Būtent todėl ankstyvosios pagalbos konsultacijos, kurias per pastaruosius dvejus metus Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ suteikė daugiau nei 330 individualių ir grupinių konsultacijų 242 tėvams, tampa svarbiu emociniu ir informaciniu atramos tašku.
Net trumpas susitikimas su specialistu ar bendrystės grupėje akimirka gali padėti tėvams pasijusti mažiau vienišiems, geriau suprasti, ką išgyvena jų vaikas, ir drąsiau žengti tolesnius žingsnius pagalbos link. Konsultacijų poreikiui nemažėjant ir matant jų svarbą tėvams, jos toliau bus teikiamos ir šiais metais, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Apie neigimą
„Galima, aš išsibrauksiu?“ – kartą po susitikimo paklausė viena mama, turėdama omenyje sąrašą tėvų, kviečiamų į tolimesnius užsiėmimus. Neigimas dažnai tampa psichologiškai sunkaus etapo įveikos strategija – tuo metu žmogui dar per sunku priimti faktą apie nustatytą diagnozę, reikia laiko apsiprasti, viską „suvirškinti“.
Tai nėra nauja ar netikėta reakcija, tačiau visada šiek tiek apmaudu, kai žmogus nusprendžia atsisakyti pagalbos, informacijos ar žinių, kurias vis tiek anksčiau ar vėliau teks susirinkti pačiam – ir nebūtinai iš patikimų šaltinių“, – sako Kristina Radžvilaitė, dramos terapeutė ir „Lietaus vaikų“ narė, vedanti pirminius susitikimus su vaikų tėvais.
Pasak K. Radžvilaitės, labai dažnai pasitaiko, kad vaiko turimus iššūkius neigia ne patys tėvai, o jų aplinka: „Tenka girdėti, kad net patys artimiausi žmonės, neturėdami žinių ar mažiau pažinodami patį vaiką ima priekaištauti: „nedaryk iš vaiko ligonio“, „jam viskas gerai, išaugs“.
Tokie žodžiai žeidžia, kelia abejones ir gali tapti rimta kliūtimi ieškoti pagalbos. Pasitaiko ir situacijų, kai vaiko raidos sutrikimas ar negalia jau nustatyti prieš kurį laiką, tačiau šeima vis dar jaučiasi nežinioje, negauna reikiamų paslaugų ir palaikymo, todėl lieka viena su savo baimėmis ir klausimais.“
„Prieš atsisveikinant, pirminio susitikimo metu, tėvų dažnai paklausiu, ką jie norėtų „palikti“ ligoninėje. Vieni sako – nerimą dėl ateities, kiti – skausmingą liūdesį, o vieno tėčio atsakymas buvo kiek netikėtas: „Kad išvažiuotume iš čia, palikę diagnozę“. Galbūt konkretaus vaiko situacija iš tiesų tokia, kad diagnozė nebus nustatyta, tačiau į Vaiko raidos centrą retai kreipiamasi be rimtų požymių. Labai norisi tikėti, kad šeima bet kokiu atveju rinksis pagalbos vaikui kelią, o ne neigimą, nes tik priėmus situaciją galima pradėti ieškoti sprendimų“, – pažymi K. Radžvilaitė.
Pasaulio našta
„Kas su juo bus, kai manęs nebeliks“ – šį klausimą gana skausmingai apsvarsto daugelis tėvų, auginančių vaikus su bet kokia negalia. Suprantama, kad vieniems augant, o kitiems senstant, šis svarstymas turi įgyti gana aiškias praktines formas ir sprendimus.
Tačiau kai dviejų ar trejų metų vaikelio mama verkdama užduoda tokį klausimą – negali ieškoti galimų atsakymų variantų. Tikrai niekas negali nei numatyti, nei prognozuoti, kaip seksis mūsų vaikams po daugelio metų. Stengiamės apsupti rūpesčiu, reikiamu palaikymu, žmogiškai paguosti, nukreipti, kur ieškoti informacijos, kur kokią pagalbą gauti, bei pristabdyti norą prognozuoti“, – dalijasi K. Radžvilaitė.
