Agurkais kvepiančios žuvies istorija: įdomybės žinoti apie stintas, bumbinimą ir žvejų burtus

Galima rasti užuominų, jog bumbinamoji žvejyba po ledu jau buvo fiksuojama Vokiečių ordino laikais – o apie 1510 m. buvo net uždrausta, nes prilyginta „laukinei“, „barbariškai“ žvejybai.

Savitas amatas išlaikė laiko išbandymą, ir kadaise buitinė žvejyba daužant kuoka į lentos galą virto nuostabia šio etninio kultūros paveldo puoselėjimo tradicija, šiemet vėl sutraukusi žmonių minias į tradicinę „Stintapūkio“ šventę Nidoje.

Tiesa, vasario savaitgalį vykusios fiestos ant ledo metu net labiausiai patyrusiems žvejams nepavyko pagauti nė vienos stintos. Vietiniai žvejai spėja, jog įtakos galimai turi uosto akvatorijos gilinimas.

„Anksčiau ar aukšlę, ar pūkį pagaudavau. Dabar – nieko. Prieš užšąlant Kuršių marioms buvo iš uosto akvatorijos išsiurbtu smėliu papildomi paplūdimiai. Pasikeitė dugnas, kvapai: gal todėl stintos nebenorėjo plaukti?“ – su „Vakarų ekspresu“ svarstymais dalijosi ilgametis „bumbintojas“ Zigfridas Kairys.

Stinta turi net vardinę savo monetą. 2019 m. Lietuvos bankas į apyvartą išleido 1,5 euro (vario ir nikelio lydinys; tiražas – 30 000 vnt.) ir 10 eurų (sidabras; tiražas – 3000 vnt.) monetas, dedikuotas bumbinamajai žvejybai, kuri nuo XIV a. Kuršių nerijoje gyvenusių kuršininkų kalba vadinosi „bumbenieke zvejībe“.

Banko išleistame lankstinuke žinomas Lietuvos gamtininkas, knygų autorius Selemonas Paltanavičius pirmiausia supažindino su pačia stinta: daugelis pamiršta jos „mėlyną kraują“.

„Stinta – karališkųjų lašišinių žuvų rūšis. Ji pailgos formos, plokščiais šonais, didžiaakė. Baltijoje gyvenančios ir per Kuršių marias į Nemuno žemupį neršti plaukiančios didstintės (lot. Osmerus eperlanus) išauga iki 30 cm ilgio ir sveria iki 75 g, nors paprastai sugaunamos 14–16 cm ilgio ir 20–30 g stintos.

<...> Ypatingas stintų bruožas – gana stiprus kvapas, primenantis agurkus, juo persmelktos visos Neringos gyvenvietės. Šį kvapą skleidžia amino rūgščių skilimo lakieji produktai, jis būdingas stintos migracijos metu – tokia „bendravimo“ priemonė būdinga tuntais plaukiojančioms rūšims. Iš čia ir lotyniškas genties vardas „Osmerus“ (liet. kvepiantis)“, – rašė S. Paltanavičius.

Svarstoma, kad lietuviškas stintos pavadinimas kilo iš vokiečių kalbos: Stintfish arba Stint, o vokiečių kalboje „Stint“ reiškia specifinį kvapą, tad sąlyginai stintą būtų galima vadinti ir „smirdžuve“, jei verstumėme pažodžiui.

Gal išties vokiečiams stinta dvokia? Bet mums, lietuviams, ji tikrai kvepia!

Mes, lietuviai, galėtumėme eksportuoti šių agurkais kvepiančių žuvelių valgymo madą kaip vieną savo nacionalinių pasididžiavimų. Ko gero, jokia kita pasaulio tauta šitaip nemyli ir nevertina stintų: „Stintapūkyje“ už 7–8 keptas žuveles Nidoje teko mokėti 12 Eur. Ir žmonės pirko, skanavo.

Kepimo metodai – įdomūs: pavyzdžiui, Kuršių nerijoje stintas kepa be galvų, išdarinėtas ir sukepa taip, kad paėmus už uodegos žuvis „stovėtų“. Būtų traški kaip bulvių traškučiai. O štai Palangoje keptuvėn meta stintas su visomis galvomis. Tiesa, išimtais viduriais ir išplėštomis žiaunomis (jos suteikia kartumo, neskanu būna). Sako, žmonės turi „visą žuvį matyti“. Ir nesukepa taip, kaip Kuršių nerijos pusiasalyje.

Tačiau XX a. pirmojoje pusėje rytiniame Kuršių marių krante stintomis... šėrė kiaules, ir tai buvęs puikus žiemos bei ankstyvo pavasario pašaras. Tiesa, turėjęs šalutinį poveikį: kiaulių mėsa būdavusi žuvies skonio. Siekiant jį pašalinti, bent kelias savaites prieš skerdžiant kriuksėms reikėdavo nutraukti gurmanišką šėrimą stintomis ir grįžti prie įprastinio pašaro.

Na, o Skandinavijos šalyse stintų dabar apskritai nebevalgo (jomis tręšia laukus); švedai stintas maistui vartojo tik per Antrąjį pasaulinį karą – iš bado.

Gi braliukai latviai (stintos neršti į upes migruoja per Rygos įlanką) kad ir valgo stintas (lat. salaka), tačiau jie turi savo žuvį-favoritę. Latviai stintų sugauna žymiai daugiau ir nėra dėl jų tokie pamišę, todėl daug šių žuvų atkeliauja į Lietuvą būtent iš Latvijos. Tarp dviejų baltiškų tautų vyksta net savotiški natūriniai mainai, kadangi braliukai dievina nėges, o mes – nelabai. Taigi, lietuviai veža nėges latviams, o iš latvių parsigabena stintų.

