Tik jam užaugus paaiškėjo, kad sunkumų priežastis buvo disleksija, disgrafiją ir dėmesio trūkumo bei hiperaktyvumo sutrikimas – ADHD, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tarptautinę mokytojų dieną jis ir vadybos ekspertė, buvusi krašto apsaugos viceministrė Orijana Mašalė prisimena pedagogus, kurie jų gyvenime paliko ryškiausią pėdsaką.
Abu kalba apie tą patį – kartais svarbiausia mokytojo dovana vaikui yra ne pažymys ar išmokta formulė, o pasitikėjimas juo ir gebėjimas pamatyti tai, ko jis pats savyje dar nemato.
Mažina moksleivių su negalia atskirtį: pristatyta fizinio ugdymo programa
Manęs, kad yra nepatogus vaikas
K. Vasiliauskas iki šiol su dėkingumu prisimena savo pradinių klasių mokytoją Teresę tuometėje Vilniaus Pilaitės mokykloje.
Susiję straipsniai
Pradinėse klasėse jam sunkiai sekėsi skaityti ir rašyti. Tuo metu nei pats berniukas, nei jo mokytoja dar nežinojo, kad jis turi disleksiją, disgrafiją ir ADHD.
„Maniau, kad esu tinginys, negabus ir nepatogus mokinys. Labai daug klausinėdavau mokytojų, juos pertraukinėdavau. Kadangi sunkiai skaičiau, daug prisifantazuodavau, piešdavau įvairius monstrus, animacinių filmų herojus, pabaisas. Savo kūrybiškomis istorijomis išmušdavau mokytojus iš mokymosi proceso“, – prisimena K. Vasiliauskas.
Tačiau tai, kas mokyklos suole galėjo atrodyti kaip silpnybė ar net trukdis, vėliau pasirodė esanti ir jo stiprybė.
Dar mokykloje K. Vasiliauskas mėgo atsistoti prieš klasę ir pasakoti istorijas. Jį žavėjo politikai ir išskirtinės istorinės asmenybės, gebėjusios žodžiais įkvėpti visuomenes, telkti žmones ir paskatinti juos veikti.
„Dažnai pagalvodavau, kaip neįtikėtina būtų vieną dieną pačiam imtis ko nors panašaus – savo žodžiais sutelkti, įkvėpti ir paskatinti žmones veikti. Juo labiau kad jau tada jaučiau: mano stiprybė slypi ne rašyme, o kalbėjime“, – sako jis.
Vėliau K. Vasiliauskas pasirinko politikos mokslų ir tarptautinių santykių studijas Esekso universitete Anglijoje, o jo profesiniame kelyje atsirado robotika ir švietimo technologijos.
„Norisi, kad Z kartos mokytojų būtų kuo daugiau“
Daugiau nei dešimtmetį su švietimo sritimi susijęs K. Vasiliauskas šiandien iš arti stebi ir naują mokytojų kartą. Ypač jam imponuoja jaunosios kartos pedagogai, kurie, anot jo, į klasę ateina ne tik perduoti žinių.
„Jauni mokytojai ateina vedami teisingų vertybių ir domisi metodikomis. Jiems rūpi mokiniai ir tvirtas ryšys su jais. Šiuolaikiniai mokytojai nori gebėti dirbti ne tik su „patogiais“ vaikais, bet ir su mokymosi sutrikimų turinčiais mokiniais. Z kartos mokytojams svarbi metodika, klasės valdymas, vertybinis pamatas, jie apie tai labai daug klausinėja. Man labai patinka Z kartos mokytojai ir norisi, kad jų būtų kuo daugiau“, – sako K. Vasiliauskas.
Jo paties istorija leidžia į klausimą, kas yra geras mokinys, pažvelgti kitu kampu. Vaikas, kuriam sunku skaityti, nebūtinai yra negabus. Nuolat klausinėjantis nebūtinai yra nedrausmingas. O fantazuojantis ir per pamokas piešiantis monstrus galbūt jau ieško būdo išreikšti tai, ką moka geriausiai.
