Klimato krizė, vis auganti socialinė nelygybė, beatodairiškas resursų vartojimas ir nuolat didėjanti geopolitinė įtampa verčia susimąstyti – ar mūsų pasaulis artėja prie pavojingo lūžio taško?

Vilniaus universiteto profesorius, geologas ir paleontologas Andrejus Spiridonovas „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ tvirtina, kad Žemė ne kartą patyrė globalius kataklizmus, tačiau išliko. Klausimas – ar išliksime mes? Mokslininkas įsitikinęs, kad žmonija šiandien pati kuria sau grėsmes, kurios gali lemti net mūsų civilizacijos pabaigą.

Žemės amžius verčia permąstyti mūsų laiką

A. Spiridonovas primena, kad Žemė yra labai sena – žmonijos istorija, palyginti su Žemės amžiumi, trunka vos akimirką.

[[ge:lrytas:lrytas:8004495]][[ge:lrytas:lrytas:10517731]][[ge:lrytas:lrytas:1504966]][[ge:lrytas:lrytas:11074169]]

„[Žemei] pagal naujausius duomenis – apie 4 milijardai 450 milijonų metų, ir tai yra apytiksliai trečdalis visos Visatos amžiaus“, – pažymi paleontologas.

Jis priduria, kad mokslininkai ėmė tiksliau suprasti, kokio senumo yra Žemė tik XIX a., o iki tol ginčai dėl planetos amžiaus buvo įtempti:

„Ilgą laiką egzistavo įvairios teorijos, pavyzdžiui, mokslininkai bandė nustatyti Visatos amžių pagal Šventąsias knygas, Žemės šilimą ir panašiai. Bet jau XIX amžiuje, nagrinėjant Žemės sluoksnius ir suprantant, kad juos formavo erozijos bei sedimentacijos procesai, mokslininkai suprato, kad Žemei yra milijonai metų.

Pavyzdžiui, Lordas Kelvinas, kai dar nebuvo žinomas radioaktyvumas, pagal temperatūrą skirtingame Žemės gylyje buvo paskaičiavęs, kad jai milijonas metų. Jis galvojo, kad Žemės paviršius, pagal Laplaso teoriją, buvo karštas kaip Saulė, ir skaičiavo, per kiek laiko jis turėtų atšalti iki dabartinio lygio. Tačiau Charlesas Darwinas pasakė, kad ne – atsižvelgiant į uolienų sluoksnių storį ir erozijos greitį pagal Anglijos upių duomenis, Žemės amžius turėtų būti mažiausiai 100 milijonų metų.

Kilo ginčas, ir arčiau tiesos buvo Ch. Darwinas. Tai vėliau nustatė jo paties sūnus, kuris, panaudodamas Rutherfordo radioaktyviojo skilimo metodą, pirmą kartą pritaikė jį geologijoje ir nustatė, kad kai kurių uolienų amžius siekia net milijardą metų. Vėliau astronomai pagal galaktikų parametrus irgi manė, kad Visatos amžius yra apie milijardą metų – bet po to geologai datavo uolienas, kurioms yra keturi milijardai metų. Tokius perversmus suvokime įvykdė geologai“, – pasakoja A. Spiridonovas.

Katastrofos – natūrali Žemės gyvenimo dalis

Anot A. Spiridonovo, per visą ilgą Žemės istoriją masiniai išmirimai ir klimato katastrofos buvo dėsningos, o ne išskirtinės anomalijos. Planetai tai – savotiškas būdas „apsivalyti“.

„Geologiniai procesai patys savaime sukuria katastrofas. Žemė yra geriausia sistema, vykdanti „chemoterapiją“ prieš gyvybę – epizodiškai vyksta masiniai išmirimai ir jie vyks ateityje“, – pažymi paleontologas.

[[ge:lrytas:lrytas:38682132]]

Vienas tokių galimų scenarijų jau vystosi po mūsų kojomis – Afrikoje:

„Žinome, kad po Pietų Afrika kaupiasi mantijos pliumas, kuris, tikėtina, suplėšys Afriką, o prieš tai padengs ją didžiuliais lavos laukais, praturtins atmosferą anglies dvideginiu, sieros oksidais ir užnuodys planetą porai milijonų metų“, – įspėja mokslininkas.

Tačiau jis juokaudamas priduria, kad tai įvyks po keliasdešimties milijonų metų, tad kol kas galime ramiai pirkti nekilnojamąjį turtą Afrikoje.

Žmonija – naujovių varoma, bet neatsakinga

A. Spiridonovas pastebi, kad žmonės nuolat kišasi į planetos procesus, neįvertindami galimų to pasekmių mums patiems.

„Kalbant apie žmones, jie yra inovuojantis veiksnys, kuris destabilizuoja sistemą. Žemės sistema egzistuoja trumpalaikėje kvazipusiausvyroje, kuri yra įvairių biologinių ir geologinių procesų išdava. Žmonės, nuolat diegdami naujoves, įvelia naujus procesus į šią sistemą ir keičia pusiausvyros tašką. Mes judame prie naujo pusiausvyros taško, kuris yra nebūdingas visam mūsų egzistavimui: mažiau deguonies, daugiau CO₂, daugiau fiksuoto azoto“, – sako mokslininkas.

