Netikėta klimato technologija, kurią pasaulis vis dar ignoruoja

Dar 2017-aisiais klimato sprendimų tyrimų centro „Project Drawdown“ sudarytame 100 klimato sprendimų reitinge mergaičių ugdymas buvo įvardytas kaip vienas efektyviausių – užėmė 6-ąją vietą, šeimos planavimas – 7-ąją. Tyrimų centro analizė rodo, kad užtikrinus visuotinį mergaičių vidurinį mokslą, iki 2050 m. būtų galima sumažinti 59,6 gigatonų CO₂ emisijų. Na, o savanoriškas šeimos planavimas pridėtų dar tiek pat. Palyginimui, saulės elektrinėms suteikta 10-oji, elektromobiliams – 26-oji vieta. Saulės elektrinės sumažintų 24,6 gigatonų CO₂, o elektromobiliai – 10,8 gigatonų.

Šie skaičiai patvirtina svarbią išvadą: investicijos į švietimą ir lyčių lygybę gali turėti tokį pat ar net didesnį poveikį nei didžiausios technologinės inovacijos.

Mergaičių švietimas dažnai vadinamas „socialine technologija“ – sprendimu, kuris sistemingai mažina klimato riziką. Ne veltui 2015 m. priimti Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslai įtraukia lyčių lygybę (tai penktasis tikslas), skirtą moterų ir mergaičių įgalinimui, diskriminacijos mažinimui, smurto prevencijai, lygiaverčiam dalyvavimui sprendimų priėmime ir reprodukcinių teisių užtikrinimui.

Išsilavinusios mergaitės vėliau kuria šeimas, turi daugiau ekonominių galimybių ir priima informuotus sprendimus dėl savo sveikatos ir gyvenimo, o tai tiesiogiai stiprina bendruomenių atsparumą klimato pokyčiams. „Project Drawdown“ pabrėžia, kad mergaičių ugdymas ir savanoriškas šeimos planavimas yra esminės strategijos ne tik kovojant su klimato kaita, bet ir prisitaikant.

Deja, šios sritys vis dar lieka nepakankamai finansuojamos, ypač – žemo ir vidutinio pajamų lygio šalyse. „Eurodad“ (European Network on Debt and Development) analizė rodo, kad dėl struktūrinio įsiskolinimo turtingoms valstybėms ir tarptautinėms finansų institucijoms didelė biudžeto dalis skiriama skolų aptarnavimui, o ne viešosioms paslaugoms, įskaitant švietimą.

Tvyrant socialinėms įtampoms, pažeidžiamos grupės – moterys, žmonės su negalia, vieniši asmenys, senjorai ir mažų pajamų šeimos – patiria didžiausią poveikį. Trūkstant vandens, žemės ar maisto, bendruomenėse auga spaudimas. Ekstremalūs orai, potvyniai, sausros ir su tuo susijusi migracija labiausiai paveikia žmones, kurie turi mažiausiai galimybių apsiginti. Moterys ir mergaitės dažniau netenka namų, patiria smurtą ir praranda galimybę mokytis, o tai lemia ribotą mobilumą bei mažesnę prieigą prie informacijos ir sprendimų priėmimo.

Įdomu, kad moterų dalyvavimas sprendimų priėmime didina stabilumą ir efektyvumą. 2018 m. politologų Jana Krause, Werner Krause ir Piia Bränfors tyrimas parodė, kad taikos susitarimai, kuriuose dalyvauja moterys, yra tvirtesni, turi daugiau politinių reformų nuostatų ir geriau įgyvendinami. Panašiai 2019 m. atskleidė ekonomistų Yana Mavisakalyan ir Yashar Tarverdi „European Journal of Political Economy“ skelbtas tyrimas. Anot tyrėjų, šalys, kurių parlamente dirba daugiau moterų, paprastai taiko ambicingesnę klimato politiką ir pasižymi mažesnėmis CO₂ emisijomis.

Socialinė inovacija, suteikianti moterims didesnį vaidmenį, vyksta lėtai, nes ji neišvengiamai paliečia pačius galios santykių pagrindus – tai, kas priima sprendimus ir kokios vertybės laikomos svarbiausiomis. Kanados žurnalistė, klimato politikos tyrėja, knygos This Changes Everything: Capitalism vs. the Climate autorė Naomi Klein konstatuoja, kad klimato krizė klesti ten, kur dominuoja hierarchinės, išteklius beatodairiškai vartojančios sistemos. Pasak jos, sprendimai gimsta ten, kur daugiau vietos suteikiama įtrauktumui, rūpesčiui ir bendruomeniškumui.

Panašiai mąsto ir britų ekonomistė Kate Raworth, Oksfordo universiteto tyrėja ir „Doughnut Economics“ („spurgos ekonomikos“) modelio autorė. Ji teigia, kad tradicinė ekonomika ilgą laiką vertino tik rinkos rodiklius, ignoruodama gyvenimą palaikančius veiksnius – švietimą, sveikatą ir rūpinimąsi kitais. Tai paaiškina, kodėl valstybės, kuriose moterys turi daugiau galios, priima ambicingesnius klimato politikos sprendimus.

Australijos sociologė ir ekofeministinės teorijos tyrėja Ariel Salleh pabrėžia, kad patriarchalinė visuomenės struktūra ilgą laiką rėmėsi idėja, jog gamta ir moterys yra „neišsenkantys ištekliai“, kuriuos galima eksploatuoti be pasekmių. Tai atsikartoja ir klimato politikoje: sprendimai, priimami siaurame, homogeniškame galios rate, dažnai ignoruoja socialinį teisingumą, ilgalaikį poveikį bendruomenėms, demokratijai ir tarptautiniam saugumui.

Vis dėlto, klimato krizė nėra vien technologinis iššūkis. Ji atskleidžia ir socialinių struktūrų, ir lyčių nelygybės problemas. Tik radikaliai įtraukdami moterų balsus, investuodami į mergaičių švietimą ir užtikrindami socialinę lygybę galime kurti tvarias, atsparias bendruomenes. Kaip sakė Albertas Einšteinas, sistema, sukėlusi krizę, pati jos negali išspręsti – tai primena, kad be sisteminių pokyčių, kuriuose įgalinami labiausiai pažeidžiami balsai, krizė tęsis.