Nutylimi ženklai: kodėl ankstyvoji psichozė dažnai nepastebima

Psichozė vis dar apipinta baimėmis, mitais ir klaidingais įsitikinimais, todėl žmonės vengia apie ją kalbėti, o artimieji neretai ignoruoja pirmuosius pokyčius tikėdamiesi, kad „praeis savaime“, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Asmens sveikatos klinikos gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Vilija Narbutienė pabrėžia, kad nors pirmasis psichozės epizodas žmonėms dažniausiai pasireiškia įžengus į trečiąjį dešimtmetį, pati liga dažniausiai prasideda gerokai anksčiau ir gerokai tyliau. Apie 75 procentus atvejų prieš prasidedant ligai pasireiškia psichozės prodromas, t. y. ankstyvoji ligos fazė, kuri tęsiasi apie penkerius metus.

„Įprastai prodromo fazėje žmonėms ženkliai krenta motyvacija mokytis ar dirbti, jie nustoja rūpintis savo išvaizda ir apranga, jiems pasireiškia staigi nuotaikų kaita ar pykčio priepuoliai, taip pat būdingas socialinis atsitraukimas nuo šeimos narių, draugų bei emocinis šaltumas“, – aiškina gydytoja. Ji pastebi, kad šie požymiai nespecifiniai, todėl tiek tėvai, tiek mokytojai dažnai juos priskiria paauglystei, stresui, nuovargiui ar asmenybės ypatumams.

V. Narbutienė pažymi, kad prodrominiai simptomai gali būti neigiami, nespecifiniai (nerimas, depresija, baimė, mąstymo ir koncentracijos sutrikimai, pasitikėjimo savimi stoka, energijos sumažėjimas, sunkumai darbe, socialinis uždarumas ir nepasitikėjimas kitais žmonėmis). Jie pasireiškia maždaug 70 procentų atveju gana anksti ir vystosi pamažu daug metų.

10 procentų atvejų pasireiškia teigiami psichoziniai simptomai (poveikio, kai žmogus klaidingai mano, jog jo mintis, jausmus, kūną ar veiksmus iš šalies valdo kita jėga, persekiojimo, kai žmogus įsitikinęs, jog kiti nori jam pakenkti, jį seka, šnipinėja ar tyčiojasi, didybės kliedesiai, kai žmogus tiki esąs labai svarbus, galingas, turintis ypatingų galių, mąstymo sutrikimai bei haliucinacijos). Jie išryškėja gana vėlai, maždaug prieš metus iki pirmosios psichozės. Apie 20 procentų atvejų pasireiškia ir teigiami, ir neigiami simptomai.

V. Narbutienė pastebi, kad vieni pirmųjų ligos požymių dažnai būna pažintinių funkcijų sutrikimai. Žmogui pradeda sunkiau veikti tos smegenų funkcijos, kurios reikalingos kasdieniam gyvenimui – susikaupti, įsiminti informaciją, planuoti, priimti sprendimus ar logiškai mąstyti.

„Ankstyvoje stadijoje dažniausiai sutrinka ne ilgalaikė, o darbinė atmintis, t. y. gebėjimas trumpam išlaikyti informaciją ir ją panaudoti. Pavyzdžiui, žmogus išgirsta instrukciją iš trijų punktų, tačiau prisimena tik pirmąjį. Arba eidamas į parduotuvę pamiršta pusę to, ką planavo nupirkti. Vėliau pradeda keistis ir pats mąstymas. Iš pradžių žmogui sunkiau logiškai dėstyti mintis, pokalbiai tampa mažiau nuoseklūs. Atsakydamas į paprastą klausimą jis gali nukrypti į nereikšmingas detales arba ilgai ieškoti tinkamų žodžių“, – aiškina gydytoja.

