Tačiau Telia skaitmeninės įtraukties vadovė Julija Markeliūnė teigia, kad toks požiūris iš esmės nukreipia dėmesį nuo tikrosios problemos. O tai, ką matome ekranuose, labiausiai atspindi mus pačius.
Patyčios – ne technologijų, o santykių problema
Kalbant apie patyčias internete svarbiausia žiūrėti ne į platformas ar algoritmus, o į tai, kokius santykius ir vertybes atsinešame patys.
„Patyčios internete retai atsiranda iš niekur. Dažniausiai tai yra tų pačių santykių, nuostatų ir vertybių tęsinys, tik perkeltas į skaitmeninę erdvę. Jeigu žmogaus vertybės realiame gyvenime yra tvirtos, jei jis gerbia kitą žmogų, moka susilaikyti, suvokia atsakomybę už savo žodžius – visa tai persikelia ir į internetą. Toks žmogus nesityčios nei akis į akį, nei komentaruose. Ir priešingai“, – sako J. Markeliūnė.
Tačiau socialiniai tinklai, anot jos, sukuria labai specifinį psichologinį efektą – jie sumažina mūsų savikontrolę ir jautrumą. Ekranas tarsi nutolina kitą žmogų, jo emocijas, reakcijas, skausmą. Dingsta tiesioginis grįžtamasis ryšys, kuris realiame pokalbyje dažnai veikia kaip stabdis.
„Kartais žmonės net nuoširdžiai nejaučia, kad tyčiojasi. Jiems atrodo, kad jie tiesiog reiškia nuomonę. Kai važiuoju į mokyklas ar bendrauju su senjorų bendruomenėmis, vis kartoju: didelės patyčios prasideda nuo labai mažų dalykų. Labai dažnai nuo sakinio: čia tik mano nuomonė, bet… Daliai žmonių atrodo, kad ši frazė tarsi apsaugo nuo atsakomybės. Tačiau realybėje ji nieko nesušvelnina. Skauda lygiai taip pat.“
Šioje vietoje, pasak J. Markeliūnės, slypi esminė klaida kalbant apie technologijas. Vien moderavimas, filtrai ar teisiniai ribojimai gali sumažinti agresijos matomumą, bet jie nepakeičia žmogaus vidinės laikysenos.
„Jei viduje nėra pagarbos, ji neatsiras vien dėl moderavimo taisyklių. Todėl tikrasis sprendimas yra ne tik reguliuoti platformas, bet ugdyti žmonių santykį su kitu žmogumi – empatiją, atsakomybę už žodį, suvokimą, kad už kiekvieno ekrano yra gyvas žmogus.“
Riboti ar ugdyti: ką iš tiesų reiškia draudimai?
Pastaraisiais metais nemažai šalių svarsto griežtesnius ribojimus socialiniams tinklams, ypač kalbant apie vaikus ir paauglius. Garsiai nuskambėjęs Australijos sprendimas riboti socialinių tinklų naudojimą iki 16 metų sukėlė daug diskusijų ir Europoje. Vieni tai vertina kaip drąsų žingsnį, kiti – kaip bandymą gydyti pasekmes, o ne priežastis.
Ekspertės vertinimu, šiuo nutarimu pirmiausia bandoma apsaugoti vaikus nuo realių pavojų, kurių socialiniuose tinkluose yra gerokai daugiau nei vien patyčios.
„Tai ir iškreiptas pasaulio matymas, nuolatinis lyginimasis, dažnai vykstantis be jokio kritinio mąstymo. Daugybė tyrimų rodo, kokią žalą ypač vaikams ir paaugliams daro socialiniuose tinkluose matomas „tobulo gyvenimo“ įvaizdis. Krenta pasitikėjimas savimi, mažėja savivertė, nes atrodo, kad visi kiti gyvena svajonių gyvenimus, o tu vienas esi įstrigęs savo kasdienybėje.“
Todėl, anot jos, vaikų apsauga nuo šių poveikių iš esmės yra suaugusiųjų atsakomybė. Tačiau kartu ji pabrėžia ir klasikinę problemą – uždraustas vaisius visada saldesnis.
