Lapkritį vykęs projektas siekė atkreipti dėmesį į vyrų psichinę sveikatą: Vilniaus „Auto muziejuje“ pristatė šiuolaikinio vyro dilemas apmąsčiusią meninę instaliaciją, surengė vyriškumo įvairovę aptarusį komedijos vakarą bei diskusiją apie vyrų emocinį raštingumą ir patiriamus iššūkius, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Projektą apibendrinančioje diskusijoje A. Večkytė pastebėjo, kad jautrius vyrų išgyvenimus sutalpinusi meninė instaliacija itin sėkminga – daugeliui lankytojų suvirpėjo širdis pamačius šį meno kūrinį. „Neįsivaizduoju, kaip galėtų nesuvirpėti“, – sako „Amžinai veikia“ mentorė. O paklausta apie šiandienos vyrų emocinius iššūkius, dalijosi liūdnais pastebėjimais – vyrai išgyvena viešumo epidemiją.
Vienišumo epidemija: kamuoja tiek vyrus, tiek moteris
Tačiau vienišumo A. Večkytė nemato kaip tik vyrus kamuojančios problemos. „Daug žmonių patiria atskirtį. Daug kas krinta į virtualią erdvę, praranda gebėjimą bendrauti, patiria socialinį nerimą. Anksčiau buvo normalu kalbėtis su nepažįstamuoju, eiti į grupę žmonių, nes nebuvo telefono, į kurį galėtum tiesiog spoksoti kavinėje ir apsimesti, kad aplink tave nieko nėra“, – svarsto „Amžinai veikia“ mentorė.
Jai pritaria psichoterapeutas Dainius Jakučionis, atkreipiantis dėmesį į statistiką: abiejų lyčių žmonės yra maždaug vienodai vieniši. Psichoterapeutas akcentuoja, kad vienišumas – tai jausmas, tad labai subjektyvus. „Jei gyveni vienas, nebūtinai esi vienišas. Juk gali būti socialiai aktyvus, arba priešingai – izoliuoti save. Taip pat būti tarp žmonių ir jaustis vienišu“, – vienišumo epidemijos sudėtingumą aiškina D. Jakučionis.
Lyčių lygybės ekspertė, VU Kauno fakulteto istorikė Virginija Jurėnienė akcentuoja, kad vienišumas – šiuolaikinės postmodernios ir urbanizuotos visuomenės, kurioje „aš“ svarbiau nei „mes“, ypatumas. „Individui šiandien nelabai reikia kooperuotis ir bendradarbiauti su kitais“, – teigia mokslininkė. Ir nors visi „Amžinai veikia“ diskusijoje pasisakę ekspertai sutaria, kad vienišumas nesirenka lyties, V. Jurėnienė svarsto – bendruomeniškumas, kurį galima laikyti vienu iš vienatvės jausmo priešnuodžių, labiau reiškiasi tarp vyrų. „Pažiūrėkite į sportą – kas žaidžia komandinius žaidimus: futbolą, krepšinį, tenisą, ar net dalyvauja žvejyboje ar medžioklėje. Kaip istorikė galiu pasakyti, kad organizacinėje ir bendruomeninėje veikloje žymiai ryškiau matomi vyrai – pradėkime nuo masonų ar kitų seniausių klubų“, – pasakoja V. Jurėnienė. Pasak jos, „moterys dažniau renkasi susitikti kavos ar arbatos“, bet vyrai labiau linkę bendradarbiauti ir burti dideles komandas ir organizacijas.
Vyrų krizių ir informacijos centro direktorius Donatas Nėnius iš dalies pritaria šiems mokslininkės teiginiams, bet pastebi, kad vaizdas gali susidaryti iškreiptas: nors vyrų organizacijų ir klubų yra daugiau, didžioji dalis vyrų iš viso niekur nedalyvauja, be to, moterų susibūrimai dažnai būna mažesni ir dažniausiai neregistruoti.
„Atrodo, kad vyrų bendrystė dažniau gimsta per veiklą, o moterų – per atvirumą, pokalbius apie emocijas. Bet tai nereiškia, kad moterys negali veikti, o vyrai – kalbėtis“, – priduria Lietuvos kariuomenės Dr. J. Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karo psichologijos sektoriaus viršininkas mjr. Miroslavas Filistovič. Psichologas apibendrina: artumas svarbus visiems, tiesiog skiriasi kelias į jį.