„Didžiausias žmonijos resursas yra vaikai – nuo jų priklauso mūsų ateitis. Todėl tokia svarbi mokytojų meilė, pasišventimas ir gebėjimas prieiti prie kiekvieno vaiko, parodyti jo stiprybes, padėti atrasti motyvacijos šaltinį ir potencialą“, – įsitikinęs K. Vasiliauskas.
Mokytojų dienos proga jis pedagogams linki ne nuspręsti už vaiką, kuo šis turėtų tapti, o padėti jam pačiam tai atrasti.
„Džiaukitės vaikų smalsumu ir kūrybiškumu. Nenorėkite nuspręsti, kuo jie turėtų tapti – padėkite jiems atskleisti savo potencialą ir jį išlaisvinti. Be žinių, mokslo ir pasaulio pažinimo pagrindo to padaryti nepavyktų, todėl ačiū, kad jį suteikiate“, – sako K. Vasiliauskas.
Orijana Mašalė: svarbiausią vadybos taisyklę atsinešiau iš mokyklos
Apie mokytojų įtaką po daugelio metų kalba ir vadybos ekspertė, buvusi krašto apsaugos viceministrė Orijana Mašalė. Jos istorija kitokia, tačiau atsikartoja tas pats žodis – pasitikėjimas.
„Mane mokė fantastiški Mokytojai, palikę didžiulį pėdsaką mano gyvenime. Labai juos gerbiu, esu jiems dėkinga, todėl iki šiol žodį „Mokytoja“ ar „Mokytojas“ rašau iš didžiosios raidės“, – sako O. Mašalė.
Pirmuosius jai svarbius mokytojus sutiko Kauno Eigulių vidurinėje mokykloje. Į mokyklą pradėjusi eiti Sąjūdžio metais, O. Mašalė prisimena pradinių klasių mokytoją Grajauskaitę, kuri vaikus mokė ne vien mokyklinės programos.
„Ji kasdien mums aiškindavo, kas vyksta Lietuvoje, kokia šviesi ateitis mūsų laukia. Mokė patriotinių dainų, piešti Gediminaičių stulpus. Jau pradinėse klasėse ji mokė mus mąstyti plačiau, imtis atsakomybės už save ir savo valstybę.“
Vėliau matematikos mokytoja Aldona Ežerskienė prisidėjo prie Orijanos meilės matematikai ir parodė, kad ši sritis ugdo ne tik gebėjimą skaičiuoti, bet ir struktūriškumą, platų mąstymą bei atsakomybę.
Tačiau dar viena svarbi gyvenimo mokykla O. Mašalei prasidėjo įstojus į Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją.
Vietoj informatikos – bandelės. Bausmė? Jokios
KTU gimnaziją O. Mašalė iki šiol pirmiausia sieja su neįtikėtina laisve ir pasitikėjimu mokiniais.
„Su suolo drauge nusprendėme, kad vietoj informatikos pamokos labiau norime suvalgyti bandelių. Buvome tikros, kad pamoka jau prasidėjo, tačiau eidamos valgyklos link tarpduryje atsitrenkėme į informatikos mokytoją Kęstutį Simonavičių. Jis, kaip tyčia, pats vėlavo į pamoką, į kurią mes nusprendėme neiti“, – prisimena O. Mašalė.
Mokytojas pasiteiravo, ar merginos neturėtų būti jo pamokoje.
„Nedrąsiai atsakiau: „Labiau norime bandelių, ne informatikos šiandien, tad į pamoką neisime.“ Mokytojas nusijuokė ir nuėjo vesti pamokos. O mes nuėjome valgyti bandelių.“
Pasak O. Mašalės, širdyje vis tik buvo neramu, kaip mokytojas pasielgs, kokia laukia bausmė.
