„Ieškoti problemų vaikystėje daug kam atrodo banalu, neverta jaustis auka ar kaltinti psichologijos neišmaniusius tėvus. Schemų terapija tai aiškina kitaip: nepatenkinti svarbiausi poreikiai, buvęs skausmas tampa neišmokta pamoka“, – sako tarptautinės schemų terapijos psichoterapeutė, knygų autorė, radijo laidos „Apie tave“ vedėja Genovaitė Petronienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Perrašytos schemos“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, knygos autorė, psichoterapeutė G. Petronienė teigia, kad nesėkmės baimė, perfekcionizmas, menkavertiškumas, jausmas, kad esi apleistas – tai senos žaizdos, neišmoktos vaikystės pamokos, aštrūs charakterio kampai arba, psichoterapeutų kalba tariant, kognityvinės schemos.
Naujoji psichoteraputės G. Petronienės knyga „Perrašytos schemos“ yra asmeninio augimo ir savęs supratimo gidas, paremtas schemų terapija. Šis psichoterapijos metodas atpažįsta ir keičia vaikystėje susiformavusias, suaugusių žmonių gyvenimą veikiančias gilumines emocines bei elgesio schemas. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.
Vidinėje transformacijos kelionėje, teigia autorė, svarbiausia suprasti, kodėl kartojame tam tikrus elgesio modelius. Tik taip iš jų galima išsivaduoti. Šioje metodikoje schema suprantama kaip gilus, dažnai nesąmoningas mąstymo ir elgesio modelis, veikiantis mūsų sprendimus, emocijas ir santykius. Knygoje schemos lyginamos su „tamsiais mąstymo mechanizmais“, kurie „įstringa“ mūsų gyvenime ir veikia per pasikartojančius elgsenos modelius.
Autorė siūlo skaitytojui žingsnius ir įrankius, padedančius atpažinti savo schemas, suvokti, kada tam tikros situacijos ar elgesio reakcijos kyla dėl giluminių, vaikystėje formuotų įsitikinimų. Po kiekviena destruktyvia schema slypi neįvykdyti mūsų emociniai poreikiai – saugumo, priėmimo, meilės, pripažinimo.
Siūlome pokalbį su knygos „Perrašytos schemos“ autore G. Petroniene, vykusį knygos pristatyme Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
– Jau 30 metų dirbate psichoterapeute, tiek pat metų vedate mokymus. Panašu, per tiek laiko prisikaupė įdomiausių schemų, kurias verta aprašyti?
– Knygą parašiau, nes trejus metus vesdama savęs vertinimo ir bendravimo mokymus pagal schemų terapiją paruošiau daug įdomios informacijos, būtų gaila ja nepasidalinti su žmonėmis. Aprašiau 18 schemų, kurias galima vadinti žaizdomis. Juk kartais matome – sėdi žmogus vienas, tyli. O juk galėtų pasakyti: „Man liūdna, praleiskite su manimi vakarą, apkabinkit mane“.
Kai kurie žmonės sabotuoja savo laimę ir sėkmę veikdami nesėkmės baimės schema: sakykim, jiems patikima rimta užduotis, už kurią laukia geras įvertinimas. Bijodami nesėkmės, jie darbą tempia iki paskutiniųjų, galiausiai atlieka bet kaip ir įvertinimo negauna. Ir tada – kitiems sekasi, o man – ne! Knygoje stengiausi paaiškinti, kodėl žmonės patys save sabotuoja, kartoja tuos pačius gyvenimo scenarijus, nors labai norėtų gyventi kitaip.
– Ar egzistuoja paaiškinimas, kodėl mes kartojame tuos pačius modelius, nors labai norėtume gyventi kitaip, būti kitokie nei mūsų tėvai?
– Schemos formuojasi labai anksti, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris savo gyvenime jų neturėtų. Atrodo, esame sutverti lipti ant to paties grėblio. Su šaltu tėvu augusi mergina išsirenka šaltą vyrą. Turėjusi ūmų – renkasi tokį pat. Man pasakoja: augau geroje šeimoje, viską turėjome, buvome aprengti, pavalgę, tėvai – normalūs. Apie kokias žaizdas kalbame?!
