Likti ar skirtis: kaip priimti racionalų sprendimą?

„Negi kadaise tą žmogų galėjau mylėti? Eičiau į visas keturias puses, bet vaikai, negaliu sugriauti jų gyvenimo. Reikia ištverti bent tol, kol užaugs“, – galvoje sukasi mintys. Skirtis ar tiesiog gyventi dėl vaikų? O gal įmanoma kitokia išeitis? Kaip priimti sprendimą, kuris būtų išmintingas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Asmens sveikatos klinikos Klaipėdos skyriaus medicinos psichologė Giedrė Gutauskienė pažymi, kad skyrybų priežastys gali būti pačios įvairiausios ir kompleksiškos – nuo tarpusavio bendravimo sunkumų, konfliktų ar vienišumo jausmo iki smurto, priklausomybių, psichikos sveikatos problemų.

Pasak jos, gyvenimo sunkumai yra natūralus reiškinys. Vis dėlto labai svarbu suprasti, kaip iš tiesų vertinate savo partnerį bei su kokiais sunkumais susiduriate.

„Kartais tiesiog sulėtinus tempą, skiriant kokybiško laiko savo partneriui ir bendroms veikloms, pokalbiams, ateina suvokimas, kad gali būti ir kitaip. Sunkūs jausmai nereiškia santykių pabaigos, tačiau kai tampa labai sunku, kyla noras atsiriboti“, – sako psichologė.

Ji pataria savęs paklausti, kokie blogiausi ir geriausi dalykai nutiktų, jei nuspręstumėte likti, ir kokie – jei nuspręstumėte išeiti. Taip pat būtina išbandyti visus įmanomus žingsnius, įskaitant terapiją.

Terapijos metu ieškoma ne tik problemų sprendimo, bet ir jų priežasčių. „Būtent priežasčių radimas yra esminis veiksnys. Nesvarbu, koks bus galutinis sprendimas – likti ar išeiti – žinosite, kad padarėte viską, ką galėjote“, – sako specialistė.

Pasak jos, nemažai gyvenimiškų istorijų, taip pat klinikinių tyrimų kalba apie tai, kad net labiausiai sutrikę santykiai gali atsigauti, jei dėl to dirbama. Svarbu, kad abu partneriai norėtų ką nors keisti.

G. Gutauskienė pabrėžia, kad sprendimas skirtis turi būti labai apgalvotas, nes partneriai gali turėti visiškai skirtingus poreikius, lūkesčius ir supratimą apie tai, kokia turėtų būti šeima.

Ji primena Harvardo universiteto psichologijos profesoriaus D. Gilberto (Daniel Todd Gilbert) mintį, kad, turėdami lūkesčių dėl asmeninės laimės ar tobulų santykių, mes neretai perkeliame atsakomybę partneriui ir įsivaizduojame, jog kituose santykiuose viskas bus kitaip. Vis dėlto neturime jokių būdų to patikrinti, o profesorius šį reiškinį vadina „ateities laimės šališkumu“.

„Sunkios emocijos, lydinčios prastus santykius, yra itin žalingos, nes jos įsuka į uždarą ciklą. Daug metų porų terapeutu dirbantis D. M. Gotmanas (John Mordechai Gottman) išskiria keturis vadinamuosius santykių apokalipsės raitelius: kritiką, panieką, gynybą ir galiausiai atsiribojimą. Šių raitelių veikimas partnerystėje sukuria tokį ciklą, kuriame tampa sunku pastebėti ir priimti net partnerio dedamas pozityvias pastangas“, – aiškina G. Gutauskienė.

Ji pabrėžia, kad terapija suteikia galimybę kalbėtis saugioje aplinkoje, kur terapeutas girdi abu partnerius, padeda atsiverti ir ieškoti tikrųjų sunkumų priežasčių. Terapijos metu partneriai gali suprasti, ar šias priežastis dar įmanoma keisti.

Labai dažnai būna taip, kad partnerių lūkesčiai vienas kito atžvilgiu yra toli nuo realybės, todėl svarbu ieškoti būdų, kaip bendrauti, kai tie tikslai ar nuostatos skiriasi. Reikia mokytis pasitikėti ir įsipareigoti vienas kitam, kad galėtų pokyčio siekti kartu. Kad tai nutiktų, labai svarbu persvarstyti savo jau turimus bendravimo įgūdžius ir netgi resursus“, – aiškina Asmens sveikatos klinikos specialistė.

Pasak jos, ateidami į terapiją partneriai tarsi sudaro sąjungą ir vadovaujasi aiškiu planu, paremtu konkrečiais žingsniais. Terapijos metu tai galima daryti saugesnėje, neutralesnėje aplinkoje. Kai partneriai bendradarbiauja, atsiranda bendra vizija ir bendros vertybės.

„Tačiau jei resursų turi tik vienas arba jei terapijos metu paaiškėja, kad tų resursų pokyčiui neturi abu, keisti santykių pusiausvyrą teigiama linkme gali būti labai sunku arba netgi neįmanoma. Ir vis dėlto būtent terapija gali padėti reaguoti racionaliai, jei dėl santykių padarėte viską. Tada ateina žinojimas, kiek jūsų sprendimas yra racionalus“,– sako psichologė

G. Gutauskienė pabrėžia, kad vaikai, kurie nuolat girdi tėvų nesutarimus, išgyvena nuolatinę įtampą, taigi ir nesaugumo jausmą. Jų organizme streso hormonų kiekis didesnis nei vaikų, kurie gyvena ramioje aplinkoje.

