Centrinis projektavimo biuras „Rubin“ tęsia darbą kurdamas didelių povandeninių dronų šeimą, įskaitant „Argus-D“, „Argus-I“ ir „Octavia“. Oficialiai šios sistemos apibūdinamos kaip civilinio ir mokslinio naudojimo priemonės.
Tačiau šie povandeniniai aparatai akivaizdžiai turi ir antrinį tikslą: povandeninės infrastruktūros naikinimą. Tai apima kabelių pažeidimą, vamzdynų naikinimą ir minų išdėstymą jūros dugne. Šią vertinimą pateikė atvirtųjų šaltinių žvalgybos analitikas H. I. Sutton.
Norint geriau suprasti šias galimybes, verta išnagrinėti atskirus ekosistemos komponentus. Pirmasis yra „Octavia“, kuris veikia kaip stacionari povandeninė prisijungimo stotis. Įdiegus šią stotį, ji gali pati prisitvirtinti arba nugulti ant jūros dugno. Ji turi du prisijungimo prievadus, skirtus kitoms bepiločiams povandeniniams prietaisams, kurie leidžia jas įkrauti, perduoti duomenis ir įkelti naujus misijos nurodymus.
Susiję straipsniai
Kitas komponentas yra „Argus-I“ – žvalgybos platforma, aprūpinta įvairiais jutikliais. Raidė I reiškia „Inspector“ (inspektorius). Oficialiai prietaisas skirtas vamzdynų sandarumo tikrinimui. Jis aprūpintas dviem išsiskleidžiančiomis jutiklių strėlėmis, kuriomis tikrinamas vamzdynas.
„Argus-I“ yra suprojektuotas veikti kartu su didesniu aparatu „Argus-D“, kur D reiškia „Delivery“ (pristatymas). Ši platforma skirta transportuoti ir padėti krovinį ant jūros dugno. Jos keliamoji galia yra apie 300 kg, o bendra prietaiso masė – apie 5,5 tonos.
Oficialiai krovinys apibūdinamas kaip mokslinė įranga, įskaitant jutiklius, skirtus stebėti vandenyno akustiką, seisminę veiklą ir biologinius procesus. Tuo pačiu metu „Argus-D“ taip pat puikiai tiktų jūrų minoms ar sprogstamiesiems įrenginiams ant povandeninių kabelių ar vamzdynų – ypač Baltijos jūroje – dislokavimui.
Rusijai povandeninių kabelių pažeidimo problema išlieka aktuali. Vos prieš keletą dienų buvo pažeistas dar vienas kabelis, jungiantis Suomiją ir Estiją. Todėl Maskvai būtų naudinga turėti povandenines pajėgas, kurios leistų patogiau, saugiau ir efektyviau sabotuoti povandeninę infrastruktūrą – ypač atsižvelgiant į galimą ateities konfliktą, į kurį galėtų būti įtrauktos Baltijos valstybės ir NATO.
Tačiau „Argus-D“ dar neatrodo visiškai išbaigtas sprendimas tokioms misijoms. Šių dronų autonomija yra palyginti ribota, jie gali veikti iki maždaug 100 km atstumu. Povandeninės infrastruktūros, esančios 100 km spinduliu nuo Rusijos pakrantės, kiekis yra ribotas.
Norint pasiekti platesnį tikslų spektrą Baltijos jūroje, reikėtų dislokuoti antvandeninius laivus arba galbūt povandeninius laivus. Tai žymiai apsunkintų operacijas, nes motininė platforma greičiausiai būtų greitai aptikta. Kaip matyti iš ankstesnių incidentų, susijusių su pažeistais kabeliais, komercinis laivas, naudojamas tokiems tikslams, galėtų būti perimtas ir konfiskuotas.
„Argus-D“ taip pat negali greitai palikti operacijų zonos. Jo maksimalus greitis yra iki 6 mazgų (iki 12 km/h), o veikimo trukmė – iki 20 valandų. Tačiau ši veikimo trukmė taikoma plaukiant tik 3 mazgų greičiu. Dabartinis maksimalus prietaiso nardymo gylis yra 1000 metrų, nors ateityje gaminamos versijos galės pasiekti iki 3000 metrų gylį. Tačiau net dabartinis gylis yra daugiau nei pakankamas operacijoms Baltijos jūroje, kurios giliausia vieta yra maždaug 459 metrai.
Tuo pačiu metu Rusija turi ir kitų priemonių tokioms misijoms vykdyti – pradedant papildomais dideliais povandeniniais dronais ir baigiant specializuotais povandeniniais laivais. Vienas iš pavyzdžių – branduolinė jėga varomas giluminis povandeninis laivas „Lošarik“, kuris buvo skirtas povandeninei infrastruktūrai vandenynuose ir jūrose naikinti. Tačiau 2019 m. uoste jis buvo smarkiai apgadintas gaisro ir nuo tada jau septynerius metus remontuojamas, rašo „Defense Express“.