Šiaulių savivaldybės visuomenės sveikatinimo programos lėšomis dalinai finansuotas tyrimas atskleidžia šokiruojančią tiesą – kas antras moksleivis susiduria su patyčiomis, o kone visi apklausoje dalyvavę tėvai ar globėjai mano, kad jų vaikai mokykloje jaučiasi saugūs, nors neneigia egzistuojančių patyčių problemos. Tyrimą atlikusios specialistės neslepia – analizuojant duomenis dažnai gerklėje „strigo gumulas“.
Didėja poreikis emocinei pagalbai
Tyrimas „Progimnazijų psichosocialinis mikroklimatas įtraukiojo ugdymo ir patyčių kontekste“ buvo vykdomas 2025 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais. Jį atliko Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Socialinio darbo katedros tyrėjų grupė kartu su psichosocialinės pagalbos ir ugdymo centru „Auksinis drugelis“.
„Pati tyrimo aktualija kilo iš to, kad mes, kaip psichosocialinės pagalbos ir ugdymo centras, pastebėjome, jog didėja poreikis vaikų emocinei pagalbai. Nusprendėme pasižiūrėti į šį reiškinį šiek tiek plačiau, iš trijų pozicijų – vaikų, tėvų ir mokytojų, kaip jie identifikuoja šį reiškinį“, – sako „Auksinis drugelis“ vadovė Aušra Vaitkevičienė.
Šiauliuose atliktas taikomasis mokslinis tyrimas parodė, kad patyčios progimnazijose tebėra aktuali problema, turinti tiesioginę įtaką mokinių savijautai, psichosocialiniam mikroklimatui ir įtraukiojo ugdymo kokybei.
„Psichosocialinis klimatas yra pagrindas tiek patyčių prevencijai, tiek įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui. Labai svarbu pamatyti kokia yra mokyklos bendruomenė, jos vertybės, bendravimo stilius, nes įtraukusis ugdymas yra apie įvairovės atpažinimą ir priėmimą. Nuo gebėjimo priimti įvairovę priklauso ir mokyklų psichosocialinis klimatas, patyčių prevencijos programų įgyvendinimo sėkmė“, – aiškina Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto dekanė, Fizinės, estetinės ir socialinės gerovės katedros docentė dr. Lina Garšvė.
Patyčios – ne pavieniai atvejai
Tyrime dalyvavo 14 Šiaulių miesto progimnazijų. Anketinė apklausa apėmė tris grupes – mokinius, mokytojus bei švietimo pagalbos specialistus ir tėvus ar globėjus. Iš viso tyrime dalyvavo 1146 mokiniai, 248 mokytojai bei 439 tėvai ar globėjai, todėl gauti duomenys leidžia susidaryti gana aiškų vaizdą apie situaciją mokyklose bei daryti prielaidą, jog daugelyje Lietuvos mokyklų patyčių situacija yra panaši.
Tyrimo rezultatai rodo, kad didelė dalis mokinių su patyčiomis susiduria tiesiogiai, kiti – jas stebi. Nustatyta, jog mokyklose pasitaiko įvairių patyčių formų: nuo žodinių užgauliojimų ir socialinės atskirties iki patyčių virtualioje erdvėje. Tai rodo, kad problema nėra vienkartinė ar izoliuota.
„Tyrime sužinojome, kad yra ir aklosios zonos – moksleiviai patyčias patiria skaitmeninėje erdvėje. Kartais tėvai ir mokytojai normalizuoja situaciją: gal nieko tokio, šį kartą reikia nereaguoti ar teigia, jog ir jie patyrė patyčias. Tai mes matome, kad patyčios iš erdvės, kur mes patirdavome mokykloje, išeina visai į kitą lygmenį, kur vietoj vieno žodžio gali būti ir 1000 blogų komentarų tavo atžvilgiu“, – sako A. Vaitkevičienė.
Svarbu ir tai, kad ne visi mokiniai jaučiasi saugūs apie patiriamas patyčias pranešti suaugusiesiems. Kai kuriais atvejais jie abejoja, ar situacija bus suprasta rimtai, ar sprendimai bus veiksmingi.
„Tyrimas parodė, kad patyčios dažniausiai vyrauja 7–8 klasių mokinių tarpe, 13–15 metų amžiaus tarpsnyje. Tai yra intensyviausias paauglystės brandos laikotarpis, kada vaikai jaučiasi jau mokyklos šeimininkais. Tuo metu labai svarbu tampa ne tėvų, bet draugų nuomonė, o kaip įrankis išsikovoti padėtį hierarchijoje tampa patyčios“, – atskleidžia L. Garšvė.
Aušra Vaitkevičienė akcentuoja, kad patyčios labai neigiamai veikia mokinių emocinę sveikatą, jie patiria nuolatinį stresą, nemigą, nerimą, net ir psichosomatinius jausmus – pilvo, galvos skausmus.