Kaip pavyzdį jis pateikia vieną iš esminių pokyčių, kuriuos žmonija įvedė, pakeitusį visą biosferos balansą:

„Mes sugalvojome, kad mums trūksta maisto, todėl reikia pagaminti azotą iš oro, ir taip pakeitėme azoto ciklą ne promilėmis, o dešimtimis procentų. Tai turi milžinišką poveikį visoms ekosistemoms ir jų produktyvumui. Atsiranda visiškai nauja pusiausvyra, kurios gyvybė istorijoje niekada nėra mačiusi, – dėsto paleontologas. – Tokių niekad nematytų istorijoje procesų gal šimtai vienu metu vyksta ir niekas nesupranta, kur tai veda. Mes tiesiog diegiame naujoves dėl trumpalaikės naudos ir eksperimentuojame. Pavyks ar nepavyks, išmirsime ar neišmirsime.“

Žemė gali mus „pašalinti“

A. Spiridonovas pabrėžia, kad Žemė iš esmės turi savireguliacijos mechanizmą, kuris pašalina tai, kas kelia grėsmę sistemai – o šiuo atveju, tai yra žmonės.

„Bet kuriuo atveju teršimas sulėtės vien dėl paties stresinio poveikio – ekonominė veikla lėtės. Jeigu, pavyzdžiui, sąlygos taps letalios žemės ūkiui, tai ir nebus žemės ūkio, nebus ir technikos, jos gamybos. Tam tikra prasme šis procesas yra pats save reguliuojantis – stabdantis pradinę priežastį, kuri jį paleido. Ta priežastis yra žmonės. Vadinasi, procesas stabdo žmones, kitaip tariant – juos naikina“, – aiškina mokslininkas.

[[ge:lrytas:lrytas:21351844]][[ge:lrytas:lrytas:29606648]][[ge:lrytas:lrytas:38125921]]

Jo teigimu, net ir sustabdžius taršą dabar, procesai planetoje tęsis dar tūkstančius metų:

„Po šio CO₂ impulso, kurį mes išmetėme, pilnai ekosistema atsistatytų, tikriausiai... Čia reiktų pagalvoti, ką reiškia „atsistatytų“. Mūsų paleisti procesai tęsis ir piką pasieks gal tik po 10 000 metų. O po to pradės atsistatinėti – ir pilnai atsistatys gal po 200 000 metų. Bet savireguliacija vyksta kiekvieną akimirką. Pavyzdžiui, kai padidiname temperatūrą, pagal chemijos dėsnius pagreitėja cheminė kinetika. CO₂ greičiau reaguoja su uolienomis, greičiau yra išimamas. Ta savireguliacija greitėja, kai daugiau išmetama teršalų, nes CO₂ yra aktyvi medžiaga mūsų biosferoje.“

Technologijos – ne išsigelbėjimas?

Žmonės ateities vizijas dažnai stato ant dirbtinio intelekto ir pažangių technologijų, tikėdamiesi, kad jos išspręs dabartines krizes. Tačiau A. Spiridonovas perspėja: šios viltys – labai trapios. Technologijos reikalauja konkrečių, ribotų ir netolygiai pasiskirsčiusių resursų.

„Tie robotai neatsiranda iš nieko, jiems reikia metabolinio resurso, konkrečių medžiagų. Žmonės yra pigūs ta prasme, kad mums užtenka anglies, vandenilio, deguonies, azoto ir fosforo. Šių elementų, nors kai kur ir trūksta, yra pilna. O kokiam nors naikintuvui „F-35“ reikia pusės tonos retųjų elementų, kuriuos galima rasti tik egzotinėse vietose, pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur juos kasa vaikų rankomis. Be jų jis neveiks“, – aiškina mokslininkas.

Ir net jei medžiagų pakaktų, jos nėra visiems prieinamos:

„Iš kur gausime resursų? Vėlgi – naujų naudingų iškasenų paieška, konkurencija dėl jų, kas juos valdys. Galbūt jie ir yra, bet paims viena šalis ir pasakys: „Čia mano“. Ir visi robotai taps priklausomi nuo konkrečios šalies, nes tie resursai nėra visuotinai prieinami kaip oras ar vanduo. <...>.

Didžioji dalis žmonių gyvena gal 10 proc. visos Žemės ploto. Atrodo, kad žmonės yra globali rūšis, bet iš tiesų mes gyvename plonytėje juostoje palei pakrantes. Visur kitur – faktiškai dykumos. Tas pats galioja ir kalbant apie visus kitus resursus, reikalingus technikai. Jie yra radikaliai netolygiai pasiskirstę Žemėje. Kiek jų yra ir ar užteks – atviras klausimas. Ir kaip žmonės jais dalinsis – dar vienas klausimas“, – teigia A. Spiridonovas.

