Alfa kursą benamiams vedantis Tomas į bažnyčią nueidavo tik per šventes: pokyčiai prasidėjo nuo skanių sumuštinių

Tomas Narkevičius pasakoja, kad į Alfa kursą pateko gana klasikiniu būdu – jį prikalbino žmona.

„Buvau gana drungnas katalikas. Į bažnyčią nueidavau tik per šventes. Pamenu, žmona prieš ketverius metus pradėjo lankyti Alfa kursą ir grįžusi namo daug apie jį pasakodavo.

Tuo metu buvau pašauktas į KASP tarnybą trims mėnesiams dėl prasidėjusio karo Ukrainoje. Žmona, jau lankydama Alfa kursą, vakarais man skambindavo ir pasakodavo, kas ten vyksta. Aš klausiausi, nors pats tuo metu į viską žiūrėjau gana skeptiškai.

Bet mačiau, kad ji laiminga, gerai jaučiasi, todėl – jeigu jai gerai, tai ir man gerai“, – prisimena pašnekovas.

Vėliau sutuoktinei pradėjus Alfa kurse savanoriauti, Tomas ją kartais nuveždavo į susitikimus ir parveždavo namo. Sutuoktinė įkalbinėjo vyrą prisijungti. Didelio noro ar entuziazmo, kaip pats pripažįsta, tuomet nejautė.

Paklaustas, kas vis dėlto paskatino žengti pirmą žingsnį, Tomas nusijuokia: „Skanūs sumuštiniai“.

Bet čia pat surimtėja ir priduria, kad bendrystė prie stalo ir maistas nors ir smagūs dalykais, tačiau tikrai ne dėl jų žmonės čia renkasi.

„Atradimų buvo daug – ir įdomios paskaitos, ir ten sutikti žmonės, ir visa šilta atmosfera. Čia ateina visiškai skirtingi žmonės – tiek savo profesijomis, tiek gyvenimiškais interesais, tikslais bei siekiais“, – pasakoja jis.

Ypač didelį įspūdį Tomui paliko paskaitos: „Pavyzdžiui, tokie dėstytojai, kaip dr. Benas Ulevičius. Jo paskaitos man buvo ne tik apie tai, kad tikėjimas ir mokslas neprieštarauja vienas kitam. Jis tarsi „išsprogdina smegenis“ ir daug ką sustato į savo vietas – pradedi kitaip žiūrėti į tikėjimą ir suprasti dalykus, apie kuriuos anksčiau net nebuvai susimąstęs.

Dar labai norėčiau paminėti dr. Ireną Eglę Laumenskaitę – ji yra sociologė ir teologė. Jos Alfa kurso tema apie Bažnyčią – „O kas yra Bažnyčia?“ / „Kaip suprasti Bažnyčią?“ – man buvo labai svarbi. Ji daug ką galutinai sustatė į savo vietas. Imi suvokti, kad Bažnyčia nėra vien pastatas, kunigai ar institucija. Bažnyčia pirmiausia esame mes – žmonės, tikinčiųjų bendruomenė. Man tai buvo labai svarbus supratimas.“

Pašnekovas atviras: Alfa kursas iš tiesų pakeitė gyvenimą. Atsirado jausmas, kad pagaliau radai tai, ko ilgai troškai ir ieškojai, gal net pats gerai nesuprasdamas. „Juokais sakau, kad jausmas panašus kaip pirmą kartą įsimylėjus“, – šypsosi Tomas.

Vis dėlto pats vyras savo pokyčio radikaliu nevadina, nors artimieji ir draugai, anot jo, mato kitaip.

Svarbiausias pokytis, anot Tomo, buvo gilesnis supratimas, kas iš tiesų yra Bažnyčia ir kodėl žmogui apskritai verta joje būti, eiti į šv. Mišias, išpažinties ir priimti Komuniją:

„Tai nereiškia, kad Alfa mane tiesiog „padarė religingą“. Taip teigti būtų per siaura. Tiksliau būtų sakyti, kad Alfa tarsi išsprogdino mano senąjį gyvenimą ir atvėrė visiškai naują.

Nuo tada visada sakau „taip“ naujoms galimybėms ir patirtims, nes pradėjau pasitikėti gyvenimu ir Dievu. Stengiuosi gyventi čia ir dabar, o ne nuolat laukti, kada prasidės tikrasis gyvenimas. Ir staiga atrodo, kad prieš akis atsivėrė milijonas galimybių – savanorystė, žmonės, muzika, kelionės, naujos patirtys, tarnystė, bendrystė.

Kartais pats sau pagalvoju: anksčiau aš tarsi egzistavau, o dabar iš tikrųjų gyvenu. Ir gyvenu taip, kaip kažkada visada norėjau, tik pats nežinojau, kaip to pasiekti.“

T. Narkevičius sako, jog tikėjimas Dievu ir pasitikėjimas jo valia pakeitė ne tik santykį su Bažnyčia ar kitais žmonėmis, bet ir požiūrį į profesinį gyvenimą bei sudėtingus darbinius sprendimus.