Taip pat ji pažymi ir suprastėjusias vykdomąsias funkcijas – gebėjimą planuoti, priimti sprendimus, nusistatyti prioritetus. Žmogui tampa sunku atlikti net paprastas užduotis, pavyzdžiui, anksčiau jis lengvai suplanuodavo savaitę, susitvarkydavo dokumentus ar pasiruošdavo egzaminui, dabar net paprastas užduotis nuolat atideda, susipainioja tarp kelių darbų, nebežino, nuo ko pradėti.

„Svarbu pabrėžti, kad šie pokyčiai nėra tinginystė ar motyvacijos stoka. Jie atsiranda dėl pakitusios smegenų veiklos ir dažnai yra vieni ankstyviausių ligos požymių. Realybės vertinimo pokyčiai atsiranda jau vėliau. Iš pradžių žmogus gali tik jausti, kad pasaulis tapo kitoks. Jis sako: „Nežinau kodėl, bet viskas atrodo kažkaip keista.“ Gali atsirasti jausmas, kad žmonės į jį žiūri kitaip, daugiau kalba apie jį ar elgiasi neįprastai“, – sako psichiatrė.

Pasikeitusį santykį su savimi V. Narbutienė vadina labai svarbiu ankstyvosios psichozės požymiu. Žmogus pirmiausia pajunta, kad pasikeitė jis pats, nors dažniausiai net negali tiksliai paaiškinti, kas vyksta. Jis sako: „Jaučiuosi ne toks kaip anksčiau“, „Nebeatpažįstu savęs“, „Atrodo, lyg kažkas manyje pasikeitė.“ Pasak gydytojos, kartais šie išgyvenimai būna tokie neįprasti, kad žmogus bijo apie juos kalbėti. Jis nerimauja, jog aplinkiniai jo nesupras arba palaikys „išprotėjusiu“.

Kaip kitą svarbų požymį gydytoja įvardija pakitusį tapatumo jausmą: „Žmogus gali pradėti abejoti savo vertybėmis, pomėgiais, net gyvenimo tikslais. Tai nėra įprastas savęs ieškojimas, kuris būdingas paauglystei ar jaunam amžiui. Skirtumas tas, kad šie pokyčiai atsiranda staiga, be aiškios priežasties ir dažnai kelia didelį nerimą. Pavyzdžiui, anksčiau aktyvus studentas staiga meta studijas, nutraukia ryšius su draugais ir sako: „Nebesuprantu, kodėl visa tai dariau. Atrodo, lyg tai būtų ne mano gyvenimas.“

Taip pat V. Narbutienė atkreipia dėmesį į pasikeitusį vidinį dialogą. Žmogus gali jausti, kad mintys tapo svetimos, chaotiškos arba jų tiesiog per daug. Jis gali sakyti: „Negaliu sustabdyti minčių. Atrodo, kad jos pačios sukasi galvoje.“ Ankstyvoje stadijoje žmogus supranta, kad tai jo paties mintys, nors jos atrodo neįprastos ar sunkiai kontroliuojamos, tik progresuojant ligai kai kuriems žmonėms gali atsirasti haliucinacijų, kai balsai suvokiami kaip ateinantys iš išorės.

Pasak gydytojos, žmonės dažnai užduoda klausimą, kaip atskirti, kada žmogaus pasikeitimas yra tik laikinas sunkumas, o kada galimas psichozės pradžios ženklas.

„Pirmiausia svarbu suprasti, kad vienas neįprastas poelgis ar bloga diena nėra psichozės požymis. Visi žmonės patiria streso, netekčių, egzaminų įtampos, konfliktų darbe ar šeimoje. Tokiais laikotarpiais žmogus gali būti uždaresnis, dirglesnis ar prasčiau miegoti, bet, situacijai pagerėjus, pagerėja ir savijauta“, – sako V. Narbutienė.

