Taip nutiko Gretai Koženevskai, kuri į „Lietaus vaikų“ stovyklą atvyko neturėdama patirties su autistiškais vaikais, o šiandien pati dirba su jais. Stovykla tapo ir jos pažinties su Katažina Zvonkuviene pradžia: vėliau Greta beveik visus mokslo metus buvo šalia Katažinos šeimos ir padėjo rūpintis jos sūnumi Donatu, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Pirmas kartas stovykloje
Greta pirmą kartą apie savanorystę „Lietaus vaikų“ stovykloje sužinojo iš Katažinos Zvonkuvienės įrašo socialiniuose tinkluose, nors tuo metu jos dar nebuvo pažįstamos. „Į stovyklą atvykau be išankstinių lūkesčių ir be specialių žinių apie autizmą. Iki tol nebuvau turėjusi nieko bendro su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, todėl viskas buvo nauja. Kadangi man visą laiką naujos patirtys įdomios, į stovyklą vykau turbūt labiau smalsumo vedina“, – prisimena Greta.
K. Košel-Patil: turime pripažinti, kad į kitokius vaikus vis dar žiūrima su baime
Pasak Gretos, pirmosios dienos stovykloje buvo adaptacijos laikas: „Reikėjo suprasti stovyklos ritmą, pamatyti, kaip vyksta veiklos, pažinti vaikus ir rasti būdą būti šalia jų neįsibraunant, bet kartu ir neatsitraukiant. Iš pradžių tiesioginis kontaktas kėlė šiek tiek nejaukumo, nes nežinojau, kaip prieiti prie vaikų ir susidraugauti. Tačiau šią nežinią palengvino organizatorių palaikymas – nelikdavau savo nežinioje. Stovyklos organizatoriai su didžiausiu noru atsakydavo į man rūpimus klausimus, duodavo patarimų, todėl jaučiausi tvirtai ir saugiai.“
Pirmas kartas „Lietaus vaikų“ stovykloje buvo ir Katažinai Zvonkuvienei su vaikais. „Prieš vykdami nežinojome, ko tikėtis, todėl nerimo tikrai buvo. Labiausiai norėjau, kad sūnui būtų saugu ir gera. Ruošėmės visapusiškai, į stovyklą kartu vyko ir mano sesė. Ir vis tik, mano pačios nuostabai, įvyko labai gražūs dalykai. Po stovyklos pati jaučiausi pailsėjusi, sustiprėjusi, netgi geriau pažinusi savo vaikus. Įkvėpiau kitas mamas, o jos įkvėpė mane“, – dalijasi Katažina.
Susiję straipsniai
Katažina pasakoja, kad stovykloje ypatingai gera jausti, kad šeima nėra viena: „Kai šalia yra savanoriai ir organizatoriai, tėvai gali atsiremti, pasitarti, trumpam atsikvėpti ar tiesiog ramiau išbūti dieną. Iš anksto žinojau, kad Donatui reikės daug dėmesio ir nuolatinio stebėjimo, tačiau pamažu atsirado pasitikėjimas, o kartu ir mažos, bet labai reikšmingos atokvėpio akimirkos padedant šalia esantiems. Po kelių dienų atsirado ta geroji pusė, kai aš ir sesė tiesiog galėjome kartu atsikvėpti prie kavos ir aptarti mūsų dieną.“
Draugystė su Katažina
Nors pirmoje stovykloje Greta dar nebuvo Katažinos šeimos savanorė, jų keliai netrukus susitiko iš naujo. Viena „Lietaus vaikų“ atstovė susisiekė su Greta ir paklausė, ar ši nenorėtų padėti šeimai, kuriai reikėjo papildomų rankų prižiūrint ir vežiojant į būrelius du vaikus, iš kurių vienas yra autistiškas. Greta atsakė nedvejodama. Po kelių dienų įvyko pažintis su Katažina, o dar po kelių savaičių – ir su jos vaikais.
