Autistiškų žmonių patirtis kviečia kitaip pažvelgti ne tik į bendravimą su autistiškais vaikais, bet ir į santykius apskritai: mažiau skubėti vertinant kito reakciją, daugiau stebėti jo siunčiamus signalus ir suprasti, kad ryšys kuriamas ne vien žodžiais, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Bendraujame ne tik žodžiais
„Dažnai mes, suaugusieji, bandome ryšį kurti per kalbą, klausimus, instrukcijas ar net reikalavimus pažvelgti į akis. Tačiau bendravimas prasideda gerokai anksčiau nei atsiranda pirmieji žodžiai“, – sako Paulina Kuraitienė, VšĮ „Augu kartu“ vadovė ir DIR®Floortime ekspertė.
„Švarūs miestai“. Mitus laužanti terapeutė – tėvai nenori pripažinti, kad jų vaikas yra autistiškas
Pasak jos, dar nekalbantis kūdikis jau komunikuoja. Visų pirma, kūdikis tai daro savo veiksmais ir išraiškomis. Bet dar svarbiau jis komunikuoja ne tik tuo, ką daro, bet ir kaip tai daro: juda, laukia, artėja, traukiasi, kartoja judesius. Suaugusiajam pastebint ir atliepiant šiuos signalus, pamažu formuojasi bendras bendravimo ritmas. Jį kuria balsas, žvilgsnis, judesys, prisilietimas, tempas ir pauzės.
Kai autistiškas vaikas nepradeda vartoti žodinės kalbos arba ji vystosi kitaip, nei tikėtasi, šeimai tai gali kelti daug nerimo. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vadovė Lina Sasnauskienė pabrėžia, kad tokiose situacijose ypač svarbu neužgožti to, kaip vaikas jau komunikuoja: „Tėvams labai norisi išgirsti pirmuosius žodžius ir natūralu, kad jų nesulaukiant kyla daug klausimų bei nerimo. Tačiau žodinės kalbos nebuvimas nereiškia, kad vaikas neturi ką pasakyti ar nenori bendrauti. Svarbu išmokti pastebėti jo siunčiamus signalus ir ieškoti būdo, kuriuo galime susitikti.“
Susiję straipsniai
Kai vaiko ir suaugusiojo bendravimo ritmai nesutampa
Pastebėti vaiko siunčiamus signalus svarbu ir tuomet, kai jis jau supranta kalbą ar pats ją vartoja. Pasak P. Kuraitienės, autistiško vaiko ir suaugusiojo bendravimo tempas gali skirtis: vaikui gali reikėti daugiau laiko informacijai apdoroti, ilgesnės pauzės prieš atsakant ar mažesnio bendravimo intensyvumo. Tačiau gebėjimas neskubėti, išlaukti vaiko atsakymo ir prisitaikyti prie jo tempo svarbus bendraujant su visais vaikais.
„Kiek laiko vaikui reikia, kad jis apdorotų informaciją ir atsakytų? Neurotipiniam suaugusiajam pauzė gali atrodyti per ilga, todėl jis paskuba užpildyti tylą naujais žodžiais. Tačiau vaikui ta pauzė galbūt buvo per trumpa, kad jo nervų sistema spėtų sugeneruoti atsaką“, – dalijasi P. Kuraitienė.
Pasak specialistės, toks nesutapimas gali lemti ir klaidingas išvadas apie patį vaiką: „Tylą galime palaikyti nenoru atsakyti, atsitraukimą – nenoru bendrauti, o kitokią reakciją – nesidomėjimu. Tačiau problema gali būti ne noro bendrauti trūkumas, o skirtingas bendravimo tempas ir informacijos apdorojimo laikas. Įsivaizduokime, kad abipusis bendravimas yra tarsi muzikos kūrinys. Kai bendraudami nekreipiame dėmesio į bendrą ritmą ir intensyvumą, tai primena kartu kuriamą muzikos kūrinį, kuriame kiekvienas instrumentas groja skirtingas, nederančias melodijas skirtingu ritmu. Tokia muzika, kaip ir toks bendravimas, labai vargintų“, – apibendrina P. Kuraitienė.
Todėl ji siūlo pirmiausia ne skatinti vaiką reaguoti mums įprastu būdu, o stebėti: kaip jis juda, kur ir kaip žiūri, ko ir kaip laukia, koks jo tempas, kokio ilgio pauzių jam reikia. Tuomet galima prisitaikyti, sulėtėti ar pagreitėti, palikti daugiau laiko informacijai apdoroti ir atsakyti, pasirūpinti, kad aplinkoje nebūtų vaiką trikdančių garsų ar šviesų. Dviejų nervų sistemų susiderinimas dažnai neįvyksta savaime. Tai yra sąmoningas, valingas darbas, kuris įprastai yra suaugusiojo atsakomybė. suaugusiųjų darbas.
Santykių kūrimas
Gebėjimas sustoti, išlaukti, pastebėti kito žmogaus tempą ir nevertinti jo reakcijų tik pagal savo lūkesčius svarbus ne vien bendraujant su autistiškais žmonėmis. P. Kuraitienės teigimu, santykiuose nuolatinis tobulas susiderinimas nėra nei įmanomas, nei reikalingas. Mes neišvengiamai vieni kitų nesuprantame, prarandame bendrą ritmą, tačiau svarbu gebėti jį atrasti iš naujo.
„Gali kilti klausimas: kodėl turėtume dėti papildomas pastangas, kad susiderintume su žmogumi, kuriam bendrauti sunkiau? Tačiau gebėjimas atsižvelgti į skirtingą bendravimo ritmą, intensyvumą, pauzės poreikį stiprina ir mūsų pačių bendravimo įgūdžius. Skirtingai veikianti nervų sistema – tarsi kitokio žanro muzika. Mokydamiesi prisitaikyti prie skirtingų bendravimo būdų, tampame lankstesni, dėmesingesni ir geriau gebame kurti ryšį su įvairiais žmonėmis“, – mano P. Kuraitienė.
L. Sasnauskienė papildo, kad autistiškų žmonių patirtis skatina kitaip pažvelgti ir į mūsų pačių santykius: „Kalbėdami apie autizmą dažnai galvojame, ko autistišką žmogų reikėtų išmokyti: kaip bendrauti, kaip reaguoti, kaip prisitaikyti. Tačiau galime paklausti ir priešingai: ko mes galime išmokti iš autistiškų žmonių? Išlaukti, neskubėti vertinti kito reakcijos, priimti kitokį bendravimo būdą ir suprasti, kad ne visi turime vienodai rodyti norą būti kartu. Manau, tai labai svarbios pamokos apie santykius mums visiems.“