Vis dėlto, jų randasi, nebūtina augti šalia alkoholikų, lakstančių su kirviais. Pavyzdžiui, jei užsiėmę tėvai vaikams visiškai neskirdavo dėmesio, jei nematydavo, kad jie liūdni paeina iš mokyklos, kad neturi draugų. Lygiai taip pat žaizdos formuojasi, jei tėvai tarpusavyje riejosi, o vaikai, išgyvendami baimę, kad jie vieną dieną išsiskirs, mėgindavo juos taikyti, kelti jiems nuotaiką. Tokie žmonės suaugę aukojasi dėl aplinkinių, nuolat mėgina ištaisyti situacijas, pagerinti kitų gyvenimą, įtikti.
Egzistuoja baimė būti paliktam, emocinės vienatvės, menkavertiškumo, katastrofų baimės, socialinio nerimo ir daugybė kitų schemų. Būtų lengva gyventi, jei tokios schemos užrašas lyg perspėjimas iššoktų mums ant kaktos. Tačiau neiššoka, o būsenos išlenda. Ir net tada, kai mums atrodo, kad esame laisvi ir sveiki, turiu nuliūdinti, taip nėra – 70 procentų savo laiko kovojame su stresu, kontroliuojame ar nuvertiname kitus. Ir dar mėginame apsimesti, kad problemų nėra – skroliname, žiūrime serialus, pasiduodame emociniam valgymui ar tiesiog leidžiame gyvenimo srovei mus nešti, nė nesusimąstydami, kad šokinėjame pagal kitų žmonių poreikius.
Labiau pažengę, savo vidų ir jausmus analizuojantys žmonės gali pastebėti tamsius vidinio kritiko darbus: daryk viską kuo geriau, nes būsi nepakankamas, neįvertintas. Tie, kurie tai suvokia, patraukia vidinį kritiką, priartėja prie savęs, savo kūrybinės energijos. Čia nemažai skausmo, bet ir atsiranda jausmas, kad esi gyvas.
Mes visi svajojame, kad sutiksime mylimą žmogų, kuris ims ir išgydys mūsų žaizdas, duos tai, ko tėvai nedavė, bet kuo ilgiau gyvename, tuo darosi aiškiau, kad tuo žmogumi gali tapti tik pats.
Svarbu tapti sąmoningu. Išdrįsti sau pasakyti: štai, pradėjau bijoti, kad susirgsiu kokia nors baisia liga, aha, kalba mano grėsmių baimės schema. Vėl padariau klaidą elektroniniame laiške? Bet gal viena klaida – nieko baisaus? Gal čia mano vidinis kritikas tik gąsdina? Kai iškeli galvą virš vandens, matai dvigubą vaizdą. Galvoje tarsi užsidega lempa, atsiranda šviesos.
Schemų terapija kalba apie tai, kaip pamatyti savyje gėrį ir nugalėti vidinį kritiką. Manau, kad knyga yra puikus pirmasis žingsnis tai padaryti.
– Psichologinės, saviugdos knygos dažnai siūlo ne vieną kelią. Kuo ypatinga jūsiškė?
– Šita knyga turi vieną ypatumą, kurio nėra daugelyje saviugdos knygų – problemos joje suklasifikuotos. Kiekvienas iš mūsų esame sudėtingas, unikalus, turime daugybę patirčių. Knygoje aprašiau daug gerų metodų, prie kiekvienos schemos parengiau netgi veikimo lentelę ir pridėjau audio pratimų.
Svarbiausia – juos įsijungti, nes jei įsijungei, ėmei praktikuoti, tai jie ir veikia. Bėda, kad poveikio dažnai norime neįdėję pastangų. Skaitytojams siūlau iš knygos išsirinkti tris schemas ir kelis metodus, kaip su problemomis tvarkytis, o tada kartoti juos daug kartų. Jei nepavyksta to daryti vienam, visada galima ateiti į grupę ir praktikuotis su kitais.
– Kiek laiko užtrunka pakeisti vieną ar kitą savo gyvenimo schemą?
