Interviu laikraščiui „The Times“ jis paaiškino, kad gyvenimo pabaigoje pacientai turi sapnų ir vizijų – ir jos dažnai būna labai guodžiančios.
Jis sakė: „Slaugytojai galėjo numatyti paciento mirties laiką iš didėjančio šių reiškinių dažnumo. Stiprus ženklas yra tada, kai pacientai pradeda matyti mirusius artimuosius. Šios paskutinės vizijos suteikia pacientams didelės paguodos.“
Ch. Kerras atliko tyrimus dėl šio reiškinio, o jo „Ted Talk“ pranešimas „Aš matau mirusius žmones: mirštančiųjų sapnai ir vizijos“ sulaukė 5,5 milijono peržiūrų. Jis teigė, kad vizijos nėra panašios į įprastus sapnus – jos yra ryškios ir visiškai įtraukiančios, o pacientai dažnai tiki, kad jos yra tikros.
Kurie sapnai reiškia besiartinančią ligą?
2014 metais jis paskelbė tyrimą žurnale „Journal of Palliative Medicine“, kuriame atskleista, jog beveik devyni iš dešimties mirštančių pacientų teigia patiriantys bent vieną vadinamąjį „gyvenimo pabaigos sapną“. „Apie 10 procentų patiria varginančius gyvenimo pabaigos sapnus, kuriuose kartojasi traumuojantys įvykiai, – sakė jis. – Jie gali būti prasmingiausi.“
Vienu iš tokių atvejų Antrojo pasaulinio karo veteranas Johnas, kurio draugai mirė Normandijos desanto paplūdimiuose, nuo to laiko buvo kankinamas išgyvenusiojo kaltės jausmo. Tačiau gyvenimo pabaigoje jis regėjo viziją, kurioje vėl buvo Normandijoje, o miręs bendražygis sakė atėjęs jo parsigabenti namo.
Susiję straipsniai
Ch. Kerras sakė: „Dažnos temos būna susitaikymas ir atleidimas. Jos suteikia žmonėms ramybės, kurios reikia norint paleisti gyvenimą.“
Ch. Kerras pirmą kartą pastebėjo šį reiškinį būdamas 12 metų su savo mirštančiu tėvu. Jo tėtis jam sakė, kad jie turi paskubėti, nes laikas leistis į kasmetinę bendrą kelionę žvejoti – stipriausią jų ryšio šaltinį.
Ch. Kerras pajuto, kad jo tėtis buvo kitoje vietoje ar laike, patiriantis prasmingą ramybę ir džiaugsmą. Kunigas jam pasakė, kad jo tėvas kliedi.
Sierra, jauna dvidešimtmetė moteris, negalėjo susitaikyti su mirtina diagnoze, kol jos miręs senelis neaplankė jos priešmirtinėje vizijoje ir nepasakė, kad ja didžiuojasi ir kad viskas gerai, galima paleisti gyvenimą.
Ch. Kerras sakė: „Mane stulbina tai, kaip pacientai emociškai ir raidos prasme susivienija su svarbiausiais savo gyvenimo žmonėmis. Dažnai šie susitikimai būna su žmonėmis, kuriuos jie prarado vaikystėje. Tai reiškia, kad mes nepaliekame šio gyvenimo vieni, o su tėvu, broliu ar seserimi, mirusiu vaiku ar mylimu augintiniu.“
Su šiuo reiškiniu buvo susietas ir priešmirtinis proto aiškumas. Kalbama apie ilgai be sąmonės buvusius nepagydomai sergančius pacientus, kurie trumpam atsigauna ir laimingai bendrauja su medikais, šeima bei draugais, o netrukus miršta. Šie pacientai dažnai būna patyrę ilgą ir negrįžtamą smegenų degradaciją dėl demencijos, insultų ar smegenų vėžio.
Ch. Kerras sakė: „Mirštančiojo būsenoje prisiminimai atsirakina, o pacientus paveikia incidentai ir susitikimai, prie kurių jie galbūt neturėjo priėjimo ankstesniame kasdieniame gyvenime. Toks pat atgimimas gali pasireikšti ir priešmirtinio proto aiškumo metu.“
Mirčiai artimos patirtys – plačiai aprašytas reiškinys, kai pacientai, atgaivinti iš klinikinės mirties, prisimena tokius potyrius kaip sklendimas į dangų, viso gyvenimo prabėgimas pro akis ar sklandymas virš savo kūno – yra labai skirtingos, sako Ch. Kerras.
„Patirdami priešmirtines vizijas žmonės nepalieka savo kūnų, nėra jokio didelio pomirtinio gyvenimo atskleidimo, jokių didelių vėlesnių filosofijos ar gyvenimo kelio pokyčių, – sako jis. – Niekada nesu matęs paciento, kuris patirtų priešmirtinę viziją, o po to atsibustų ir paklaustų: „Ką visa tai reiškia?“ Jei susitinkate su savo mirusiu vaiku, nereikia, kad kas nors interpretuotų šią patirtį už jus.
Labiausiai priešmirtinių vizijų atveju stebina tai, kad nors fiziškai žmonės silpnėja, jie auga emociškai ir dvasiškai, dėl šių patirčių įgydami supratimą ir įžvalgą, kaip mokymosi ir paleidimo proceso dalį.“
Parengta pagal themirror.com