti kompensacijos. Prieš pat nuosprendį jis perrašė savo turtą žmonos (su kuria vis dar nebuvo išsiskyręs) vardu ir sudarė santuokos sutartį, dėl kurios turtas tapo nedalomas. Jis paliko oficialų darbą ir pradėjo dirbti neoficialiai užsienyje.

Kai nuosprendis įsigalioja, neturtinės žalos kompensacija tampa skola, kuri išieškoma priverstine tvarka – per antstolį. Tačiau jei nuteistasis prieš nuosprendį perleidžia turtą kitam asmeniui, dirba neoficialiai arba slepia pajamas, išieškojimas gali tapti faktiškai neįmanomas, o nukentėjusysis lieka tarp nuosprendžio ir realybės.

Alisa kreipėsi į teismą prašydama anuliuoti santuokos sutartį, tačiau jai buvo atsisakyta, taip pat ir prokuratūroje.

„Rezultatas – popieriuje aš laimėjau. Realybėje negavau nė cento. Jis man pasiūlė mokėti po 25 eurus per mėnesį. Jaučiuosi taip, lyg kovos pabaigoje vėl likau viena“, – sako Alisa.