Teresa Weiler dar visai maža buvo įvaikinta aukšto rango valstybės tarnautojo Terence Weilerio ir jo žmonos Trudos. Dabar jau 67-erių Teresa, buvusi viešųjų ryšių vadovė, gyvenanti netoli Hantingdono, Anglijoje, neturi nei vyro, nei vaikų. Teresos šeimos istorija yra tikrai neeilinė.
Teresos broliai Martinas (šiuo metu 71 m.) ir Michaelas (69 m.) prieš porą dešimtmečiųbuvo labai susidomėję savo genealoginio medžio tyrinėjimu. Jie aptiko keletą savo giminės kartų ir daug sužinojo apie protėvius.
Bendra genetine kilme, deja, Teresa negalėjo pasigirti. Nors jos santykiai su įvaikinusia šeima buvo puikūs, giminystės ryšiai ją atskyrė nuo likusios šeimos, ji jautėsi pašaliete.
Dukra dukros susilaukė nuo savo tėvo: abu trokšta gyventi kartu
Negana to, Teresa augo su kita įvaikinta mergaite Francesa (63 m.). Teresos vienatvė dar labiau sustiprėjo, kai Francesa, būdama jau suaugusia moterimi, susipažino su savo biologine mama.
„Nors turėjau sėkmingą karjerą ir daug draugų, man pakakdavo pamatyti jauną mamą su kūdikiu, kad pajusčiau ilgesį – tiek dėl vaikų, kurių niekada nedrįsau turėti, tiek dėl to, kad mano pačios motina manęs niekada nenorėjo, – guodėsi Teresa.
Susiję straipsniai
Pykau ne tik dėl to, kad mane paliko. Apie savo biologinius tėvus sužinojau traumuojantį faktą, kuris persekioja mane iki šiol.“
Teresa gimė 1958 m. rugsėjo 13 d. Londono ligoninėje. Kitą dieną biologinė mama ją paliko: „Ji tiesiog dingo, o aš atsidūriau našlaičių prieglaudoje Esekse.“
Katalikų laikraštyje „The Tablet“ buvo išspausdintas skelbimas: „Ieškoma katalikų šeima Londone arba aplinkui, kuri galėtų suteikti nuolatinę priežiūrą aukšto intelekto vienerių metų mergaitei.“
Pasak Teresos, ją įsivaikinusi šeima nuolat linksmai pajuokaudavo, kad skelbimas neatititiko realybės, nes jiems buvo žadėta „aukšto intelekto“ mergaitė.
Laikraščio iškarpa iki šiol kabo įrėminta Teresos namuose. Ji sako, kad tik skelbimo dėka gavo „privilegiją“ augti Trudos ir Terence Weilerių šeimoje, todėl yra labai dėkinga.
Uolių katalikų pora, jau turėjusi du savo sūnus, pastebėjo skelbimą 1960 m. lapkričio mėn. ir susisiekė su našlaičių prieglauda. Teresa prisiminė, jog tuomet apsigyveno jų dideliame, keturių kambarių name, o oficialiai įvaikinta 1961 m. vasario mėnesį. Jai tuo metu buvo dveji su puse.
Abu įtėviai buvo labai išprusę, mėgo klasikinę literatūrą, dėstė ją universitetuose ir laisvai kalbėjo lotynų bei senovės graikų kalbomis.
Tėtis turėjo sėkmingą karjerą valstybės tarnyboje, 1970 m. tapo vidaus reikalų ministerijos nuolatiniu valstybės sekretoriumi. Jis dažnai bendraudavo su karališkosios šeimos nariais bei žinomais politikais.
Kadangi buvo ryžtingas ir drąsus vyras, jis taip pat tarnavo Birmoje (Mianmare) karo metu specialiųjų operacijų pajėgose „Chindits“.
Nepaisant kietos išorės, šio vyro charakteris buvo labai švelnus. Teresa sako prisimenanti, kaip jis liūdėjo, kai šeima planavo įsivaikinti antrą mergaitę, bet jos mama sugrįžo ir panoro atsiimti dukrą.
Nors Teresai tuo metu buvo vos ketveri, ji suprato, kad tikroji mama ją paliko ir nesiruošė grįžti.
Būtent tada maža mergaitė ėmė jaustis, lyg kažkas su ja būtų negerai. Šį jausmą pastiprino griežtas vienuolių auklėjimas mokykloje.
„Nuo penkerių metų man buvo įteigta, kad su manimi kažkas ne taip. Nemėgau mokyklos, kol sulaukus 11 metų buvau perkelta į kitą vienuolių mokyklą. Čia vienuolės buvo kur kas malonesnės.“
Paskatinta tėvų, ji uoliai mokėsi, grojo fortepijonu ir smuiku. Ypač mėgo sportą: žaidė kriketą, tinklinį ir ledo ritulį nacionaliniu lygiu, tačiau būdama 17 metų per ledo ritulio varžybas susilaužė dešinio kelio girnelę.