K. Radžvilaitė supranta, koks ilgas kelias tėvų dar laukia: „Todėl, kad ir kaip norėtume, jokiu būdu negalime pasakyti „viskas bus gerai“, nes taip tarsi siūlytume nieko nesiimti. Mes kviečiame priimti tiek esamų, tiek ir mūsų pakviestų specialistų teikiamas žinias, stengtis suprasti, kas vaikui ir jums, kaip mamai ar tėčiui, yra toji tinkama pagalba. Stiprinti ryšį su vaiku, domėtis jo pasauliu, kuo geriau jį pažinti, padėti jam ir sau.“
„Labai svarbu, kad tėvai nepradėtų ieškoti priežasčių savyje ir neskubėtų daryti klaidingų išvadų, kad sunkumai, kurie kyla dėl vaiko raidos ypatumų, kyla „iš per didelės meilės“. Stengiamės pabrėžti, kad mama ar tėtis, net ir gavę diagnozę, išvyks su tuo pačiu vaiku, kurį pirmiausia ir svarbiausia – mylėti. Tačiau tam, kad galėtume jam padėti, turėsime kažką keisti kasdienybėje, elgesyje su vaiku, ieškoti naujų metodų, specialistų ir terapeutų“, – pataria K. Radžvilaitė.
Ankstyvoji pagalba
Ankstyvosios pagalbos konsultacijos – tai nemokamos individualios ir grupinės konsultacijos tėvams, kurie laukia vaiko diagnozės dėl galimo autizmo spektro ar kitų raidos sutrikimų. Konsultacijos skirtos padėti susiorientuoti šiame sudėtingame etape – tiek emociškai, tiek praktiškai: nuo informacijos apie sutrikimus ir jų atpažinimą iki pagalbos tvarkant dokumentus ar pasiruošimo vizitams pas specialistus. Šias paslaugas jau trečius metus iš eilės teikia Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“, o jas finansuoja Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra.
Konsultacijas veda įvairūs specialistai – dramos terapeutė, ergoterapeutė, specialioji pedagogė, individualiosios psichologijos konsultantė, sensorinės integracijos specialistė, taip pat neuroįvairovės atstovai ir patys tėvai, auginantys autistiškus vaikus.
Tai leidžia ne tik perteikti teorines žinias, bet ir atliepti realius, gyvenimiškus išgyvenimus. 2024 m. ir 2025 m. buvo suteikta daugiau nei 330 individualių ir grupinių konsultacijų 242 tėvams, kurios vyko Santaros klinikų Vaiko raidos centre Vilniuje, kur tėvai galėjo gauti palaikymą jiems svarbiausiais klausimais – nuo pirmųjų žingsnių iki gilesnio supratimo apie savo vaiko pasaulį. Į 2026 m. konsultacijas jau galima registruotis.
„Kreiptis pagalbos, kai neramu dėl vaiko raidos, – tai brandus žingsnis ir atsakomybė už savo vaiką. Daugelis tėvų viliasi, kad viskas savaime susitvarkys, tačiau laukti tylint – sunku ir emociškai, ir praktiškai. Todėl kviečiame pasikalbėti – kartais užtenka vieno pokalbio, kad sumažėtų nerimas, aiškiau matytųsi tolimesni žingsniai.
Mūsų konsultacijos – be įsipareigojimų, be vertinimo, ir visada konfidencialios. Mes esame šalia kaip tie, kurie patys ėjome šiuo keliu. Norime padrąsinti, palaikyti, padėti nepasimesti. Ir labai linkime tėvams nekaltinti savęs, neužsidaryti skausme – priimkite savo jautrumą su atjauta. Tiek sau, tiek savo vaikui“, – ragina K. Radžvilaitė.