Tokiose situacijose reakcijos būna labai skirtingos: vieni tai priima kaip nemalonų, bet įveikiamą pokytį, kiti iškart pajunta smūgį savivertei ir ima abejoti savo gebėjimais.
Kodėl darbo praradimas vienus parbloškia, o kitus paskatina veikti
Medicinos centro „Neuromeda“ medicinos psichologė, psichoterapeutė Indrė Ambraziūnienė teigia, kad darbo praradimo situacijoje labai svarbu, kaip žmogus interpretuoja, kas įvyko: „Vienas žmogus gali galvoti: „Tai nemalonu ir skaudu, bet tai laikina situacija, galiu ieškoti kitų galimybių.“
„Noriu dirbti“ Šiauliuose: geriatrijos centras ir darbo drabužių nuomos verslas
Kitas gali iš karto padaryti išvadą: „Tai įrodo, kad esu nieko vertas, daugiau gero darbo negausiu.“ Pastaroji interpretacija gali sustiprinti bejėgiškumą, nerimą ir mažinti motyvaciją veikti.“
Pasak psichologės, atsigavimui taip pat svarbus žmogaus ankstesnis psichologinis atsparumas – tai, kaip jis anksčiau susidorodavo su sunkumais, kokį santykį turi su nesėkmėmis, kiek pasitiki savo gebėjimu spręsti problemas.
Susiję straipsniai
Žmonėms, kurie linkę labai griežtai save vertinti ar savo vertę stipriai sieti su profesiniais pasiekimais, darbo netektis gali būti ypač skaudi.
Taip pat specialistė pabrėžia ir socialinio palaikymo bei finansinių galimybių svarbą: „Žmogui, kuris turi artimųjų, su kuriais gali atvirai pasikalbėti, finansinį rezervą ir realių galimybių ieškoti naujo darbo, situacija gali būti lengviau įveikiama.
Tuo tarpu vienišumas, dideli finansiniai įsipareigojimai ar jausmas, kad nėra iš ko sulaukti pagalbos, gali gerokai padidinti stresą.“
Svarbu ir tai, ar žmogus išlaiko tam tikrą režimą ir aktyvumą. Netekus darbo lengva prarasti dienos režimą, nustoti judėti, mažiau bendrauti, vis daugiau laiko praleisti namuose ir atidėlioti darbo paiešką.
Tada gali susiformuoti užburtas ratas: kuo mažiau veiklos, tuo prastesnė nuotaika ir mažesnis pasitikėjimas savimi, o kuo prastesnė nuotaika, tuo mažiau energijos, sunkiau imtis veiksmų.
„Atsigavimui svarbu ne tik pozityviai mąstyti, bet ir palaipsniui atkurti veiksmingumo bei kontrolės jausmą. Net maži konkretūs žingsniai – atnaujinti CV, susisiekti su buvusiu kolega, pasidomėti viena darbo galimybe, išlaikyti įprastą dienos režimą – padeda žmogui patirti, kad jis vis dar gali daryti įtaką savo gyvenimui“, – aiškina I. Ambraziūnienė.
Pranešimo žiniasklaidai nuotr.
Kodėl artimųjų reakcija gali padėti arba dar labiau skaudinti
Psichologė pabrėžia, kad socialinė aplinka po darbo netekties gali tapti vienu svarbiausių apsauginių veiksnių, padedančių žmogui išgyventi šį laikotarpį. Šeimos, draugų ir kitų artimų žmonių palaikymas padeda sumažinti izoliacijos jausmą ir primena žmogui, kad jo gyvenimas nesibaigia kartu su darbu.
Pasak jos, labai svarbu, kaip artimieji reaguoja į žmogaus darbo netektį. Kartais, norėdami padrąsinti, jie sako: „Nesijaudink, tikrai susirasi kitą darbą“, „Juk nieko baisaus neįvyko“, „Kitiems dar blogiau“. Nors tokie žodžiai dažniausiai sakomi iš gerų paskatų, jie gali netyčia nuvertinti žmogaus išgyvenimus. Žmogus gali pasijusti nesuprastas, nebenorėti atvirauti.
„Daug naudingiau pirmiausia pripažinti žmogaus patirtį, o ne dalinti patarimus, pamokymus: „Suprantu, kad tau dabar sunku“, „Tai tikrai didelis pokytis“, „Jeigu nori, gali apie tai pasikalbėti“. Kartais žmogui reikia ne patarimo, o tiesiog jausmo, kad jo patirtis yra priimama ir kad jis neprivalo apsimesti, jog viskas gerai“, – pataria „Neuromedos“ specialistė.