„Paskambinau ir iš karto išgirdau: „Taip, galiu, taip, noriu“. Tas pirmas atsakymas buvo labai stiprus. Aš neturėjau konkretaus lūkesčio susirasti padėjėją Donatui, bet tuo metu pagalbos namuose labai reikėjo. Kartais atrodo, kad niekam neberūpi, kad niekas nebenori atsakomybių ar pareigų, o jos nuoširdus „aš noriu“ buvo aukščiau už visus nepatogumus“, – prisimena Katažina.
Greta su Katažinos šeima praleido beveik visus mokslo metus. Ji padėjo kasdienybėje, lydėjo vaikus, leido laiką su Donatu, mokėsi jį pažinti ir suprasti. Pasak Katažinos, labiausiai įsiminė Gretos drąsa klausti ir nuoširdus noras pažinti Donatą: „Ji viskuo domėjosi, nebijojo ir nevengė susidūrimų su problemomis, o bandė pati jas spręsti, klausdavo, kaip teisingiau elgtis, kaip bendrauti ir pan.. Buvo labai daug nuoširdaus noro pažinti.“
Gretai pažintis su Katažinos šeima tapo ne tik savanorystės tęsiniu, bet ir patirtimi, padėjusia aiškiau pamatyti savo profesinę kryptį. Šiandien ji studijuoja kūno ir judesio terapiją, yra atlikusi pusės metų praktiką įstaigoje su autistiškais vaikais ir iki šiol su jais dirba.
Savanoriaukite „Lietaus vaikų“ stovykloje
„Lietaus vaikų“ stovykla kasmet kviečia savanorius, kurie nori būti šalia autistiškų vaikų ir jų šeimų. Tam nebūtina turėti specialaus pasirengimo ar ankstesnės patirties. Greta yra vienas iš pavyzdžių, kad į stovyklą galima atvykti nieko nežinant apie autizmą, bet išsivežti patirtį, kuri keičia požiūrį į vaikus, žmones ir patį save.
Pasak Gretos, svarbiausia yra noras pabandyti, o ne išankstinis įsitikinimas, kad viską mokėsi: „Ryšys su vaikais atsiranda pamažu, per klausimus, stebėjimą, pastangas ir buvimą šalia. Autistiški vaikai yra tokie pat vaikai kaip ir visi kiti. Su savo specifiškumais, bet kas jų neturi? Prie kiekvieno bandant rasti priėjimą ir bendrą kalbą, tai tikrai įmanoma. Šie vaikai praplėtė mano akiratį, padėjo priimti kiekvieną su visomis jo ypatybėmis, o kartu patobulėti man pačiai.“
Katažina žmonėms, kurie svarsto savanoriauti, bet bijo, kad neturi patirties, linki drąsos ir ramybės: „Dažniausiai žmonės bijo to, ko nepažįsta, tačiau būtent žengus į nežinomą erdvę atsiveria galimybė pamatyti kitokį vaikų pasaulį. Labai linkiu pažinti kitokį mūsų vaikų pasaulį.
Jie nėra piktesni ar blogesni, jie tiesiog šiek tiek kitokie ir šiek tiek kitaip žiūri į pasaulį. Svarbiausia turėti širdyje meilės ir supratingumo. Šioje stovykloje svarbus nuoširdumas, tad jei yra noras pažinti kitokį pasaulį, pabūti aukščiau savo baimių ir gauti dar daugiau žmogiškos patirties, bet ne užsidėti pliusą ar prirašyti eilutę gyvenimo aprašyme, tada pirmyn.“
Šiais metais „Lietaus vaikų“ stovykla Šventojoje vyks trimis pamainomis rugpjūčio mėnesį. Organizatoriai kviečia savanorius prisijungti ir padėti kurti aplinką, kurioje autistiški vaikai, jų broliai, seserys ir tėvai galėtų jaustis priimti, suprasti ir saugūs.