Laivakelio efektas
Kuršių nerijos kraštovaizdžiui didžiulę įtaką turėjo industrine epocha paženklintas XIX amžius, kuris buvo tikras virsmų laikotarpis: nauji technologiniai išradimai gerokai pakeitė žmonių gyvenimą, keliavimo įpročius, fizinį darbą ir pan.
Bene svarbiausias tų laikų išradimas šiam kraštui – garo variklis. Tai susiję su garlaivių epocha Kuršių mariose ir jiems plaukioti skirto laivakelio (farvaterio) kasimu, jo gilinimo darbais.
Gilinimo darbai XIX a. viduryje iš pradžių vykdavo medinėmis žemsemėmis, kurios buvo varomos arklių ir žmonių jėgos. Greitai šią techniką pakeitė garinės, daug galingesnės ir giliau kasančios, našiau dirbančios kasimo mašinos.
Susiję straipsniai
Marių farvateris gilintas nuo 1855 m., o nuo 1858 m. jau vykdyti reguliarūs garlaivių reisai iš Kranto (dab. Zelenogradskas Kaliningrado srityje) į Mėmelį. Pradėjus gilinti laivakelį ties Juodkrante, darbininkai ėmė rasti gintaro, ir jau nuo 1862 m. beveik tris dešimtmečius jį pramoniniu būdu iš marių kasė bendrovė „Stantien & Becker“. Būtent su jos veikla ir galima sieti vienus didžiausių pasikeitimų pusiasalio pakrantėje.
Sunku pasakyti, kokius kiekius bendrovė iškasdavo iš marių dumblo, smėlio, tačiau tai buvo kalnai. Vien 1868 m. gintaro buvo iškasta 47 tonos. Sėkminga Baltijos „aukso“ gavyba davė fantastišką pelną, todėl bendrovės savininkai – klaipėdietis Friedrichas Wilhelmas Stantienas (1817–1891) ir Moritzas Beckeris (1830–1901) – pirko daugiau žemsemių. 1883 m. Kuršių mariose pūškavo jau 21 garinė žemsemė.
Šiai darbinei technikai buvo būtini „namai“, todėl šiaurinėje Juodkrantės dalyje įrengtas specialiai žemsemėms skirtas uostelis (Gintaro įlanka). Bendrovė vadinamąjį bergždą (gintaro neturinčią žemę) plukdydavo į krantą ir išpildavo. Iš marių dugno iškasta žemė tapo statybine medžiaga hidrotechniniam įrenginiui.
„Tokio didelio pramonės objekto veikla darė įtaką ir kraštovaizdžiui ties Juodkrante, nes didelis iškasamo iš marių dugno grunto kiekis, kuris perkošus gintaringąją jo dalį tapdavo beverčiu balastu (smėlis, dumblas), buvo išpilamas pakrantėje, taip „priauginant“ nerijos krantus.
D. Nikitenkos nuotr.
Tokiu būdu per tris firmos veiklos dešimtmečius ties Juodkrante buvo suformuotas 30 hektaų žemės plotas – o tai reiškia, jog vietomis pakrantė paplatėjo iki 50 metrų. Be to, firma išsemtą smėlį panaudojo pilti dviem didelėms damboms nuo kranto į marias, taip suformuodama žiemos uostą žemkasėms, kuriuo naudojosi ir kiti laivai“, – žurnale „Voruta“ (2011 m.) rašė Klaipėdos universiteto istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.
Nutiesė kelią
Iš pradžių ties pirmaisiais kasyklų (žemėlapiuose vokiškai rašoma Baggerei) darbininkų pastatais buvo paplatintas krantas ir supiltos dvi statmenai į marias atsikišusios dambos. Šios sutvirtintos mediniais poliais, kuriuos vandenyje galima ir dabar išvysti. Tokiu būdu suformuota stačiakampio formos įplauka. Vėliau ties dambų galais marių pusėje padaryti du ragai, tad įplauką rytinėje dalyje turintis uostelis tapo apsaugotas nuo marių bangų ir ledonešių.
1891 m. gintaro magnatai visą savo įrangą iš Juodkrantės išsivežė. Šia apsaugota nuo bangų vandens oaze imta naudotis kaip laivų švartavimo vieta. Tarpukariu čia net saugoti konfiskuoti kontrabandininkų kurėnai. Sovietiniais laikais joje įsikūrė žvejybiniai botai, buvo pristatyta žvejų įrangai skirtų sandėlių, kurie stovi iki šiol.
Taigi, XIX a. menanti Gintaro įlanka yra vienas egzotiškiausių ir reikšmingiausių Juodkrantės paveldo reliktų.