Ji akcentuoja ir praktinio palaikymo svarbą. Artimieji gali padėti išlaikyti kasdienę struktūrą, pakviesti žmogų pasivaikščioti, kartu užsiimti veikla, paskatinti nenutraukti socialinių ryšių. Galima ir kartu pagalvoti idėjų, kaip, kur ieškotis kito darbo ar veiklos.
Tačiau čia svarbu išlaikyti pusiausvyrą – padėti, bet neperimti atsakomybės už žmogaus gyvenimą, nedaryti spaudimo elgtis tik tam tikru būdu. Pernelyg didelis kontroliavimas, nuolatiniai klausimai apie darbo paiešką ar spaudimas greičiau susiimti gali dar labiau stiprinti bejėgiškumo jausmą.
Taip pat galima padėti žmogui pamatyti save ne vien per prarasto darbo prizmę. Galima pasikalbėti apie jo stiprybes, gebėjimus, patirtį, savybes, kurios padėjo jam ankstesnėse sudėtingose situacijose.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į kitas gyvenimo sritis, kuriose žmogus yra svarbus, reikalingas ir daro įtaką kitų gyvenimui: šeimą, draugystes, pomėgius, savanorystę, bendruomenę.
Pavyzdžiui, žmogui, kuris sako „aš niekam nereikalingas“, galima konkrečiai parodyti, kur jo buvimas yra reikšmingas: „Tavo vaikai labai vertina, kad esi su jais“, „Tu esi žmogus, į kurį draugai kreipiasi, kai jiems sunku“, „Tu daug metų padėjai kitiems savo žiniomis ir patirtimi.“
„Kartais žalingos būna ir socialinės nuostatos. Jei žmogaus aplinkoje darbo neturėjimas suvokiamas kaip tinginystė, negebėjimas ar nesėkmė, žmogui gali būti dar sunkiau priimti savo situaciją.
Ypač tai aktualu, kai žmogus pats jau linkęs savo vertę sieti su profesiniais pasiekimais. Tokiu atveju aplinkinių vertinimas gali sustiprinti gėdą, savikritiką ir norą izoliuotis“, – teigia I. Ambraziūnienė.
Ji pabrėžia, kad geriausiai veikia palaikantis ryšys, kai žmogus jaučiasi priimtas, tačiau išsaugo savarankiškumą. Artimieji gali padėti ne tik ištverti darbo netektį, bet ir iš naujo atrasti atsakymą į klausimą, kas aš esu ir kuo esu vertingas, net jei šiuo metu neturiu darbo. Tai gali būti svarbus žingsnis atkuriant savivertę ir pasitikėjimą savimi.
Ką daryti, kad darbo netektis nesugriautų kasdienybės
„Pirmiausia svarbu pripažinti, kad po darbo netekties žmogui nebūtina iš karto „susitvarkyti“ ar pradėti intensyviai ieškoti naujo darbo. Tai yra praradimas, todėl tam tikras liūdesys, pyktis, nusivylimas ar nerimas yra natūrali reakcija.
Kurį laiką galima duoti šioms emocijoms erdvės. Tačiau ilgainiui svarbu neleisti, kad šie jausmai visiškai sustabdytų kasdienį gyvenimą“, – pataria psichologė.
Pasak jos, vienas svarbiausių dalykų – atkurti dienos struktūrą. Verta išlaikyti pastovų kėlimosi ir miego laiką, planuoti dieną, konkrečiai planuoti ir darbo paieškos laiką. Pati darbo paieška yra tam tikra prasme darbinė veikla.
Svarbu į dienos rutiną įtraukti fizinį aktyvumą, nes jis gali palaikyti pajėgumo jausmą, padėti išlieti susikaupusią įtampą. Verta planuotis ir susitikimus su žmonėmis, kitas prasmingas veiklas. Struktūra suteikia stabilumo tuo metu, kai viena svarbi gyvenimo dalis yra išėjusi iš įprastų vėžių.
I. Ambraziūnienė pataria neapriboti savo gyvenimo vien darbo paieška. Žmogus gali nusistatyti konkretų laiką, skirtą CV atnaujinimui, darbo skelbimų peržiūrai ar kontaktų paieškai, tačiau likusi dienos dalis neturėtų būti skirta vien nerimui dėl darbo.