Vyrams tiesiog reikia žmogiškumo
Kaip kalbėjo projekto „Amžinai veikia“ mentorė Agnė Večkytė, vyrai dažnai neturi įrankių ir emocinių resursų įvardyti savo psichologines bėdas, tad ir minėtas vienišumo jausmas gali kamuoti juos net to nesuvokiant. Tačiau A. Večkytė pastebi gerėjančią situaciją, ypač tarp jaunosios kartos, turinčios turtingesnį emocinį žodyną, atstovų.
„Savo darbe susiduriu su įvairaus amžiaus žmonėmis – nuo labai jaunų iki beveik pensinio amžiaus. Vyresni žmonės kartais neturi įgūdžio įvardinti savo jausmų – kai paklausiu „ką tu jauti?“ arba „kaip jautiesi?“, atsakymas dažnai būna „gerai“ arba „blogai“, – dalijasi „Amžinai veikia“ mentorė.
Ar, įvertinus vyrų ir moterų emocinės kalbos skirtumus, galima teigti, kad vyrams reikia specifinės psichologinės pagalbos? „Tereikia paprasto žmogiškumo ir nieko daugiau“, – „ne“ ištaria Vyrų krizių ir informacijos centro vadovas Donatas Nėnius. Jis praskleidžia žmogiškumo sąvoką: „Reikia tiesiog išklausyti ir išgirsti vyrą, reaguoti ne į tai, ką pats žinai ar kuo nori pasigirti, nedalyti patarimų, kaip išspręsti problemą, bet tiesiog išgirsti patį žmogų.“
Labai svarbu nesustabdyti vyrų, kai jie pradeda kalbėti, tęsia D. Nėnius. „Jie tampa laimingesni, kai nebūna pažeminti, pasmerkti. Jiems reikia saugios aplinkos, kurioje nėra gandų ar apkalbų“, – sako jis. Tokios įžvalgos apie vyrų emocinę kalbą – tai globalūs apibendrinimai, visgi, asmeninių santykių lygmenyje D. Nėnius ragina jų vengti ir nenuslysti į lyčių stereotipus, kad „vyrai tokie, o moterys tokios“.
Lietuvos visuomenė – emociškai brandesnė, bet strigusi
Lyčių stereotipai tiek vyrams, tiek moterims formuoja sunkiai ar visai neįgyvendinamus lūkesčius, kokiais vyrais ir moterimis „turėtų“ būti, o tai sukelia psichologinę žalą. VU Kauno fakulteto istorikė V. Jurėnienė džiaugiasi, kad Lietuvos visuomenė iš šių stereotipų vaduojasi. Ji atkreipia dėmesį į naujausius tyrimus ir visuomenės apklausas, bylojančius, kad visuomenė slenka abiejų lyčių lygiavertiškumo, lygiateisiškumo ir savirealizacijos link.
„Mes jau kalbame Vakarų Europos standartais – visuomenė tampa žymiai atviresnė, emociškai brandesnė. Šnekame, kad moterys moka veikti, išreikšti pyktį, emocijas, o vyrai lygiai taip pat puikiai save realizuoja. Štai moterys tarnauja kariuomenėje, skrenda į kosmosą – tai nėra jokia naujiena“, – pastebi lyčių lygybės ekspertė. Anot jos, didelį lūžį visuomenėje įrodo šeimos santykių kaita: vyrui vis rečiau keliamas reikalavimas „tempti visą maišą pinigų, o kitiems – jam tarnauti ir tikėtis iš vyro išganymo“.
Tačiau greta šviesių poslinkių mokslininkė įžvelgia ir Lietuvos visuomenės įstrigimą – modernėja, bet vis dar išlaiko dalį tradicinio mąstymo. „2022 metų reprezentatyvi Lietuvos apklausa rodo, kad abi lytys beprotiškai nori daug pinigų. Šis troškimas nėra postmodernios visuomenės bruožas. Postmodernios visuomenės bruožai – savirealizacija ir humanistiniai idealai“, – pasakoja V. Jurėnienė.
Karo atveju – atsakomybė ant vyro pečių?
„Postmodernioje visuomenėje ir taikos, ir karo, ir pasiruošimo laikotarpiu atsakinga visa visuomenė“, – pabrėžia istorikė. V. Jurėnienė iškelia klausimą: ar šiandien, kai Lietuvai nerimą kelia karo grėsmė, tik vyrai yra atsakingi už valstybės ateitį?