„Jei mes tik įvesime ribojimus, bet nespręsime problemos iš esmės, vaikai ras būdų, kaip tuos ribojimus apeiti. Taip nutinka su bet kokiais draudimais. Todėl ribojimas gali būti pagalbinė, situaciją šiek tiek suvaldanti priemonė, bet viena pati ji neveiks.“
Kalbant apie praktinį įgyvendinimą, daug klausimų kelia ir pats techninis aspektas – amžiaus patvirtinimas. Pašnekovė teigia, kad tai ne tik sudėtinga technologiškai, bet ir neišvengiamai paliečia privatumo temą.
„Pernelyg griežtos priemonės kelia riziką duomenų apsaugai, todėl rasti išeitį čia nėra paprasta. Išsprendus šiuos klausimus, tokia praktika teoriškai galėtų būti taikoma ir Lietuvoje, bet tik kaip dalis platesnio, kompleksinio sprendimo. Jei ribojimai tampa vieninteliu atsakymu, jie bus tik laikinas pleistras ant daug gilesnės problemos.“
Kur iš tikrųjų „persikelia“ bendravimas?
Natūraliai kyla klausimas – jei paaugliams apribojame prieigą prie atvirų socialinių tinklų, ar tai reiškia, kad patyčios sumažės? J. Markeliūnės patirtis rodo, kad dažniausiai jos tiesiog pakeičia formą.
„Patyčios iš atvirų socialinių tinklų keliasi į uždaresnes platformas, privačias pokalbių grupes, anonimiškesnes erdves. Ir tai dar labiau užkardo būdus mums, suaugusiems, apsaugoti vaikus. Uždaruose pokalbiuose, į kuriuos suaugusieji nepatenka, nebėra galimybės laiku pastebėti problemos ar įsikišti.“
Tokiose erdvėse patyčios tampa mažiau matomos, bet ne mažiau skaudžios. Kartais net intensyvesnės, nes vyksta be liudininkų, be jokio išorinio kontrolės mechanizmo.
„Dėl to aš vis grįžtu prie to paties esminio dalyko – edukacijos ir skaitmeninio etiketo. Jei neugdome vaikų supratimo, kaip elgtis su kitu žmogumi internete, kur yra ribos, kas yra pagarba ir atsakomybė už žodį, jie tą patį elgesį tiesiog nusineš į kitą platformą.“
Kas iš tiesų veikia ilgalaikėje perspektyvoje?
Kalbant apie tai, kas realiai mažina patyčių mastą, J. Markeliūnė išskiria tris esminius dalykus: emocinį raštingumą, kritinį mąstymą ir empatiją.
„Ribojimai beveik visada būna apeinami. Vaikai ir paaugliai yra smalsūs, kūrybingi ir labai greitai randa būdų, kaip prisitaikyti prie naujų taisyklių. Todėl, jei reikėtų atsakyti labai paprastai – emocinis raštingumas, kritinis mąstymas ir empatija yra aukščiau visko.“
Jos teigimu, žmogus, kuris geba suprasti kitą ir jaučia atsakomybę už savo žodžius, net ir turėdamas galimybę tyčiotis to nedarys. O žmogus, kuris to neišmoko, ras būdą tyčiotis net ir griežčiausių ribojimų sąlygomis.
„Todėl tikrasis patyčių prevencijos pagrindas yra ne technologijų kontrolė, o žmogaus vidinė kultūra.“
Specialistė dalinasi savo patirtimi: „iš praktikos matyti keli svarbūs dalykai: ribojimai veikia trumpuoju laikotarpiu, ypač kai reikia greitai sumažinti žalą ar suvaldyti situaciją.