„Kai turėjau pasirinkti – arba išvykti į Vokietiją, arba palikti ilgametį darbą, tiesiog pavedžiau tą situaciją Dievui. Vokietijoje buvau dirbęs, todėl pasirinkimas buvo ne tarp išvykimo ir tarnybos, o tarp galimybės išvykti į Vokietiją ir ilgamečio darbo atsisakymo.

Nenorėjau gyventi atskirai nuo šeimos, nes jau esu patyręs, ką tai reiškia, kai dirbi užsienyje, o vaikai auga be tavęs. Darbą palikau, tačiau dabar užsiimu individualia veikla. Uždirbu tiek pat, o laisvo laiko turiu daug daugiau“, – džiaugiasi Tomas.

Laisvalaikį jis išnaudoja savanoriaudamas Alfa kurse, kuris vyksta „Betanijoje“ ir yra skirtas benamiams.

„Matau tame didelę prasmę – gali keliauti Dievo link ne vienas. Man atrodo, kad toks kelias tave daro labiau žmogumi, labiau kataliku“, – sako Tomas.

Pasak jo, pasikeitęs požiūris į daugelį dalykų leido kitaip sudėlioti gyvenimo prioritetus ir jaustis laimingu bei įgyvendinti seną svajonę: „visada troškau groti pianinu, tačiau anksčiau tam tiesiog nerasdavau laiko. Dabar jo nestinga ir muzikai“.

Tomas atvirai pripažįsta, kad kurį laiką jo santykiai su vaikais buvo gana šalti – šeimos nariai gyveno tarsi atitrūkę vieni nuo kitų.

„Jau per pirmą užtarimo maldą meldžiausi, kad santykiai su dukra pasikeistų. Ir tai įvyko“, – sako Tomas. Žinoma, tai nebuvo stebuklas be paties žmogaus pastangų – pašnekovas neslepia keitėsi ir pats.

Abiejų tėvu džiaugsmui vėliau į Alfa kursą atėjo ir judviejų dukra su vyru, taip pat sūnus, su kuriuo šiandien jam jau daug lengviau rasti bendrą kalbą.

„Manau, kad būtent Alfa kurso patirtis čia labai padėjo, nes čia išmokome atleisti vieni kitiems“, – įsitikinęs pašnekovas.

Jis atvirauja, kad nemažai Alfa kurso dalyvių Dievo artumą ypač stipriai išgyvena per vadinamąjį Šventosios Dvasios savaitgalį. Viena tokia akimirka jam pačiam įsiminė iki šiol.

„Pamenu, sustojome ratu, susikibome rankomis ir tiesiog meldėmės paprastą maldą. Atrodo, „Tėve mūsų“. Ir būtent tada pajutau, kaip mane užlieja dėkingumo ir meilės banga. Tai buvo labai ypatingas potyris“, – prisimena Tomas.

Jis pastebi, kad jau po pirmųjų Alfa kurso patirčių daugeliui įvyksta tam tikras vidinis persilaužimas, kai natūraliai atsiranda noras apie patirtą gėrį pasakoti kitiems, dalytis gerąja naujiena, pakviesti į Alfa kursą draugus, artimuosius ir šeimos narius.

Tačiau toks entuziazmas, kaip pastebi Tomas, ne visada ir ne visų iš karto būna suprantamas ir sutinkamas palankiai: „Dažnai būtent artimieji į tai žiūri skeptiškai, būna nugrimzdę į savo darbus ir reikalus. Bet kai jie pamato tavo paties pavyzdį, kaip pats keitiesi į gera, kaip augi kaip asmenybė, neretai susimąsto. Juk skeptiškiausiai mūsų pokyčius vertina būtent patys artimiausi žmonės“.

Todėl ypač didelis džiaugsmas apima tada, kai artimieji vis dėlto ryžtasi ateiti: „Buvau ypač laimingas, kai atėjo žmonos sesuo su vyru. Iš pradžių skeptiškai nusiteikę, jie išklausė visą kursą dabar jau čia savanoriauja“.

Tomas sako ne kartą įsitikinęs, kaip stipriai Alfa kurse pasikeičia žmonės. Tie, kurie iš pradžių būna uždari, mažai bendrauja ir nedrįsta kalbėti apie save, vėliau ima liudyti savo patirtis, tampa kitų grupelių vadovais, tampa atviresni ir šiltesni.

„Labai norėčiau čia paminėti man vieną labai svarbų žmogų iš mano pirmosios Alfa patirties – pirmosios grupelės vadovę Kristiną Jackūnaitę. Alfa man buvo tarsi pirmoji meilė, o Kristina buvo žmogus, kuris pirmasis mane lydėjo tame kelyje. Ji iki šiol veda Alfa kursus, o prireikus visada galiu į ją kreiptis patarimo ar pagalbos. Man tai gražus pavyzdys, kad Alfa nėra vien kursas, kuris baigiasi paskutiniu susitikimu – užsimezgusios draugystės ir ryšiai išlieka“, – pasakoja jis.

O kai į Alfa kursą ateina tavo paties vaikai, pasak Tomo, tai jau primena svajonės išsipildymą.

Jis pabrėžia, kad Alfa kursas gali būti ypač svarbus ir vienišam žmogui, kuriam galbūt niekas nepasiūlo čia ateiti.