Po šios nelaimės abiejose keliuose prasidėjo artritas, mergina kentė nepakeliamus skausmus.
„Tai privertė mane susimąstyti, kad galbūt genetiškai esu linkusi į artritą. Mano tėvai visada buvo atviri su manimi apie įvaikinimą, bet nieko nežinojo apie mano biologinius tėvus. Niekas nežinojo, kokia buvo mano tikrosios šeimos medicininė istorija“, – pasakojo Teresa.
Sulaukus 18-os metų, tėtis Teresai davė originalų jos gimimo liudijimą. Jame buvo nurodyta biologinė motina: Teresa Maureena O‘Reilly. Padavėja, gyvenusi Londone. Pasirodo, tikrasis įvaikintos mergaitės vardas buvo Maxine Teresa. Sertifikate biologinis tėvas nebuvo nurodytas.
Merginos viduje kirbėjo mintis surasti savo tikrąją motiną, tačiau įvaikintoje šeimoje ji jautėsi puikiai, todėl nepaaisant kamuojamų klausimų, nenorėjo knaisiotis po praeitį.
Atsiskyrimas nuo šeimos sustiprėjo tuomet, kai 25-erių Teresos broliai ir seserys ėmė kurti šeimas, lauktis vaikų. Dažnai pasigirsdavo frazė, kad vaikai labai panašūs į savo tėvus.
„Supratau, kad jei turėčiau vaikų, niekas nesakytų, kad jie panašūs į mane, kai buvau kūdikis, nes niekas manęs tada nepažinojo. Anksčiausiose nuotraukose esu jau didelė, dvejų su pusę metų“,– savo liūdesiu dalijosi Teresa.
Kankinama stipraus noro susieti save su praeitimi, mergina kreipėsi į socialines tarnybas, kurios tvarkė mano įvaikinimo dokumentus.
Po kelių savaičių ji buvo pakviesta peržiūrėti savo įvaikinimo bylą.
Dokumentuose buvo rašoma, kad 16-metę biologinę motiną Teresą, kilusią iš Belfasto, ligoninėje prieš gimdymą lankydavo du jauni vyriškiai.
Vienas buvo tamsiaplaukis, smulkus ir graikų kilmės, kitas – mėlynakis, šviesios odos airis. Gimdyvė pati nebuvo tikra, kuris iš jų yra vaiko tėvas. Tik po mergaitės gimimo, pamačius jos išvaizdą, paaiškėjo, jog tėvas yra 15-metis airis.
Gimimo liudijime tėvas nenurodytas, nes motina nebuvo ištekėjusi, o registruojant gimimą jis nepasirodė. Kai motina paliko savo dukrą, jai tebuvo viena para.
Jauną merginą pribloškė toks motinos elgesys, tačiau tolesni faktai sukrėtė dar labiau: „Mane net suvimdė“, – teigė ji.
Dokumentus ji skaitė kelis kartus, vis negalėjo patikėti juodai ant balto užrašyta informacija, kad jos tėvas yra motinos jaunesnysis brolis Seanas.
„Galva ėmė suktis ir maniau, kad apsivemsiu. Visad įtariau, kad mano tikroji motina buvo jauna ir netekėjusi, bet net baisiausiame košmare nebūčiau susapnavusi, kad ji manęs atsisakė, nes pastojo nuo savo brolio.
Jaučiausi purvina, man buvo gėda. Niekam nenorėjau atskleisti tokios baisios paslapties“,– sakė ji.
Incesto vaisiai Katalikų bažnyčioje yra didelis tabu, todėl Teresos įtėviai apie tai nebuvo informuoti. Mergina nusprendė jiems nieko nesakyti: bijojo, kad ims gailėtis, o broliai ją atstums.
Kad ir kaip stipriai emocijos kunkuliavo Teresos viduje, ji stengėsi toliau gyventi normalų gyvenimą. Mėnesius ji negalėjo galvoti apie nieką kitą, vis pyko ir bandė surasti priežastį, kodėl taip atsitiko. Ji galvojo įvairiausius scenarijus: brolis galėjo išprievartauti savo seserį, arba ji tyčia jį suviliojo. Tai galėjo būti ir abipusiai santykiai – galbūt du naivūs vaikai nesuprato, ką blogo padarė.
Teresos svajonės apie susitikimą su motina subliuško pamačius dokumentus, tačiau prieš tai ji pateikė savo asmeninę informaciją. Po kelių mėnesių ji sulaukė socialinio darbuotojo skambučio, kuris pranešė, kad biologinė mama nori su ja susitikti.
„Buvau priblokšta. Ar ji žinojo, kad aš žinau tiesą? Jeigu žinojo, kaip ji drįsta man rodytis?“,– Teresa negalėjo suprasti motinos noro ją pamatyti.
Mergina, nors ir abejodama, sutiko susitikti. Ji norėjo gauti atsakymus į savo klausimus.
