„Kai šiandien žvelgiu į savo nueitą kelią, matau ne tik darbus ar projektus. Matau žmones, susitikimus ir patirtis, kurios keitė ne tik kitus, bet ir mane pačią“, – sako ji.
Muzikos terapija į A. Vilkelienės gyvenimą atėjo ne kaip iš anksto suplanuota profesinė kryptis, bet kaip natūralus atsakas į žmogaus poreikį būti išgirstam, suprastam ir priimtam. Kelio pradžia siekia laiką, kai Lietuvoje dar nebuvo nei aiškios muzikos terapijos sistemos, nei metodinių pagrindų.
Vienas svarbiausių lūžio taškų – įsitraukimas į muzikos terapijos bendruomenę ir praktinę veiklą kartu su bendraminčiais. Muzikos terapijos asociaciją Lietuvoje įkūrė dr. Vilmantė Aleksienė, o pirmieji metodiniai ieškojimai vyko drauge su kitomis, taip pat prof. Alberto Piličiausko tuometinėmis doktorantėmis, Jautre Šimkūniene ir Loreta Kačiušyte-Skramtaj. Dirbdamos su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais, jos pradėjo taikyti pirmuosius muzikos terapijos metodus Lietuvoje.
Vis dažniau žmonės išbando muzikos terapiją: nauda kartais efektyvesnė nei psichoterapijos
„Tai buvo laikas, kai turėjome tik tikėjimą, kad tai, ką darome, yra prasminga“, – prisimena profesorė. Ankstyvoji praktika rėmėsi ne tik teorija, bet ir intuicija, atsakomybe bei gyvu santykiu su žmogumi.
Vėliau ši patirtis virto kryptingu metodikos kūrimu, moksliniais tyrimais ir akademine veikla. Muzikos terapija pamažu įsitvirtino kaip studijų, tyrimų ir praktikos sritis.
Susiję straipsniai
Svarbią vietą šiame kelyje užėmė ir tarptautinė veikla. Dalyvaudama kongresuose ir pristatydama savo darbus užsienyje, prof. dr. A. Vilkelienė bendradarbiavo su žinomais muzikos terapeutais – Jörgu Fachneriu, Ronnie Gardineriu, Josephu Moreno, Mirdza Paipare, taip pat su Gerhardu Tučeku, Kremso universiteto muzikos terapijos programų koordinatoriumi, kuris dažnai atvykdavo ir stebėjo Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje bei Medicininės reabilitacijos ir sporto centre vedamus muzikos terapijos užsiėmimus.
Prof. G. Tučeko kvietimu A. Vilkelienė drauge su alytiške gydytoja Adele Dimšiene dalyvavo Vienoje tarpdisciplininiame kongrese „Mocartas ir mokslas“.
Projektinė veikla tapo svarbia platforma idėjoms įgyvendinti – buvo kuriamos programos, stiprinamas tarptautinis bendradarbiavimas, į Lietuvą kviečiami užsienio specialistai. Šios veiklos leido muzikos terapijai augti ne tik kaip praktikai, bet ir kaip bendruomenei.
Pranešimo žiniasklaidai nuotr.
Ne mažiau reikšminga veiklos dalis – specialistų rengimas. Dirbdama su studentais Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorė siekė perduoti ne tik žinias, bet ir vertybinį požiūrį į žmogų.
Per daugelį metų ši veikla susijungė į vientisą procesą – nuo pirmųjų praktinių bandymų iki muzikos terapijos kaip srities įsitvirtinimo Lietuvoje.
„Mano kelias apima visus jos kūrimo aspektus – ankstyvąją praktiką, metodikos formavimą, mokslinius tyrimus, tarptautinį atstovavimą, projektinę veiklą, specialistų rengimą ir institucionalizavimą. Tačiau svarbiausia man visada išliko žmogus“, – pabrėžia ji.
Profesorė įsitikinusi, kad muzika nėra tik metodas ar priemonė.
„Ne metodas, ne projektas ir ne teorija yra svarbiausia, o gyvas santykis. Muzika tampa būdu būti kartu. Ir jei ši veikla šiandien yra matoma kaip reikšminga, tai tik todėl, kad ji visada buvo kuriama iš tikėjimo, jog muzika gali padėti žmogui gyventi visavertiškiau“, – sako prof. dr. A. Vilkelienė.