Be abejo, dažnai tai lemia vaikų patiriamus sunkumus: negebėjimą susikaupti, pamokų praleidinėjimą, bendravimo su bendraamžiais iššūkius, užsisklendimą.

„Matydami šaltus, nelaimingus tėvus ir nuolat tvyrančią įtampą, vaikai patiria daugiau žalos nei gyvendami atskirai ir turėdami dvejus namus. Vaikystė egzistuoja tik viena – tėvų pareiga užtikrinti, kad ji būtų saugi“, – sako psichologė.

Pasak G. Gutauskienės, ramūs ir bendradarbiaujantys bei laimingi tėvai, gyvenantys skirtinguose namuose, yra sveikesnis pasirinkimas, nes taip, nors ir išgyvenant skausmą dėl tėvų skyrybų, vaikui formuojasi tam tikras požiūris bei psichologinis atsparumas, žinojimas, kad net ir tokiais sunkiais gyvenimo momentais, kai atrodo, jog viskas griūva, svarbu ieškoti geriausių tuo metu išeičių.

Tėvų sprendimas likti santykiuose nieko nekeičiant, nors nuolat konfliktuojama, nėra saugumo ir pagarbos, atidėliojami pokalbiai, nes nenorima aštrinti konflikto, vengiama terapijos, lemia tai, kad vaikai patiria nuolatinį stresą bei mokosi spręsti bendravimo sunkumus tokiais pat netinkamais būdais“, – aiškina psichologė.

Ji pastebi, jog pasitaiko atvejų, kai tėvai tarsi perkelia atsakomybę vaikams už savo pasirinkimą likti destruktyviuose santykiuose (pavyzdžiui, „mes likome tik dėl tavęs“). Taip vaikams formuojasi suvokimas, kad svarbiausia yra prisitaikyti, nepaisyti savo ribų ar poreikių. Kai santykiuose nusprendžiama „tiesiog likti“, t. y. nieko nesprendžiant, nededant pastangų, kad įvyktų pokytis, vaikai tai matydami mokosi slopinti savo emocijas bei poreikius.

Psichologė pabrėžia, kad svarstant tokį reikšmingą žingsnį natūralu išgyventi dviprasmiškus jausmus. „Kad juos išspręstumėte, svarbu kurį laiką išbūti toje nepatogioje būsenoje – tik tuomet galima priimti tvirtą sprendimą. Pasiryžimas ieškoti pagalbos ir ją priimti yra vieni svarbiausių žingsnių“, – sako ji.

Priimti sprendimą dėl skyrybų nelengva, nes už jį reikia prisiimti atsakomybę, o pasekmės gali būti skaudžios. Todėl kartais susikuriama iliuzija, kad geriau nieko nekeisti. Priežastimi likti gali tapti ir moraliniai, kultūriniai, filosofiniai ar religiniai įsitikinimai. Tačiau vienas klaidingiausių įsitikinimų – kad viskas savaime praeis.

„Likti nedarnioje partnerystėje nėra išmintinga, tačiau svarbu, kad sprendimas būtų priimtas išmintingai“, – akcentuoja psichologė.

Specialistė pastebi, kad kartais skyrybos yra pats protingiausias, o galbūt ir vienintelis žingsnis, tačiau prieš jį žengiant labai svarbu yra suprasti ir įvertinti motyvus, kodėl norite skirtis.

„Apsvarstykite galimybes, kaip abu kartu galite „perkurti“ tuos santykius, padaryti juos laimingesnius ir sveikesnius, – siūlo psichologė. – Šis įvertinimas yra labai svarbus – nepaisant to, ar nuspręsite likti, ar išeiti. Tačiau aiškumas yra pirmasis žingsnis gijimo link.“

G. Gutauskienė akcentuoja, kad jei sprendimas skirtis priimtas jau išbandžius įvairius pagalbos būdus, motyvas yra tikrai pagrįstas bei suvokiama, kad partneriai būdami atskirai gali sukurti sveikesnius ir laimingesnius santykius, labai svarbu, kad ir vaikai tai jaustų.

Kiti svarbūs žingsniai yra priimti visus vaiko jausmus, išbūti su jais, kurti ir stiprinti ryšį bei užtikrinti saugius namus.

Vis dėlto Asmens sveikatos klinikos specialistė dar kartą pabrėžia, kad tokie sprendimai turi būti priimami labai atsakingai.

„Visų pirma svarbu suprasti, ką jaučia ir išgyvena pats asmuo, kuris jaučiasi nelaimingas santykyje, kaip jaučiasi partneris. Ar tai abipusiai, ar asmeniniai sunkumai. Kreipkitės terapijos, ieškokite atsakymų. Jei santykyje sunkumus suvokia abu partneriai, tuomet labai svarbu, kad abu ieškotų pagalbos ir būdų, ką galima keisti. Bet kokiu atveju kreipkitės pagalbos ir prieš priimdami galutinį sprendimą jauskite, kad išbandėte viską“, – sako G. Gutauskienė.

Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.