Senovės Egipte piktogramomis, raidėmis ir skaitmenimis apytiksliai būdavo žymimas muzikinių garsų aukštis, kartais ir trukmė.
Graikai nuo IV a. prieš mūsų erą turėjo tam tikrą muzikos žymėjimo sistemą. Jos pagrindas – 24 raidės, kurios žymėjo tik garsų aukštį, o trukmė priklausė nuo poetinio teksto metro (trumpųjų ir ilgųjų balsių) ir skaitymo tradicijos.
Apie VI a., kai Bažnyčioje formavosi grigališkasis choralas – vienbalsis giedojimas, muzikos kūrėjai pradėjo ieškoti tobulesnių garsų užrašymo formų. O iš pradžių choralai buvo užrašomi kableliais, brūkšniais ir taškeliais virš teksto. Šie ženklai vadinti neumomis (išvertus iš graikų kalbos „neuma“ – ženklas), o vėliau dažniau vartotas lotyniškas terminas nota.
Didžiausią indėlį į muzikos užrašymą įnešė XI a. muzikos teoretikas benediktinų vienuolis Gvidas Arecietis. Jis pradėjo dabartinio garsų žymėjimo istoriją – prie spalvotų linijų pridėjo dar dvi juodas ir neumas perkėlė ant keturių linijų. Patobulino ir patį ženklą neumą, suteikdamas jam kvadrato arba rombo formą ir pavadindamas jį nota quadrata.
Garsus jis pavadino skiemenimis ut, re, mi, fa, sol, la, sa, vėliau tapusiais mums žinomais do, re, mi, fa, sol, la, si.
Skiemenis Gvidas paėmė iš lotyniško bažnytinio himno šv.Jonui kiekvienos eilutės pradžios:
„Ut qui ant laxis Resonare fibris Mira gestorum Famuli tuorum, Solve pollute Labii reatum, Sancte Joannes“. („Kad tavo tarnai galėtų laisvai apdainuoti tavo darbų stebuklus, nuvalyk, o šventasis Jonai, visas kaltės dėmes nuo nešvarių jų lūpų.“)
Plėtojantis daugiabalsei muzikai reikėjo užrašyti ne tik garsų aukštį, bet ir trukmę. Susiformavo nauja sistema: natos jau priminė dabartines – sveikąją, pusinę, ketvirtinę, aštuntinę ir kitas, o penkios linijos – dabartinę penklinę. 1498 m. Venecijos spaustuvininkas Ottaviano Petrucci gavo privilegiją spausdinti natas metalinėmis literomis. 1501 m. jis išleido pirmąją antologiją „Odhecaton“, vėliau – nemažai to meto kompozitorių kūrinių. Taip pradėtas kaupti muzikos lobynas.
Pirmasis nedidelis giesmynas lietuvių kalba buvo išspausdintas 1547 m. Martyno Mažvydo „Katekizme“: 11 giesmių, 10 iš jų su natomis. 1549 m. M.Mažvydas išspausdino antrą trijų lietuviškų giesmių rinkinėlį „Giesmė šv.Ambraziejaus“. O vienas vertingiausių ir įdomiausių vargonų muzikos rinkinių, saugomų Mokslų akademijos bibliotekoje, – Sapiegų vargonų tabulatūra (apie 1626 m.).