Tomas kviečia nebijoti ištarti „taip“ Alfa kursui, o per jį – ir pačiam gyvenimui, naujoms pažintims bei naujiems atradimams:

„Labai nuoširdžiai kviesčiau neapsiriboti nuostatomis, kad esu per senas ar per jaunas, kad neturiu jokių pažįstamų, kad seniai nebuvau bažnyčioje. Alfa tinka visiems – reikia tik pasiryžti. Nuostabu, kokie skirtingi žmonės čia susipažįsta, kurie galbūt kitomis aplinkybėmis niekada gyvenime nebūtų susitikę. Čia jie susidraugauja, pajunta šilumą, bendrystę, pagilina savo žinias ir supratimą apie tikėjimą. Pamažu nelieka iš vaikystės ar visuomenės atsineštų klaidingų mitų ir stereotipų“.

Šių kursų ištakos siekia praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigą, kai Londone, anglikonų Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje, naujiems bendruomenės nariams buvo pradėti rengti mokymai, kuriuose aiškintos pagrindinės tikėjimo tiesos.

„Tie kursai buvo labai populiarūs. Apie 1990-uosius juos perėmė teisininkas Nicky Gumbelas, kuris mokymus pertvarkė ir pritaikė žmonėms, dar tik ieškantiems tikėjimo. Nuo tada Alfa kursas sparčiai išplito visame pasaulyje“, – pasakoja Alfa kurso centro Lietuvoje vadovė sesuo Celina Galinytė.

Šiandien Alfa kursai vyksta 156 šalyse, o kasmet pasaulyje surengiama apie 50 tūkst. tokių kursų. Lietuvoje jie taip pat nėra naujiena – mūsų šalyje rengiami jau 25 metus. Praėjusiais metais Lietuvoje vyko 150 Alfa kursų, o jų skaičius kasmet auga.

Lietuvoje šią veiklą koordinuoja Alfa kurso centras, kuris teikia pagalbą ir konsultacijas kursus rengiančioms bendruomenėms bei palaiko ryšius su pasauline Alfa organizacija.

Pati sesuo Celina su Alfa kursu pirmą kartą susipažino 2005 metais. Tuometiniame Katalikų evangelizacijos centre jai buvo pasiūlyta koordinuoti Alfa kursą. Per daugelį metų ji pati šį kursą vedė įvairiose parapijose ir bendruomenėse, taip pat savo vienuolyne.

Pasak sesers Celinos, viena svarbiausių Alfa kurso ypatybių yra tai, kad jis nėra skirtas tik aktyviai tikintiems žmonėms.

„Šis kursas yra atviras visoms krikščioniškoms bažnyčioms, nes jame nagrinėjamos temos yra pamatinės ir bendros visai krikščionybei. Lietuvoje Alfa kursai dažniausiai vyksta katalikiškose parapijose, tačiau jie organizuojami ir kitose krikščioniškose bendruomenėse“, – pasakoja ji.

Svarbiausia, anot pašnekovės, kad kursai pirmiausia skirti ieškančiam žmogui – net ir tam, kuris savęs nelaiko tikinčiu ar krikščioniu.

„Kursų esmė – draugystės ir bendrystės patirtys, vienybė, pozityvus priėmimas. Daug laiko skiriama diskusijoms, kai žmonės, susibūrę į mažas grupeles, ieško atsakymų į jiems rūpimus klausimus“, – sako sesuo Celina.

Kai kuriose bažnyčiose Alfa kursai pritraukia net šimtus žmonių. Pasak sesers Celinos, tai savaime rodo, kad žmonės čia atranda tai, ko jiems reikia – priešingu atveju jie tiesiog neitų.

Viena svarbiausių viso kurso dalių tampa įpusėjus mokymams organizuojama išvyka – vadinamasis Šventosios Dvasios savaitgalis.

„Tai tarsi viso Alfa kurso vinis. Čia būna labai daug gerų patirčių. Man asmeniškai nuostabu šiuose mokymuose matyti atsiverčiančius tikėjimui ir atrandančius Jėzų žmones. Labai dažnai būtent šios išvykos metu pasikeičia žmonių gyvenimai“, – pasakoja sesuo Celina.

Be pagrindinio Alfa kurso, Lietuvoje taip pat rengiami specializuoti kursai poroms – tiek jau susituokusioms, tiek dar tik planuojančioms kurti šeimą. Atskirų kursų yra ir tėvams, auginantiems paauglius.

Sesuo Celina pabrėžia, kad jei Alfa kurso žmogaus parapijoje ar bendruomenėje dar nėra, tai nereiškia, kad tokios galimybės negali atsirasti.

„Jei jūsų parapijoje ar bendruomenėje Alfa kurso dar nėra, niekada nevėlu jį pradėti. Tereikia kreiptis į Alfa kurso centrą Lietuvoje, kur sulauksite pagalbos ir palaikymo organizuojant šiuos mokymus“, – kviečia sesuo Celina.

Alfa kursai vyksta visoje Lietuvoje, todėl kiekvienas galima rasti sau patogioje vietoje ir patogiu laiku.