Ji pabrėžia, kad ankstyvosios psichozės atveju pokyčiai kaip tik ne išnyksta, o stiprėja. Gydytoja pataria atkreipti dėmesį į šiuos pokyčius: žmogus vengia draugų ir šeimos, prastėja mokymosi ar darbo rezultatai, jis nebesirūpina savo išvaizda ar higiena, nebeturi motyvacijos net paprasčiausioms užduotims, sutrinka miegas, pasireiškia įtarumas, atsiranda keistų pasisakymų.

Kai šie požymiai pasireiškia kartu ir tęsiasi kelias savaites ar mėnesius, jie tampa daug reikšmingesni nei pavieniai simptomai. Būtent šis ilgalaikis asmenybės ir elgesio pasikeitimas yra svarbiausias signalas.

Asmens sveikatos klinikos gydytoja pastebi, kad daugeliu atveju psichozės prodrominiai simptomai primena nerimo, depresijos ar perdegimo simptomus, o kliedesiai atsiranda jau daug vėliau, dėl to atskirti, ar tai yra tylioji psichozė, išties labai sunku. Sunkios depresijos metu taip pat gali pasireikšti ir psichozės simptomai, tokie kaip kliedesiai ar net haliucinacijos, bet jie dažnai būna susiję su depresijos tema – pavyzdžiui, žmogus gali būti įsitikinęs, kad yra kaltas dėl kažko baisaus, kad jis nevertas gyventi, kad jo laukia neišvengiama katastrofa ar jis yra finansiškai žlugęs.

„Prodromo metu psichozės simptomai atsiranda staiga, paprastai nebūna stipriai išreikšti, yra praeinantys, bet laikui bėgant gali sustiprėti. Tai klaidingi įsitikinimai, kad kiti žmonės juos apkalba ar išjuokia, neužtikrintumas, kas tikra, o kas yra įsivaizduojama, jausmas, kad kiti juos stebi, kontroliuoja, kad juos veikia kažkokia išorinė jėga. Jie neutralią per radiją ar televiziją išgirstą informaciją priima asmeniškai, lyg turinys yra būtent apie juos ar skirtas būtent jiems“, – aiškina V. Narbutienė.

Gydytoja pabrėžia ir atsiradusio nerimo skirtumą. Žmonės, sergantys nerimo sutrikimais, dažniausiai bijo konkrečių dalykų – ligų, nelaimių, viešo kalbėjimo, ateities. Jie supranta, kad jų baimės gali būti perdėtos, tačiau negali jų kontroliuoti. Ankstyvosios psichozės metu nerimas taip pat gali būti labai stiprus, tačiau jis dažnai tampa nebeaiškios kilmės. Žmogus jaučia, kad „kažkas vyksta“, „kažkas negerai“, tačiau negali paaiškinti kodėl. Palaipsniui šis neapibrėžtas nerimas gali pereiti į įtarumą ar neįprastus įsitikinimus.

Kalbant apie perdegimą, pasak gydytojos, jam būdinga, kad žmogus jaučiasi pavargęs, išsekęs, praranda motyvaciją dirbti. Tačiau perdegimas paprastai yra susijęs su aiškia priežastimi – ilgalaikiu darbo krūviu, stresu ar emociniu išsekimu. Svarbu tai, kad pailsėjus, sumažinus krūvį ar pakeitus gyvenimo ritmą žmogaus savijauta dažniausiai bent iš dalies pagerėja. Prodromo metu vien poilsio dažniausiai neužtenka. Net per atostogas žmogus lieka uždaras, mažiau bendrauja, jo mąstymas ir kasdienis funkcionavimas toliau blogėja.