Pomėgiai, sportas, buvimas gamtoje, bendravimas su artimaisiais, savanorystė ar mokymasis gali padėti išlaikyti kitus žmogaus tapatybės ir savivertės šaltinius.
Ji siūlo atkreipti dėmesį į mintis apie save. Po darbo netekties žmogus gali pradėti galvoti: „esu nevykėlis“, „niekam nebereikalingas“, „mano karjera baigta“, „daugiau nieko nesugebėsiu“. Tokias mintis verta patikrinti – ar jos yra faktai, ar emocinės reakcijos į šiuo metu patiriamą nesėkmę?
Pavyzdžiui, mintį „praradau darbą, vadinasi, esu nekompetentingas“ galima pakeisti tikslesniu vertinimu: „Praradau darbą, tačiau tai neapibrėžia visų mano gebėjimų. Galiu įvertinti, kas nutiko, pasimokyti ir ieškoti kitų galimybių.“
Specialistės teigimu, nereikėtų nuvertinti socialinių ryšių: „Gėda ar nusivylimas gali paskatinti norą atsiriboti, tačiau izoliacija dažniausiai tik sustiprina neigiamas mintis. Verta palaikyti ryšį su draugais, buvusiais kolegomis, šeima, profesine bendruomene. Kartais vienas pokalbis su žmogumi, kuris patikės tavo gebėjimais ar primins ankstesnes stiprybes, gali padėti pamatyti situaciją iš kitos perspektyvos.“
Psichologė pabrėžia, kad svarbu sau kelti realistišką, o ne maksimalistinį tikslą. Po nesėkmės nebūtina iš karto „susigrąžinti gyvenimą“. Kartais pirmasis žingsnis yra tiesiog grįžti prie įprasto režimo, pradėti daugiau judėti, atnaujinti vieną kontaktą ar atlikti vieną darbo paieškos veiksmą per dieną. Maži, įgyvendinami žingsniai padeda žmogui vėl patirti, kad jis gali veikti, priimti sprendimus ir turi įtakos tam, kas vyksta jo gyvenime.
Kaip atskirti sveiką liūdesį nuo užsitęsusios emocinės krizės
I. Ambraziūnienė pažymi, kad liūdesys, pyktis, nerimas ir nusivylimas po darbo netekties yra normali reakcija į reikšmingą praradimą. Nereikėtų tikėtis, kad žmogus iš karto „susitvarkys“ ir pradės aktyviai ieškoti naujo darbo.
„Nors sunkumų po darbo netekimo nepavadinčiau trauma, bet svarbu suprasti galimas pavojingesnes šio stresinio įvykio pasekmes. Pirmiausia gali atsirasti stiprus nerimas, nuolatinis galvojimas apie tai, kas įvyko, miego sutrikimai, sunkumas susikaupti, dirglumas, bejėgiškumo jausmas.
Žmogus gali nuolat mintyse grįžti prie atleidimo aplinkybių ir ieškoti atsakymo, ką padarė ne taip. Taip pat gali atsirasti daug vengimo: žmonių, veiklos, kito darbo paieškos. Sunkesniais atvejais pasitaiko ir minčių apie savižudybę“, – aiškina psichologė.
Pasak jos, susirūpinti verta tada, kai simptomai tampa labai intensyvūs, užsitęsia ir pradeda trukdyti žmogui gyventi. Pavyzdžiui, žmogus ilgą laiką beveik nebesikelia iš lovos, nebesirūpina savimi, visiškai atsiriboja nuo kitų, negali miegoti, nuolat jaučia beviltiškumą arba visiškai nustoja tikėti savo gebėjimais.
Taip pat svarbus ne tik laikas, bet ir funkcionavimas. Jei žmogus praėjus tam tikram laikui vis dar negali imtis jokių veiksmų, jo gyvenimas pradeda suktis tik apie prarastą darbą, o kančia nemažėja, verta kreiptis profesionalios pagalbos.
„Vis dėlto nebūtina laukti, kol problema taps labai rimta. Profilaktinė pagalba ankstyvoje stadijoje gali padėti išvengti ilgalaikių problemų. Tai yra dar viena galimybė, kurią žmogus gali pasirinkti kaip paramos šaltinį“, – sako „Neuromedos“ specialistė.