– Jei smarkiai dirbsi dvejus ar trejus metus, gali būti, kad pavyks dvi ar tris schemas pakeisti. Svarbu nesusipainioti tarp visų galimų, nes jos nuolat keičiasi ir mainosi. Be to, vienas keisti lengviau, o kitos pasiduoda labai sunkiai.
Kartą į mano seminarą atėjo moteris. Tokia susigūžusi, sutrauktais pečiais, tarsi ant jų kabotų viso pasaulio našta. Kai pradėjo kalbėtis, paaiškėjo, kad ji labai bijo pykčio. Vos tik susipyksta su vyru, vos tik jis pakelia balsą, ji bėga daryti tai, ko jis nori. Šitaip veikia pasidavimo schema: moteris užaugo su tėvu, kurio balsas šeimoje visada būdavo paskutinis. Jei ji tėvo neklausydavo, jis griebdavosi smurto.
Pasiūliau moteriai, kad ji pabandytų vyrui paprieštarauti. Jį, žinoma, toks jos veiksmas įsiutino, agresija sustiprėjo, o moteris labai išsigando. Tada sutarėme, kad ji pabandys tvirtai laikytis savo. Pabandė, vyras jai atsakė ledine siena, išvis su ja nebebendravo. Atėjusi pas mane, ji guodėsi, kad šaltojo karo neištvers, kad jaučiasi labai kalta, kad nori vyro atsiprašyti. Kartu nusprendėme dar pamėginti, buvo tikrai sunku. Tačiau atėjo laikas, kai schema pasikeitė – vyras pradėjo įsiklausyti į jos norus, ją gerbti, netgi pasiprašė į terapiją.
– Minėjote, kad geriausias rezultatas pasiekiamas, kai dirbama su dviem ar trimis schemomis, ne daugiau. Kurios lengviausiai perrašomos?
– Geriausia perrašinėti vieną schemą, galima pridėti ir tą, kuri tuo metu labiausiai skauda ar žeidžia. Skausmo energija yra tarsi benzinas, uždegantis pasikeitimų laužą.
Lengviausiai perrašomos pasidavimo, pasiaukojimo, neprieštaravimo schemos. Nesėkmės baimę irgi palyginus nesunkiai galima įveikti. Sunku kovoti su perfekcionizmu, sunkiai pasiduoda emocinio susikaustymo, pesimizmo schemos. Narcizai taip pat sunkiai gyja, nebent juos palieka žmona. Gan sunku kovoti ir su prastos savivertės, neišvystytos savitvardos, chroniško vienišumo ir jausmo, kad esi paliktas schemomis. Norisi, kad knyga padėtų jas atpažinti.
Kai esi sveikos būsenos, iššūkius ir nelaimes priimi tarsi įdomų nuotykį, būna sunku, bet tiki, kad susitvarkysi. Tačiau jei stovi gynybos pozicijoje, nuotykio jausmas dingsta: norėjai kaip geriau, o išėjo – kaip visada. Schemų terapija padeda pamatyti veikėjus galvoje ir tarp jų išskirti sveikąjį.
– Kokių asmeninių įžvalgų pati patyrėte rašydama knygą?
– Mano knyga prasidėjo nuo pesimizmo schemos: vis galvojau, ar jos tikrai reikia, kas ją skaitys, juk knygų pilna. Vėliau mainėsi dar dvi schemos – viena, aukštų standartų, perfekcionizmo, kuždėjo, kad reikia daryti viską per daug gerai, o kitą dieną apimdavo tinginystė: rašysiu, kai suvalgysiu vieną pyragėlį, gal dar pasnausiu, atrodydavo, pervargau, ėmiau savęs gailėti. Taip ir svyruodavau.
Rašydama knygą supratau, kad kai kurios vietos mane lietė itin asmeniškai: o, Dieve, čia gi apie mane! Ir aš to dar nesu iki galo išsprendusi, pavyzdžiui, buvo nemalonu rašyti apie chroniško vienišumo schemą. Giliai jaučiau, kad lengva kitiems aiškinti, kai tuo tarpu su savosiomis schemomis kovoti nėra taip paprasta. Jungas juk sakė: jei galvoji, kad išsprendei rimtą psichologinę problemą, tai labai klysti. Iki galo jos neišsprendžiamos, gali tik jas sumažinti.