V. Narbutienė akcentuoja, kad ankstyvojoje psichozės fazėje padaroma daugiausiai klaidų bandant kaip nors paaiškinti simptomus nesikreipiant į specialistus. Pasak jos, pirmoji klaida, kad pokyčiai aiškinami paauglyste: „Jei jaunas žmogus per kelis mėnesius visiškai atsiriboja nuo draugų, nustoja mokytis, nebesirūpina savimi, tampa labai įtarus ar pradeda kalbėti apie keistus išgyvenimus, vien paauglystė to nebepaaiškina. Paauglystė keičia elgesį, tačiau paprastai nesugriauna žmogaus gebėjimo normaliai funkcionuoti.“

Antroji klaida, kad artimieji aiškina aktyvumo sumažėjimą tinginyste ir valios stoka. Tačiau ankstyvoje šizofrenijos stadijoje motyvacijos sumažėjimas yra vienas pagrindinių ligos simptomų. Žmogus dažnai pats kenčia dėl to, kad nebegali daryti to, ką anksčiau darė lengvai.

Trečioji klaida – ankstyvus pokyčius paaiškinti stresu. Šiandien beveik kiekvienas žmogus patiria stresą, todėl labai lengva pasakyti „praeis, kai pailsėsi“. Iš tiesų daugeliu atvejų taip ir atsitinka, tačiau jeigu poilsis nepadeda, simptomai tęsiasi mėnesiais, o žmogaus funkcionavimas vis blogėja, reikėtų ieškoti kitų priežasčių.

Ketvirtoji klaida – ginčytis su žmogumi. Kai žmogus pradeda kalbėti apie neįprastus išgyvenimus, artimieji dažnai bando jį „atvesti į protą“. Jie sako: „Tau tik atrodo“, „Nustok išsigalvoti“, „Nebūk kvailas.“ Tačiau žmogus tokiu metu dažniausiai iš tiesų kenčia. Jis nesistengia apgauti ar atkreipti į save dėmesio. Kur kas svarbiau pasakyti: „Matau, kad tau dėl to sunku“, „Pakalbėkime apie tai“, „Gal verta pasikonsultuoti su specialistu?“

Penktąja klaida gydytoja įvardija baimę kreiptis į psichiatrą: „Vis dar nemažai žmonių mano, kad apsilankymas pas psichiatrą rodo sunkią psichikos ligą. Tai netiesa. Psichiatras pirmiausia yra gydytojas, kurio užduotis – įvertinti situaciją. Labai dažnai paaiškėja, kad simptomus sukėlė depresija, nerimo sutrikimas, miego problemos ar perdegimas. Net jei nustatoma padidėjusi psichozės rizika, ankstyvas gydymas gali reikšmingai pagerinti prognozę.“

Šeštoji klaida, pasak psichiatrės, laukti, kol liga taps akivaizdi. Tačiau psichiatrijoje toks laukimas gali kainuoti labai daug. Žinoma, ne kiekvienas žmogus, turintis prodrominių simptomų, susirgs psichoze. Tačiau jei liga vis dėlto vystosi, ankstyvas gydymas yra vienas svarbiausių geros prognozės veiksnių. Kuo ilgiau žmogus lieka be pagalbos, tuo didesnė rizika, kad pablogės jo mokymasis, darbas, santykiai su artimaisiais ir gyvenimo kokybė.

„Norėčiau pabrėžti, kad ankstyvieji psichozės požymiai dar nėra nuosprendis, nes ne visi žmonės, kuriems pasireiškia prodrominiai simptomai, suserga šizofrenija. Maždaug 20–35 procentams didelės rizikos asmenų per artimiausius dvejus metus išsivysto psichozė, o kitiems simptomai sumažėja arba paaiškėja kita diagnozė, pavyzdžiui, depresija, nerimo sutrikimas ar reakcija į ilgalaikį stresą, tačiau ankstyvas jų atpažinimas ir profesionali pagalba gali iš esmės pakeisti ligos eigą. Todėl pastebėjus užsitęsusius mąstymo, emocijų ar elgesio pokyčius nereikėtų bijoti kreiptis pagalbos – kuo anksčiau tai padaroma, tuo geresnės ligos suvaldymo ir pasveikimo galimybės“, – sako V. Narbutienė.