„Žinote, kokios bausmės sulaukėme už praleistą pamoką? Jokios! Manęs ir draugės nekvietė ant kilimėlio. Nepranešė tėvams. Nebaudė. KTU gimnazija leido valgyti bandeles vietoj algoritmų rašymo. Mokytojai visada pasitikėjo moksleiviais. Ir tas pasitikėjimo žmonėmis principas šiandien yra pagrindinė mano vadybos taisyklė. Ir atsisukusi atgal žinau, kad jos pamatas – ne tik mano šeima, bet ir KTU gimnazijos kultūra“, – sako vadybos ekspertė.
B. Burgio mokykla – laisvė kartu su atsakomybe
Didžiulę įtaką tokiai gimnazijos kultūrai, anot O. Mašalės, turėjo jos įkūrėjas Bronislovas Burgis.
„B. Burgis buvo laiką aplenkęs žmogus. Renesanso žmogus – tiek savo talentais, tiek vertybėmis, tiek pasaulėžiūra“, – prisimena ji.
Laisvė KTU gimnazijoje, pasak jos, nereiškė atsakomybės nebuvimo. Veikiau priešingai – mokiniais buvo pasitikima tiek, kad atsakomybę už savo pasirinkimus jie turėjo prisiimti patys.
Kartą B. Burgis per pamoką koridoriuje sutiko tris O. Mašalės klasės draugus. Paklausti, kodėl ne pamokoje, vaikinai paaiškino, kad turėtų mokytis lietuvių kalbos, tačiau įsitraukė į fizikos uždavinį ir niekaip neranda sprendimo.
„Burgis ramiai atsakė: kai rasite sprendimą, eikite į pamoką. Viskas. Jokių dramų, jokių nurodymų. Tiesiog pasitikėjimas“, – prisimena Orijana.
B. Burgis pastebėjo ir jos pačios lyderystės savybes. Dar gimnazijoje O. Mašalė tapo mokyklos ryšių su universitetu atstove, vėliau – Mokinių tarybos pirmininke, atstovavo gimnazijai nacionaliniuose moksleivių renginiuose.
„Galiu pajuokauti, kad ten gavau ir tam tikros politinės praktikos“, – sako buvusi krašto apsaugos viceministrė.
Šiandien Orijana, turėdama jau daugiau kaip 20 metų vadybos patirties, mato vieną B. Burgio klaidą – jis neužsiaugino pamainos sau. „Tad palinkėčiau jam leisti jo ąžuolo šešėlyje augti ir gilėms“, – sako vadybos ekspertė.
Taip pat Orijana prisimena ir kitus KTU gimnazijos mokytojus, tokius kaip Leonas Narkevičius, Algirdas Šulčius, Alvydas Jotautis, Rima Lukoševičienė, Viktorija Vilkauskaitė, Audronė Balandienė, Vitalija Paurazienė ir kitus. „Ačiū jiems už esmines ir pamatines pamokas“, – teigia O. Mašalė.
Pamoka mokytojams: pasitikėti ir pamatyti
Po daugelio metų abu pašnekovai apie mokyklą kalba iš skirtingų profesinių perspektyvų, tačiau jų prisiminimus jungia viena mintis.
K. Vasiliausko istorijoje mokytojas svarbus tuo, kad šalia vaiko sunkumų geba pastebėti jo smalsumą ir potencialą. O. Mašalės prisiminimuose – tuo, kad suteikia jaunam žmogui laisvės ir pasitiki jo gebėjimu prisiimti atsakomybę.
O. Mašalė šiandien mokytojams linki daugiau pasitikėjimo ne tik vaikais, bet ir savimi.
„Nelaukite kažkieno nurodymų, išdrįskite kovoti su biurokratiniais „marazmais“. Jūs darote vieną svarbiausių darbų pasaulyje, būkite dėl to išdidūs. Būkite mokytojais, apie kuriuos jūsų mokiniai kalbės su pasididžiavimu, dėkingumu ir meile.“