Tačiau net jei išspręstume technologinių išteklių klausimą, išlieka kur kas senesnė, gilesnė problema – pati žmonių prigimtis ir istorinis karų ciklas.

Civilizacijos ir karai

Neretai tikimasi, kad civilizacijos pažanga sumažins karų riziką. Tačiau Andrejus Spiridonovas mano kitaip. Jis sako, kad net tokie šiuolaikiniai iššūkiai kaip klimato kaita gali vėl įžiebti konfliktus. Mokslininkai prognozuoja, kad apie 2049-uosius milijonai žmonių gali bandyti persikelti į vėsesnius regionus – Skandinaviją ar Rusijos šiaurę. Bet šios vietos visų nesutalpins, ir tai gali baigtis susidūrimais ar net pilietiniais karais.

A. Spiridonovas atkreipia dėmesį, kad ramybės periodai istorijoje nereiškia, jog konfliktai dingo.

„Žmonės dažnai painioja ilgus taikos laikotarpius su tuo, kad konfliktai nebeatsinaujins. Panašiai kaip su žemės drebėjimais – jie nevyksta nuolat, bet kaupiasi įtampa, o paskui ji išsilieja didelėmis katastrofomis. Taip ir karai – jei šimtą metų neturime didelio konflikto, tai nereiškia, kad pasaulis pasikeitė. Tiesiog esame laikiname ramybės periode prieš kitą konfliktą,“ – sako jis.

Istorija rodo, kad ir anksčiau buvo tikima ilgalaike taika. A. Spiridonovas primena, jog prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europoje vyravo optimizmas: „Ir XIX amžiuje buvo rašoma, kad praėjo 100 metų nuo Napoleono karų ir mes gyvename išskirtinai civilizuotame laikotarpyje, o Europa yra darni“, – pažymi jis.

Daugelis šiandieninių žmonių įsitikinę, kad gyvename kitokiais laikais – tad ir šiuolaikiniai žmonės mąsto visai kitaip. Tačiau, anot A. Spiridonovo, toks požiūris – klaidingas:

„Mes labai nuvertiname senesnius žmones, įsivaizduojame, kad jie fundamentaliai skyrėsi nuo mūsų. Bet skaitant jų tekstus matyti, kad jie rašė tą patį, ką ir mes dabar. Pavyzdžiui, Pirmasis pasaulinis karas sukėlė didesnį šoką nei Antrasis, nes tuo metu buvo tikimasi ilgo progreso, buvo ilgas taikos periodas Europoje, – aiškina mokslininkas. – Kitas dalykas yra tai, kad žmonės tiesiog pamiršta. Kai tai nėra tavo asmeninė patirtis, gali kiek nori žiūrėti į skaičius, bet to organiškai nesuprasi. Ir tada karas vėl pradeda atrodyti kaip kažkokia linksmybė.“

A. Spiridonovas siūlo atsisakyti europocentrinio požiūrio, kuris leidžia mums įsivaizduoti, kad karas yra „kitų“ problema.

„Mūsų įsivaizdavimas yra provinciškas, europietiškas. Mes juokiamės iš amerikiečių, kad jie gyvena savo Amerikoje ir kito pasaulio nežino, bet mes elgiamės panašiai. Matome tik Europą. O užeikite truputį toliau į pietus: kas vyksta Turkijoje su kurdais? Ten brutalumas nesibaigia. Kas buvo su Iraku, kur žuvo pusė milijono žmonių karuose, kuriuos pradėjo Vakarai? Afrika – ten amžinasis karas“, – sako paleontologas.

Ar ateis pasaulio pabaiga?

Pasak A. Spiridonovo, pačio pasaulio pabaigos greitu metu nesulauksime – tačiau galime sulaukti žmonijos pabaigos. Didžiausia problema yra ne technologijų trūkumas, o pati žmogaus prigimtis – nesugebėjimas bendradarbiauti ir polinkis ignoruoti grėsmes, kol jos netampa asmenine patirtimi. Galutinė mokslininko išvada pesimistiška – žmonija, kaip sistema, nėra pajėgi susitarti dėl bendro tikslo:

„Mes esame labai decentralizuoti. Konkuruojame daugeliu lygmenų, o totali kooperacija vargu ar įmanoma. Visi diegs naujoves, visi konkuruos. Šalutinės pasekmės ateis, ir galbūt jos bus pražūtingos, o galbūt ne tiek“, – pažymi mokslininkas.

[[ge:lrytas:lrytas:38693529]]

[[ge:lrytas:lrytas:1031194]]

Ar dabartinė karta pamatys pasaulio pabaigą? Įvertino mokslininkas