Gebėjimų ugdymas veikia ilgalaikėje perspektyvoje, nes keičia ne aplinką, o žmogaus santykį su ja. Didžiausią poveikį duoda derinys, kai yra ir aiškios taisyklės, ir nuoseklus ugdymas, ir suaugusiųjų įsitraukimas.“
Šeimos pavyzdys svarbiau už kontrolę
Tėvai šiame kontekste dažnai jaučiasi pasimetę tarp noro apsaugoti ir baimės per daug kontroliuoti. Tačiau principai čia labai panašūs kaip ir realiame gyvenime.
„Mes nuosekliai mokome vaikus, kaip elgtis fizinėje erdvėje: nešiukšlinti, gerbti kitus, laikytis taisyklių viešose vietose, neįžeidinėti, nesistumdyti. Lygiai taip pat turime sąmoningai pradėti kalbėti apie elgesį socialinėje erdvėje. Tie patys principai galioja ir ten, tik mes dažnai pamirštame juos įvardyti“, – sako skaitmeninės įtraukties specialistė.
Ypač svarbus asmeninis pavyzdys. Jei tėvai patys viešai rašo piktus, menkinančius komentarus, vaikai labai greitai perims ne tai, ką sakome, o tai, ką darome.
„Vaikai visada mokosi iš modelio. Mūsų žodžiai turi sutapti su mūsų veiksmais, o ne jiems prieštarauti.“
Kalbant apie ribojimus, pasitikėjimo ir saugumo balansas, specialistės teigimu, atsiranda per įtraukimą ir skaidrumą.
„Jei nusprendžiate įdiegti ribojimus, darykite tai kartu su vaiku. Paaiškinkite, kodėl. Aptarkite rizikas. Leiskite vaikui dalyvauti procese – kartu pasirinkti programėlę, susitarti dėl taisyklių, aptarti, kada jos gali būti peržiūrimos. Kai vaikas supranta prasmę, jis jaučiasi ne kontroliuojamas, o saugomas.“
Staigus draudimas be paaiškinimo dažniausiai sukuria ne saugumo, o kontrolės jausmą – ir norą taisykles apeiti.
Ką gali mokyklos?
Patyčios seniai nebėra tik mokyklos kiemo problema. Net jei jos vyksta už mokyklos ribų, pasekmės vis tiek ateina į klasę kartu su vaiku. Mokytojams tenka dirbti su emociniu fonu, net jei pats konfliktas įvyko ne mokykloje.
J. Markeliūnė pasakoja, kad kalbant su pedagogais aiškiai girdisi didelis poreikis daugiau dėmesio skirti emociniam intelektui, empatijai, bendravimo įgūdžiams.
Kaip įkvepiantį pavyzdį ji mini Daniją, kur jau daug metų mokyklose sąmoningai ugdoma empatija per specialias pamokas ir socialinių įgūdžių programas.
„Tiesioginį „empatijos pamokų efektą“ išmatuoti nėra paprasta, bet platesni rodikliai kalba patys už save – aukštas vaikų gyvenimo pasitenkinimas, žemesnis patyčių lygis, stiprus socialinis pasitikėjimas.“
Telia atstovė svarsto, kad klausimas nėra tik apie tai, ar mokyklos turi pakankamai įrankių reaguoti į patyčias. Gal dar svarbiau – ar mes suteikiame joms pakankamai galimybių ugdyti gebėjimus, kurie apskritai mažina patyčių tikimybę atsirasti.
Ilgalaikis pasirinkimas
Jei reikėtų rinktis tik vieną prioritetą – riboti technologijas ar stiprinti santykius ir dialogą – J. Markeliūnės atsakymas aiškus.
„Be abejonės rinkčiausi santykių stiprinimą ir dialogą. Nes emocinis raštingumas, kritinis mąstymas ir empatija yra gebėjimai, kurie keliauja kartu su žmogumi visur. Jie nepriklauso nuo platformos, programėlės ar taisyklių.“
Technologijos keičiasi. Platformos ateina ir išeina. O įsišaknijusios vertybės ir principai lieka visam gyvenimui – ir keliauja kartu su žmogumi, kad ir kokiame formate jis bendrautų.