Su jaunimu dirbanti komanda į gatvę išeina ne drausminti: „Jauni žmonės nėra grėsmė“ (1)

Tačiau ne kiekvienas toks susibūrimas reiškia problemą – kartais jaunimui tiesiog reikia vietos būti kartu.

Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ darbuotojai į tas pačias vietas eina patys. Tik jų tikslas – ne sudrausminti jaunuolius, o užmegzti ryšį su tais, kurių kartais nepasiekia jokios kitos institucijos.

Justė Paulina Kubertavičiūtė ir Adomas Lapinskas dirba su jaunimu Naujosios Vilnios apylinkėse.

Jų darbo vieta nėra vien jaunimo centras: dalį laiko jie praleidžia viešosiose erdvėse, kur renkasi patys jauni žmonės.

„Darbas su jaunimu gatvėje dažniausiai atrodo taip: išeiname dirbti dviese ir einame ten, kur būna jaunimas – į aikštes, prie mokyklų, sporto aikšteles, prie upės. Mūsų tikslas – būti tose pačiose vietose ir po truputį kurti ilgalaikį ryšį“, – pasakoja Adomas.

Tačiau prie nepažįstamo paauglio tiesiog priėjęs suaugęs žmogus ne visada sulauks noro kalbėtis – komanda ieško paprastesnio kelio į kontaktą.

„Pirmas ryšio užmezgimas ne visada būna lengvas. Ir jaunuoliams gali būti nedrąsu, ir darbuotojui reikia atrasti būdą prieiti.

Todėl dažnai siūlome kokią nors veiklą – atsinešame užkandžių, stalo žaidimų, muzikos instrumentų. Per veiklą prie žmogaus prisijungti daug lengviau negu iš karto pradėti labai gilų pokalbį“, – sako Justė.

Šiame darbe svarbiausia ne tai, ką pavyksta sužinoti per pirmą pokalbį. Kartais pirmas etapas apskritai tėra galimybė jaunam žmogui priprasti prie darbuotojų.

„Tam dažniausiai reikia laiko ir nuolatinio buvimo. Pirmais kartais galbūt ir nedrąsu, bet po to, kai jau atpažįsta, ryšį užmegzti tikrai būna lengviau. Ypač kai turime bendrų veiklų – kartu gaminame maistą, kažką veikiame“, – teigia Adomas.

Naujojoje Vilnioje gatvės darbą atviro jaunimo centro „Mes“ komanda pradėjo šių metų sausį. Čia veikia ir atviras jaunimo centras „Vaga“, todėl darbuotojai su tais pačiais jaunuoliais gali susitikti skirtingose vietose.

„Dalis jaunuolių mus sutinka ir gatvėje, ir centre. Tai jau yra atpažįstamumo momentas – jie žino darbuotojus, todėl ir į kontaktą įeiti lengviau.

Gatvėje galime susitikti su tais, kurie į centrą ateina rečiau arba apskritai dar nėra jo atradę. Tačiau darbo gatvėje tikslas nėra prikviesti jaunus žmones į mūsų centrą – veikiau išsiaiškinti, koks jų poreikis – galbūt patirti bendrumo su kitais jaunais žmonėmis, galbūt norisi individualių konsultacijų su jaunimo darbuotojais.

O kai žmogų jau esi sutikęs vienoje aplinkoje, kitur bendravimas tampa daug paprastesnis. Atsiranda tas pirmas pažįstamumas, nereikia kiekvieną kartą pradėti nuo visiško nulio“, – aiškina Justė.

Nors jaunimo darbuotojų darbas orientuotas į 14–29 metų jaunuolius, realybėje viešosiose erdvėse darbuotojai susiduria ir su gerokai jaunesniais vaikais.

„Gatvėje nėra taip, kad galėtume aiškiai patikrinti, kiek kiekvienam metų. Jie būna grupėmis – kartu susirenka broliai, seserys, kiemo draugai.

Kartais sunku atskirti, kam aštuoneri, kam dvylika, o kam jau keturiolika. Matome, kad jaunesnių nei 14 metų jaunuolių tikrai daug“, – pasakoja Adomas.

„Pastebime tikrai tendenciją, kad daugėja jaunesnio amžiaus jaunuolių, kuriuos galėtume pasiekti – dėl to laukiam įstatymo dėl amžiaus jauninimo pakeitimo“, – pritaria Justė.

Tačiau svarbiausia jų darbo dalis prasideda tuomet, kai jaunas žmogus pats nusprendžia atsiverti.

„Man didžiausia šito darbo prasmė yra saugaus ryšio kūrimas.

Kai jaunas žmogus pradeda mumis pasitikėti, jis atsiveria ir nori papasakoti apie sunkumus, kuriuos išgyvena – nuo sunkumų su namų darbais ar konfilktų su draugais iki daug jautresnių dalykų“, – dalinasi Justė.