Nors vaikai neslepia, kad patiria patyčias, tačiau tyrime atskleidžia, kad mokykloje jaučiasi pakankamai saugūs. A. Vaitkevičienė mano, kad vaikai savo patirtis ir bendrą saugumą mokykloje dažnai atskiria.
Skirtingas problemos matymas, pastebėta net suicidą skatinančių apraiškų Tyrimas atskleidė, kad mokinių, tėvų ir mokyklos darbuotojų požiūris į patyčių mastą ir sprendimo būdus ne visada sutampa. Mokytojai ir specialistai dažniau akcentuoja prevencinių priemonių svarbą, tuo tarpu tėvai tikisi greitesnių ir aiškesnių reakcijų į konkrečius atvejus. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad veiksmingai patyčių prevencijai būtinas visos mokyklos bendruomenės įsitraukimas, aiškūs reagavimo mechanizmai ir nuoseklus darbas ne tik su mokiniais ar mokykloje, bet ir su visuomene.
„Beveik 50 procentų vaikų pasisako, kad jie patiria patyčias. Kas neramina, kad tėvai ir mokytojai šią situaciją mato kitaip. Galima sakyti, kad jie yra linkę normalizuoti ir formalizuoti. Gavome tokias pakankamai skaitlingas kategorijas, kur galime kalbėti apie vaikų patiriamą socialinę atskirtį, fizines patyčias ar net skatinimą žalotis ar net galimai suicidą paskatinančias apraiškas.
Daliai vaikų kiekvieną dieną sakoma „nusižudyk“, „būčiau tavo vietoje – šita žeme nevaikščiočiau“ ir pan. Tokiu atveju jau negalime kalbėti ir apie tyrimo kiekybę, net iš 1000 vienas vaikas neturėtų išgirsti tokių žodžių. Tai yra labai jautri tema“, – tai, kas labiausiai neramina, įvardija Aušra Vaitkevičienė.
Pasak pašnekovės, tai yra labai stiprus signalas dėl vaikų emocinės sveikatos ir neužtenka dirbti tik su mokykla, nes mokyklos tikrai imasi veiksmų, tačiau labai svarbu ugdyti visuomenę. Visuomenės nuostatos, jog visi tai išgyvenam, turi stipriai keistis.
Gyvename patyčių visuomenėje
Tyrimas paliko rezonansą. A. Vaitkevičienė atskleidžia, kad po tyrimo buvo sulaukta ir grįžtamojo ryšio.
„Vienas įstaigos vadovas nerimavo, kad daug metų dirba švietimo srityje, tačiau pripažino, jog dabar gyvename tiesiog patyčių visuomenėje. Žinoma, kiekvieno matymas subjektyvus, tačiau žiūrėkime, ką matome viešojoje erdvėje. Kur yra riba tarp kritikos ir viešų patyčių? Ta nestabdoma banga, kur jau nebežinome, kas yra juokelis, o kas be galo jautru, ypač vaiko sielai“, – sako „Auksinio drugelio“ vadovė.
Strigo gumulas gerklėje
Tyrimo komanda pripažįsta – analizuojant ir sisteminant surinktus duomenis buvo išties nelengva. Tai pripažino ne tik prie kokybinio, bet ir prie kiekybinio turinio dirbę specialistai.
„Viena iš komandos narių, IT specialistė, ruošusi mums medžiagą, sakė, jog negalėjo patikėti tokiais atsakymais bei rezultatais. Ji klausė, kaip jaučiasi komanda, kuri dirbo prie kokybinės dalies. Man pačiai kelis kartus buvo gumulas gerklėje. Jei kalbėtume apie patyčias dėl išvaizdos, tai švelnesnės frazės galėtų būti „tu peperoni pica su spuogais“, „nesėsk čia, laiptus sulaužysi“. Skaitėme tikrai baisių frazių. Skaitant suaugusiems plaukai šiaušiasi, ką jau kalbėti apie vaiką, kuris kas dieną tai girdi“, – pasakoja Aušra Vaitkevičienė.
Akivaizdu, jog patyčių problema progimnazijose, taip pat ir vyresnėse klasėse išlieka aktuali ir reikalauja sisteminių sprendimų. Tyrėjai rekomenduoja stiprinti prevencines programas, skatinti atvirą dialogą tarp mokinių, tėvų ir mokytojų bei aiškiai komunikuoti, kaip mokyklose sprendžiami patyčių atvejai. Tyrimas taip pat parodė, kad net ir nedideli pokyčiai – didesnis dėmesys mokinių emocinei savijautai, aiškios taisyklės ir nuoseklus reagavimas – gali turėti reikšmingą poveikį visos mokyklos mikroklimatui.