Apie poledinės stintų žvejybos bumbinant ypatumus prieš Antrąjį pasaulinį karą rašytinės informacijos nėra labai daug. Vienas tokių šaltinių – nidiškis (gimė ir gyveno iki 1944 m.), vienas paskutiniųjų, kalbėjusių kuršininkų kalba, Richardas Pietschas (1915–2007).

Jo paveldas – itin vertinga ir deja, į lietuvių kalbą iki šiol neišversta knyga apie Kuršių nerijos žvejų gyvenimą „Fischerleben auf der Kurischen Nehrung“ (Berlynas, 1982 m.). Joje kopininkas rašė, kad bumbinamosios žvejybos po ledu (vok. Klapperfischerei) ištakos siekia viduramžius, Vokiečių ordino laikus.

„Tokia žvejya buvo uždrauta 1510 m., kaip „laukinė žvejyba„. Žvejyba prasidėdavo, kai tik ledas tapdavo stiprus, galėjai juo vaikščioti. Buvo gaudomos tik stintos, kurios žiemą migruodavo iš Baltijos jūros į Kuršių marias. Norėdamas sugauti gerą laimikį, žvejys turėjo stebėti orus: vėjo kryptis, sroves, šalnas, atlydžius ir sniego pustymus. Visi šie veiksniai lemdavo žūklės vietos pasirinkimą“, – pasakojo nidiškis.

Jis pateikė ir įdomų, vertingą faktą: maždaug iki 1915 m. žvejai vietoje dabar naudojamos ilgos lentos, kurią kiša po ledu, pasiimdavo apie 3 m ilgio, žmogaus rankos storio kartį. Įkišus tinklaičius į maždaug 50x50 cm dydžio plyšį lede, buvo įkišama kartis. Žvejas savotiška medine šakute nustumdavo kartį žemyn į vandenį.

„Kylant ji trenkdavosi į ledą, sukeldama dunksėjimą. Dėl to vanduo taškėsi taip aukštai, kad žvejys permirkdavo. Esant stipriam šalčiui, kartis užšaldavo ir pasidengdavo storu ledo sluoksniu. Karties skleidžiamas garsas buvo toks girdimas, kad stintos, ešeriai išsiblaškydavo ir pakliūdavo į tinklus. Maždaug po 10 min. kartis ir tinklai būdavo ištraukiami“, – savo knygoje rašė R. Pietschas.

Taigi, jis įvardijo tikrąją, o ne pramanytąją bumbinimo (ar garso skleidimo po ledu) priežastį: tai buvo ne žuvies viliojimas (kai kur bumbinimas klaidingai apibūdinamas kaip „poledinė žūklė viliojant“), o panikos kėlimas. Štai kodėl Vokiečių ordinas aptariamą žūklės metodą pavadino „laukiniu“, „barbarišku“.

Dar viena detalė: tik po 1915 m. nepatogią naudojimui (dėl vandens taškymo) kartį pakeitė ir iki šiol yra naudojama ilga, apie 4 m pušinė lenta (sakoma, geriau skleidžia garsą) su jos gale pritvirtintu ąžuoliniu skersiniu (kliūgiu), į kurį ritmingai ir mušama dviem neretai skirtingo dydžio savotiškais plaktukais. Juos dabartiniai vietiniai vadina „kalatuškėmis“, o kuršininkai vadino „šliegiles“, vokiečiai – Hämmerchen (plaktukėliais).

„Stinta pūki, stinta pūki, lįsk į tinklą, lįsk į tinklą“, arba „stinta pūki, stinta pūki, stinta, stinta, stinta pūki...“ Šis nuolat žvejų kartojamas savotiškas burtažodis yra tapęs kone vizitine kortele, prekės ženklu, tačiau jo kilmė vis dar apgaubta paslapčių skraiste.

Frazėje „stinta pūki“ užkoduoti dviejų žuvelių pavadinimai: tai visų gerai žinoma agurkais kvepianti stinta ir ešerinių šeimos pūgžlys, kurį vietiniai vadindavo ir tebevadina pūkiu. Jis turi pelekus su labai aštriais (ypač nugaroje) spinduliais. Dėl šios priežasties tokį laimikį sunku išimti iš tinklo, kuris plyšta, tad žvejai pūkiais nelabai džiaugiasi.

Įdomu tai, kad kol kas nepavyksta atsekti pirminių šaltinių, kas ir kada sugalvojo minėtą neįmantrią, bet įsimenančią dainelę-užkalbėjimą. Šiuo klausimu domėjosi ne vienas Pamario kraštotyrininkas. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Kuršių nerijoje gyvenę vietiniai kuršininkai tokio posakio nevartojo, tad peršasi nedrąsi prielaida, jog tai – jau XX a. antrojoje pusėje galimai rinkodaros tikslais ar filmų apie Pamarį kūrėjų sugalvotas, pritaikytas posakis. Nors ir kyla abejonių dėl jo autentiškumo, šis burtažodis noriai vartojamas dabarties žvejų, nesukant sau galvos, ar jis paveldėtas iš senų laikų, ar naujadaras.

2021 m. Poledinės bumbinamosios stintų žvejybos amatas įtrauktas Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.