Kartais darbuotojas tampa žmogumi, į kurį galima atsiremti Pasak Justės, jaunimo darbuotojo užduotis nėra pasakyti jaunuoliui, ką jis privalo daryti. Daug svarbiau, kad jis žinotų, jog yra suaugęs žmogus, kuris jo nenurašys.

„Labai svarbu, kad jaunas žmogus žinotų: mes jo nenuvertinsime ir nepasmerksime, į mus galima atsiremti.

Kai pamatai, kad jaunas žmogus nudžiunga tave sutikęs ir pats nori pasikalbėti, supranti, kokią prasmę turi šitas darbas.“

Adomas prisimena ir jaunuolių, kurie neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Tokiose situacijose darbuotojai gali padėti susiorientuoti, kur kreiptis dėl laikino apgyvendinimo ar kitų paslaugų.

„Tenka sutikti jaunuolių, kurie neturi pastovios gyvenimo vietos ir ateina į mūsų centrą arba kuriuos sutinkame mieste.

Tada tenka padėti nukreipti juos į institucijas ar įstaigas, kurios gali padėti susirasti bent laikiną apgyvendinimą ar veiklą.“

Būtent požiūris į viešojoje erdvėje besibūriuojantį jaunimą, pasak darbuotojų, yra vienas iš aspektų, kurį būtina keisti.

„Reikia suprasti, kad miestas yra visų, taip pat ir jaunų žmonių. Labai svarbu juos matyti kaip paprastus miesto piliečius – žmones, kurie ateityje kurs miestą.

Nereikėtų jų iš karto matyti kaip grėsmės ar problemiškos grupės“, – pabrėžia Adomas.

Pasak jo, pats jaunų žmonių buvimas viešoje erdvėje neturėtų būti laikomas problema.

„Visuomenėje dažnai vyrauja požiūris, kad jaunuoliai, besibūriuojantys mieste, reiškia grėsmę ar pavojingą elgesį.

Tai stereotipinis požiūris. Jie turi teisę būti viešojoje erdvėje, bendrauti ir neprivalo kiekvienos laisvos valandos užpildyti organizuota veikla.“

Justė pastebi, kad suaugusieji kartais pamiršta, ką reiškia būti paaugliu.

„Kai formuojasi pasaulėžiūra, norisi maištauti, išbandyti įvairius dalykus, ieškoti iššūkių. Tai yra augimo dalis.

Kartais norime miesto, kuriame viskas būtų labai tvarkinga, tylu ir išpuoselėta, bet jauni žmonės į viešąją erdvę įneša gyvybės ir tikrumo. Manau, svarbu mokytis sugyventi įvairioms amžiaus grupėms – tiek jauniems žmonėms, tiek likusiai visuomenės daliai“

Paklaustas, kas šiame darbe nustebina labiausiai, Adomas pirmiausia kalba apie tai, ko pats išmoksta iš jaunų žmonių.

„Labiausiai nustebina, kiek daug kūrybingumo ir naujų požiūrių galima išmokti iš jaunų žmonių. Visada smagu su jais susipažinti ir kažką daryti kartu“, – sako jis.

Justę nustebino ne mažiau svarbus dalykas – jaunų žmonių poreikis turėti šalia patikimą suaugusįjį.

„Mane kaskart stebina ir tuo pačiu įkvepia, kaip jauni žmonės yra pasiilgę ryšio ir kontakto, kaip jiems tai svarbu. Turėjome progą kartu su jais važiuoti į stovyklą, patirti bendrų dalykų, ir tada labai aiškiai pamatai, kiek daug jiems reiškia toks santykis.“

Todėl, pasak jos, gatvės darbo esmė yra pasiekti tuos, kurie patys dar neatėjo ieškoti pagalbos.

„Tie, kurie ateina į centrą, jau yra žengę vieną žingsnį. O gatvėje sutinkame jaunuolius, kurių galbūt nepasiekia jiems priklausančios paslaugos, nors jos galėtų tapti jų resursu, pagalba ar tiesiog saugiu ryšiu“, – dalinasi Justė.

Šis darbas vyksta Vilniaus atvirame jaunimo centre „Mes“, kuris jauniems žmonėms suteikia saugią erdvę būti, bendrauti, dalyvauti veiklose ir gauti pagalbą.

Tai – didžiausias toks jaunimo centras Lietuvoje, turintis 7 padalinius Vilniaus mieste. Centre dirbama atviro darbo su jaunimu principais, atsižvelgiant į pačių jaunuolių poreikius ir situaciją.

Tokia pati idėja persikelia ir į gatvę. Naujojoje Vilnioje veikia „Mes“ padalinys „Vaga“, kurioje jaunuoliai gali lankytis nemokamai nuo 2014 metų.