Susitikimas vyko viename Londono bute. Teresa į jį atvyko viena, niekam nepranešusi kur eina. Bute ją pasitiko biologinė motina ir vyras, kurį mama pristatė kaip savo draugą. Vis dėlto jo išvaizda išdavė, jog tai yra biologinis Teresos tėvas–dėdė.
Teresa jautė didžiulę neapykantą savo biologiniams tėvams ir nenorėjo su jais bendrauti.
Motina paklausė jos: „Kaip norėtum, kad tave vadintume?“
„Mano vardas yra Teresa, nors tu mane vadinai Maxine!“ – piktai atsakė mergina.
Teresa prarado savitvardą. Ji jautė pasibjaurėjimą savo tėvais, nes žinojo, kad kraujomaiša gali būti fizinių ir psichinių ligų, netgi ankstyvos mirties priežastis. Ji kaltino motiną dėl artrito ir sportinių svajonių žlugimo.
Paklausus, kodėl moteris paliko savo dukrą, ji teigė, kad tuo metu tai buvo geriausias sprendimas: jos dukra gavo išsilavinimą, užaugo geroje šeimoje. Motina bandė guosti dukrą, kad artritas nebūtinai yra įgimtas dėl incesto.
Teresa buvo įsiutusi, todėl motina pasiūlė jai susitikti kitą kartą, kuomet emocijos nuslūgs. Ji davė savo telefono numerį ir Teresa išėjo, pamiršusi paklausti pačio svarbiausio klausimo: „Kaip ji galėjo miegoti su savo broliu?“
Apakinta pykčio mergina praleido progą pasikalbėti su motina, tačiau ramino save, kad tai padarys per kitą susitikimą. Nenorėdama pakartoti klaidos, ji netgi užsirašė ją kamavusius klausimus. Po kelių dienų ji paskambino mamos duotu numeriu.
Deja, niekas neatsiliepė. Mergina grįžo į butą, tačiau jis buvo tuščias, o aplinkiniai jos tėvų nepažinojo.
Teresa iki šiol gailisi, jog vienintelio susitikimo su motina metu neparodė tikrosios savęs. Nepaisant praeities, dukra norėjo gauti nors kruopelę motinos meilės.
Tačiau ji nesiruošė vėl ieškoti mamos ir rizikuoti būti atstumta. Kita pusė taip pat neiškojo dukters, todėl jų benrdavimas visiškai nutrūko.
Teresos manymu, jos tėvai tenorėjo ją pamatyti vieną kartą ir įsitikinti, kad jai viskas gerai. Tai buvo būdas jiems nuraminti savo sąžinę.
„Tas vienas trumpas susitikimas turėjo didelį poveikį mano gyvenimui. Aš pasinėriau į intensyvią karjerą viešųjų ryšių srityje ir daug metų dirbau alkoholio priklausomybės reabilitacijos centre.
Nors man buvo malonu padėti kitiems atkurti savo gyvenimus, mano pačios gyvenimas buvo ir daugeliu atžvilgių tebėra nežinioje.
Aš vengiau santykių, kurie galėjo baigtis santuoka, nes žinojau, kad dauguma vyrų nori vaikų, o tada man tektų aiškinti, kodėl negaliu tuo rizikuoti. Nenorėjau perduoti kokią nors paveldimą ligą, kurią galėjo sukelti mano tėvų incestas“,– Teresa dalijosi savo baimėmis.
Teresa dar ilgai saugojo paslaptį nuo įtėvių, tačiau būdama 30-ies pasiryžo viską papasakoti.
Pasak jos, tėvai nepradėjo jos „mylėti mažiau“ ir niekas šeimoje nepasikeitė, tačiau ji visvien neatsikratė gėdos jausmo.
Mergina prisipažįsta, jog visada labai norėjo turėti vaikų: „Manau, kad neturėdama praeities aš desperatiškai norėjau ateities“, – teigė ji.
Dėl artrito Teresai buvo atliktos mažiausiai 25 operacijos rankų ir kojų srityse. Jai bent du kartus buvo diagnozuotas krūties vėžys, atlikti limfmazgių šalinimai abiejose krūtyse.
„Bijau, kad esu vaikščiojanti tiksinti bomba“,– baiminosi ji.
Vis dėlto ji džiaugiasi, kad mama pasiryžo gimdyti ir nesirinko aborto, galėjusio pražudyti jas abi.
„Aš suprantu, kad išlaikyti tokį kūdikį kaip aš jai būtų neįmanoma. Nors ir skaudu žinoti, kad buvau palikta, džiaugiuosi, kad ji norėjo man geresnio gyvenimo. Jos dėka augau su nuostabiais tėvais.
Jiems nesvarbūs mano kraujo ryšiai, išvaizda ir istorija. Aš tiesiog esu jų dukra. Nesvarbu, kad įvaikinta.“
Teresa sako, kad ir kokie nuostabūs būtų įtėviai, niekas negali kompensuoti jos atsiradimo traumos.
Parengta pagal Daily Mail