D. Nikitenkos nuotr.
Į šiaurę nuo įlankos prieš 200 metų jokio kelio nebuvo. 1796 m. žemėlapyje matyti, kad susisiekimas su Mėmeliu vykdavęs kitu, senuoju, pašto keliu, kuris piečiau kapinaičių nusukdavo į pajūrį ir driekdavosi juo. Prie Gintaro įlankos telkšojo šlapynės, raistas. Ties Sargo ragu, prie plento, galima išvysti iki šiol žlegsinčius pelkynus.
1910 m. žemėlapyje matome tiesų kelią, pavadintą Naujuoju keliu į Mėmelį, ir vietoje didelės pelkės vos vieną jos akį. Ji, beje, išlikusi ir iki mūsų dienų. Taigi, pamario dalis, kuria dabar važiuojame, buvo dirbtinai suformuota užpilant šlapynę iš marių iškastu gruntu.
Pakeitė kurortą
XIX a. antrojoje pusėje kasant farvaterį, dar didesni kiekiai marių žemės atsidūrė kitose Juodkrantės vietose. Norint įsivaizduoti, kaip atrodė šio kurorto krantas XIX-XX a. sandūroje, vien fantazijos neužteks: tenka nerti į neįkainojamą istorinę vertę turintį ikonografijos pasaulį.
1888 m. mėnesiniame šeimoms skirtame žurnale „Illustrirtes Familienblatt“ išspausdinta graviūra su Juodkrantės bažnyčia, kuri pavaizduota stovinti tiesiog prie pat vandens, ant marių kranto. Dailininko vaizduotė? Ne. Tokį patį vaizdą mes galime išvysti ir XX a. pačios pradžios atvirukuose: palei bažnyčią driekiasi siauras keliukas, aptvertas medine tvorele, už kurios – vanduo. Kai kurie atvirukų leidėjai pavaizdavo net plaukiančią jachtą (pvz., 1905 m. išsiųstame atviruke).
Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią 1884–1885 m. išties statė tiesiog ant paties Kuršmarių kranto. Yra išlikusių užrašytų istorijų, jog klebonas pas savo parapijiečius būdavęs priverstas keliauti ne palei marias, o šokinėti kaip zuikis per parabolines kopas, juosiančias kurortą iš vakarų. Pamariu eiti būdavę neįmanoma, nes, papūtus smarkiam rytų vėjui ar pakilus marių vandeniui, šis užliedavęs pakrantę iki pat namų pamatų, daržų.
KNNP direkcijos iliustr.
Nusikelkime į kitą – šiaurinę – Juodojo kranto žvejų gyvenvietės dalį. XX a. pr. atvirukuose išvysime, kad reprezentacinėje to meto vietoje, šalia turistus atplukdydavusių garlaivių prieplaukos, kelio apskritai nėra. Veši tankūs nendrynai, šlapia. Turistų ir vietinių žmonių patogumui palei marias buvo nutiestas ant pastolių pritvirtintas lentų takas.
Panaši situacija buvo ir ties kurorto viduriu: Ievos kalno papėdę kone laižė marių vanduo. Situacija gana greitai, per keletą metų, pasikeitė kardinaliai.
1909 m. išsiųstame atviruke išvystame puikų kelią, besidriekiantį palei Juodkrantės bažnyčią, ir „priaugintą“ platų krantą su sodybomis, daržais, pasodintais juodalksniais.
Taigi, ne veltui Juodkrantėje sakoma, kad net kasant bulves savo darže galima rasti gintaro: būtent iš Kuršių marių iškastu gruntu buvo užpilama pelkėta marių pakrantė ir taip formuojamas dirbtinis naujas plotas, visa pakrantė. Pats kelias palei Juodkrantę nuo maždaug 1903 m. tiestas du dešimtmečius. Saugiau, patogiau tapo ir keliauti, ir gyventi, ir ilsėtis.
Dar vienas marių pakrantės ties Juodkrante evoliucijos etapas įvyko jau nepriklausomos Lietuvos laikais, apie 2000-uosius, kai buvo suformuotos betoninės krantinės. Tuomet sunkvežimiais iš žemyno vežtas gruntas, kuris dar labiau pakeitė pamario liniją. Dabar juo driekiasi graži promenada, matome žaliuojančią veją.
Labai paprasta įsivaizduoti situaciją, nuo marių pakrantės pažvelgus į bažnyčią ir prisiminus, kad jos klebonas, vengdamas sušlapti kojas,
Šis tekstas – fragmentas iš ką tik pasirodžiusios Deniso Nikitenkos knygos „Kuršių nerijos knyga“ (leidėjas – Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija).