Kokia turi būti tobula mergina?
„Mergaitę visada norime matyti gerą, mielą, kuklią, draugišką, darbščią“, – taip tobula mergina apibūdinama knygos pradžioje.
Į skaitytoją žiūrima ne kaip į augančią savarankišką moterį, bet veikiau būsimą žmoną, motiną ir darbininkę, todėl knyga ruošia ją būtent šioms pareigoms. Gerai išauklėta moteris privalo mokėti viską: dirbti, mokytis, rūpintis namais, vaikais, vyru ir kartu išlikti rami, mandagi, tačiau niekada nepavargti.
Net ir poilsis mergaitei turėjo būti prasmingas. Gulėti ir nieko neveikti buvo laikoma yda. Štai, pavyzdžiui, po darbų pavargusiai mergaitei siūloma pailsėti užsiimant rankdarbiais, tačiau prieš tai pasirūpinus namų ruoša:
„Jei mokykloje, gamykloje, fermoje ar kitur dirbdama pavargai, tai nebus nieko geriau, kaip, grįžus namo, pasiimti rankdarbį. (Žinoma, prieš tai papietavai, susitvarkei, apžiūrėjai, ar neliko neplautų indų, nenušluostyto stalo, prilaistytų grindų, gal reikia išnešti šiukšles ar išdulkinti kilimėlį už durų.)“
Nors sovietmečiu buvo deklaruojama lyčių lygybė ir moterų dalyvavimas darbo rinkoje bei visuomenės gyvenime, realybėje joms buvo priskirta dviguba našta. Mergina privalėjo dirbti ne prasčiau nei vyras, tačiau kartu idealiai tvarkyti namus, auginti vaikus, išlikti „harmoninga, įvairiapusiška asmenybe“ ir šias pareigas „(...) suderinti ne bet kaip, o tobulai, meistriškai, kad dar liktų laisvo laiko poilsiui, sportui, knygai, teatrui, kad kiekviena būtų sveika, graži.“
Nepriimtina buvo rodyti savo emocijas. Pyktis, nuovargis ar nusivylimas – silpnumo požymiai, kuriuos reikia nuslopinti. Savikontrolė pateikiama kaip viena svarbiausių merginos dorybių, valios ugdymui siūloma naudoti save psichologiškai ir fiziškai žeminančias bausmes:
„Jeigu labai susijaudinai, supykai, susinervinai, kelis kartus subark save mintyse, suspausk ar sugnybk stipriai rankas, kad pajustum skausmą.“
Tobula moterimi laikoma ta, kuri nesiskundžia valgio gaminimo sunkumais, netingi dirbti virtuvėje, nes jos yra „geros tarnautojos, geros kolūkietės, geros motinos“.
Mokslas, darbas ir kolektyvinis gyvenimas
Sovietmečio žmogus privalėjo tobulai atlikti du dalykus: mokytis ir dirbti. Mokslas buvo priskiriamas darbui, todėl į jį buvo žiūrima labai atsakingai. Net ir mokykloje mergaitės turėjo mokėti viską: puikiai suprasti chemiją, biologiją, mokėti skaičiuoti, domėtis literatūra bei išmanyti įvairius menus.
Profesijos pasirinkimas turėjo būti derinamas su būsima motinyste: nerekomenduojama rinktis darbų, kurie reikalautų kelionių, nes moterys negali palikti savo vaikų lgesniam laikui. Tokiu būdu dar jaunai merginai buvo aiškiai nubrėžtos ribos: jos ateitis planuojama iš anksto, paliekant mažai vietos asmeniniams norams ar savirealizacijai.
Pradėjus dirbti, mergaitės yra mokomos mylėti savo darbą, stengtis kaip tik išgalėdamos jį pamėgti. Sakoma, jog tėvynės nemyli tos, kurios baigę mokyklą mieliau išsiruošia į miestą dirbti kasininke, nes nenori likti kolūkyje šerti kiaulių. O gerai šėrėjai, likusiai kolūkyje ir pamėgusiai savo darbą, žadama įteikti Socialistinio Darbo Didvyrio vardo apdovanojimą.
Mokyta, kad tinginystė yra blogio pagrindas, o kiekvienas gebėjimų trūkumas – asmeninės pastangos stoka, nes „negabūs būna tiktai tinginiai“.
Taip pat labai svarbu, jog kiekvienas žingsnis turi prisidėti prie kolektyvo gerovės. Ne kartą minima, kaip smagu yra dirbti drauge, kolektyve. Skatinamas kolektyvizmas, vengiama individualistinių asmenybių: „(…) tu privalai jau dabar stengtis savo triūsu prisidėti prie didžių jos [tarybinės visuomenės] užmojų vykdymo.“
Lytinis švietimas – per baimę ir gėdą
Neišvengiama tema buvo ir lytinis švietimas, pasižymėjęs baimės ir gėdos diegimu jaunoms mergaitėms. Prasidėjęs lytinis brendimas ir nauji potraukiai pateikiami kaip pavojai.
Mergaitė nuolat gąsdinama, kad ankstyvi santykiai atims jaunystės žavesį, sugadins reputaciją, o vaikinas – tikėtina – paliks. Visa atsakomybė perkeliama ant mergaitės pečių: ji turi išmokti pasakyti tvirtą „ne“, kontroliuoti ne tik save, bet ir savo draugą. Vaikino vaidmuo santykiuose lieka miglotas, tarsi iš jo nieko nesitikima.
„Meilės kryptis, jos turinys labai daug priklauso nuo mergaitės. Mat, mergaitės ir prigimtis kitokia, ji tvirtesnė, pastovesnė. Draugaudama mergaitė nori nuoširdžiai kalbėtis su vaikinu, būti visur drauge su juo, bet noro intymiai suartėti paprastai nejaučia. Todėl ji turi nuteikti, priversti ir draugą laikytis mūsų moralės reikalavimų.“
Ypač griežtai smerkiami romantiški, šilti dviejų įsimylėjėlių gestai viešumoje – bučiniai, prisilietimai.
Menstruacijų higiena
Šiais laikais įprasti higieniniai įklotai mėnesinių laikotarpiu buvo prabanga, todėl mergaitės mokytos pasisiūti specialų šviesios medžiagos dirželį, prie kurio prisegami vatos gabalėliai, įvynioti į marlę ar kitokią šviesią, švarią medžiagą. Šiuos tvarsčius buvo galima naudoti keletą kartų, tačiau tekdavo dažnai keisti, todėl reikėdavo pasigaminti keletą vienetų.
Net ir menstruaciniu laikotarpiu mergaitėms nebuvo galima atsipalaiduoti: „Neišmintinga būtų mėnesinių dienas ištisai pradykinėti, dar blogiau – tingiai lepintis lovoje.“
Masturbacija – grėsmė sveikatai
Į jaunuolių masturbaciją Sovietų Sąjungoje buvo žiūrima ypač neigiamai. Šis onanizmo aktas laikytinas turinčiu neigiamų pasėkmių: teigta, jog ardo nervų sistemą, silpnina atmintį, trukdo mokslams, darbui ir sekina organizmą.
Kaip ir visiems gyvenimo „negerumams“, taip ir šiam potraukiui malšinti rekomenduotas sunkus fizinis darbas, nuolatinis užimtumas ir judėjimas. Mergaitėms esą labai kenkia sėdimas darbas, nes dubens srityje susitvenkęs kraujas dirgina lytinius organus.
Pažymėtina, jog jaunuoliai, atsispiriantys lytiniam potraukiui, geriau susikaupia darbui, mokslas ir visuomeninei veiklai.
Šeimos planavimas
Mergaitės skatinamos neskubėti kurti šeimos, tačiau tai vis vien turėtų išlikti pagrindiniu jų gyvenimo siekiu. Teigiama, jog „rimtiems vaikinams“ patrauklios tik kuklios merginos, todėl kuklumas turi būti privaloma savybė. Motinystė yra laikoma moters gyvenimo prasme, o gyvenimas be vaikų yra pateikiamas kaip „sugadintas“ ir beprasmis.
Statistika parodė, jog 8-ajame dešimtmetyje vis daugėjo porų, susipažinusių ne, kaip įprasta, darbo ar namų aplinkoje, o šokiuose arba pramogaujant. Iškilo problema, jog sutikus nepažįstamą vaikiną šokiuose sunku pamatyti, koks jis bus realiame gyvenime.
Lytiniai santykiai iki vestuvių vaizduojami kaip kelias į kančią, nusivylimą ir ašaras, o vaikinai beveik visais atvejais po santykiavimo pradings. Šiais laikais merginos nekaltybė nebėra laikoma jos garbės ženklu, tačiau anksčiau buvo laikomasi įsitikinimo, jog atsidavusios lytinio gyvenimo malonumams mergaitės praranda jaunystės žavesį, gerą vardą ir garbę. Jos gąsdinamos lytiniu keliu plintančiomis ligomis: sifiliu, gonorėja, trichomonoze.
Bendras vyro ir moters gyvenimas nesusituokus buvo laikomas neteisėtu.
Aborto pasekmės
Į abortą sovietmečiu buvo žiūrima taip pat nepalankiai, kaip ir lytinius santykius nesusituokus. Žinoma, tuo metu šios procedūros buvo ne tokios saugios kaip dabartiniais laikais, labai dažnai pakenkdavo motinos sveikatai. Buvo teigiama, jog net 60 proc. moterų, nutraukusių pirmąjį nėštumą, likdavo nevaisingos, dėl to jos buvo kaltinamos sugadinusios šeimyninį gyvenimą savo vyrams.
Šių laikų tyrimai rodo, jog abortai, atliekami iki 12-tos nėštumo savaitės, yra saugūs, o komplikacijų rizika – maža. Be to, dabar moterims prieinamas ir medikamentinis abortas, nereikalaujantis sudėtingų procedūrų. Abiem atvejais moterys vėliau gali vėl sėkmingai pastoti ir išnešioti sveiką kūdikį.
Tiek dėl nesantuokinių linksmybių, tiek dėl abortų, kaltė buvo metama merginoms. Todėl jausdamos gėdą jos dažnai kreipdavosi į abejotinos reputacijos „specialistus“, kurie abortus atlikdavo netinkamai, nesinaudodami higienos reikalavimų. Į vidinius organus patekusios bakterijos sukeldavo uždegimus, dažnai dėl komplikacijų moterys mirdavo.