„Visuomenė dažnai vis dar mato vyrą kaip pirmą žmogų, kuris eis į karą“, – atsako Lietuvos kariuomenės Dr. J. Basanavičiaus karo medicinos tarnybos karo psichologijos sektoriaus viršininkas mjr. Miroslavas Filistovič. Jis tą aiškina stipria Lietuvos visuomenės rezistencijos istorijos atmintimi: „Represijos, pasipriešinimas, partizaninis judėjimas – visa tai suformavo tokį požiūrį.“
Tačiau psichologas ragina atsakomybės ginti šalį neužkrauti tik ant vyro pečių ir nepamiršti, kad ir moterys visada aktyviai dalyvavo kare: jei ne pačios kariavo, tai rūpinosi sužeistaisiais, vykdė žvalgybines užduotis, verbavo ir prisidėjo įvairiais kitais būdais. Be to, kaip pasakoja M. Filistovič, gynyba yra visuotinė, tai nėra tik kariuomenės, bet visos visuomenės pareiga, ką labai aiškiai parodo Ukrainos patirtis.
Lietuvos kariuomenės psichologas pasakoja, kaip pačioje kariuomenėje keičiasi požiūris į emocinę sveikatą. Šalia veiksmo – pratybų, rikiuočių, įvairių užsiėmimų – vis daugiau reikalingų pokalbių. „Jeigu matome, kad, pavyzdžiui, vadas kalba apie emocijas, tai tarsi „legalizuoja“ ir mane kalbėti apie emocijas, apie sunkumus“, – svarsto M. Filistovič. Pasak jo, kariuomenėje auga atviro kalbėjimo kultūra, kur emocinis atvirumas nereiškia kario silpnumo.
Emocinis raštingumas – naujasis „cool“?
„Amžinai veikia“ diskusijos dalyviai kėlė klausimą – kaip padėti vyrams dorotis su šiais iššūkiais? Anot psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio, svarbu ugdyti savo emocinį intelektą. Bet specialistas akcentuoja – emocionalumas ir emocinis raštingumas nėra tas pats.
„Emocinis raštingumas – tai gebėjimas ne tik jausti emocijas ir leisti joms lietis kaip fontanams, bet ir mokėjimas jas reguliuoti. Ne slopinti, ne užspausti, bet būtent reguliuoti. Tai reiškia mokėti emocijas išreikšti adekvačiai, nepasiduoti impulsams – ne taip, kad staiga trenkiu kumščiu į stalą ir sakau: „Štai aš emociškai raštingas.“ Ne“, – aiškina psichoterapeutas.
O jei norime tapti emociškai raštingesni, iš gausybės informacijos kiekio turime atsirinkti tai, kas mums svarbiausia, ir eiti saviugdos keliu mažais žingsneliais, priduria D. Jakučionis. Pasak jo, visa kita susiję su vaikyste.
„Tai, kas vaikystėje išmokstama, vėliau labai lengvai taikoma automatiškai, nes tai tampa įpročiu. Jei vaikystėje išmokau, kaip bendrauti su kitais žmonėmis, aš natūraliai taip elgsiuosi ir suaugęs“, – pasakoja psichoterapeutas. Anot jo, čia išryškėja du keliai – kaip su vaikystės palikimu elgiamės patys ir kokio elgesio mokome savo vaikus.
„Mes tikrai galime kaltinti savo tėvus, bet turbūt būtų sveika atsisakyti iliuzijos, kad vakar diena gali būti geresnė. Kokią vaikystę turėjome, tokią turėjome. Bet mes esame šiandien, ir šiandien galime veikti“, – papildo psichologas M. Filistovič. Jis skatina žmones prisiimti asmeninę atsakomybę ir pokytį pradėti nuo savęs.
„Šiandien tikrai yra didžiulė pasiūla – visuomenės sveikatos biurai, programos, mokymai, kultūriniai renginiai, kurie siejasi ir su psichikos sveikata. Bet kažkaip tie vyrai vis tiek neatvyksta. Norėtųsi jų čia matyti daugiau“, – viliasi Lietuvos kariuomenės psichologas. Jis ragina vyrus nebijoti kreiptis pagalbos ir priduria: „Nėra sveikatos be psichikos sveikatos.“
O dėmesį į vyrų emocinę sveikatą atkreipusio projekto „Amžinai veikia“ mentorė Agnė Večkytė linki, kad emocinis atvirumas ir raštingumas mūsų visuomenėje taptų nauju „cool“ ir „sexy“.