Ledo derlius Kuršių mariose: kaip Lietuvos didikai ir kurortų svečiai vėsindavosi kaitriomis vasaromis

Žiemos pabaiga mūsų pajūryje, pamaryje buvo neatsiejama nuo ledo iš užšalusių vandens telkinių pjovimo, jo transportavimo į specialias saugyklas ir paruošimo saugoti visą vasarą. Taigi, kepinant kaitriai Saulei Klaipėdoje, Palangoje ar Juodkrantėje galėjai pasimėgauti ledo kubeliais atvėsintu gėrimu ar valgomaisiais ledais prieš šimtą ir daugiau metų.

Nors žinių apie „ledo derliaus“ nuėmimą mūsų karštuose nėra daug, išlikę liudijimai intriguoja dėl įdomaus, specifinio proceso: pavyzdžiui, pirmąjį užšalusių Kuršių marių ledą kuršininkai specialiai... nuskandindavo.

Anot istorikų, pusiau po žeme įrengtų ledainių būta kone prie kiekvieno dvaro, ir šie unikalūs savo paskirtimi raudonplyčiai statiniai išlikę iki mūsų dienų: nuo Palangos iki Darbėnų miestelio Kretingos rajone.

Bene išsamiausiai ledo paruošimo procesą savo dabar jau bibliofilų medžiojama retenybe tapusioje knygoje „Pajūriais, pamariais“ (Chicago, 1963 m.) yra aprašęs jos autorius, Kuršių nerijoje tarpukariu pasieniečiu dirbęs Alfonas Neverdauskas (1902–1970). „Kuršių marias sukausčius ledu, pirmasis ledas, kad ir storiausias, nebūna grynas ir standrus, o susidaręs iš mažyčių, lyg sniego, kristalinių dalelių. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Kuršių Neringoje bei pakuršmaryje (rytiniame marių krante – aut. past.) svetainės, viešbučiai ir pensionai vasaros metu naudojo tik natūralų ledą, o ne dirbtinį.

Kadangi pirmasis Kuršmarių ledas ne visai tiko naudojimui, vietos pensionatų, viešbučių ir svetainių savininkai samdydavo pakuršmario žmones, kad jie pirmąjį Kuršmarių ledą paskandintų. Paskandintąjį ledą Kuršmarių srovė paprastai nunešdavo toliau, o iškirstojo ploto vietoje leisdavo sušalti standriam ledui“, – rašė A. Neverdauskas.

Jo trumpas skyrelis „Šaldytuvai“ iliustruotas unikalia, ledo pjovimą Juodkrantėje XX a. pirmojoje pusėje įamžinusia nuotrauka. Vaizdas – egzotiškas: ant užšalusių marių stovi tradicines žvejų kepures – ziudvestes – užsidėję žmonės su specialiais ledo pjūklais, o per vidurį pozuoja skrybėlėtas ponas. Galima tik spėlioti, kas jis, tačiau fotografija daryta priešais antrą pagal dydį Juodkrantės viešbutį-kurhauzą „Hotel May“, kuris po Pirmojo pasaulinio karo priklausė Karlui May.

„Naujai užsidėjęs ledas paprastai būdavo standrus ir tinkamas ilgesniam naudojimui. Šitoks ledas vėliau pjaunamas didžiuliais gabalais, velkamas į viršų, pjaustomas ir rogėmis vežamas į rūsiuose įrengtas ledaunes. Ledų į ledaunes gabenimo dienos Kuršių Neringoje buvo virtusios, tarsi, kokiomis šventėmis“, – įdomius faktus atskleidė „Pajūriais, pamariais“ autorius.

Anot jo, ledo gabenimas į dabar jau neišlikusias arba sunkiai identifikuojamas (galėjo būti įrengtos po viešbučiais esančiuose pusrūsiuose) ledaines trukdavo gana ilgai.

„Kad ledai per greit ledaunėse netirptų, jie buvo užpilami medžio pjuvenomis. Didesnių ledaunių savininkai vasaros metu sukrautus ledaunėse ledus naudodavo vien saviems reikalams, bet kartais perleisdavo kitiems arba dalindavosi su tais, kurie jiems ledus padėdavo žiemos metu paruošti ir sugabenti į ledaunes. Prie ledų paruošimo ir sugebanimo į ledaunes dažniausiai dirbdavo žvejai. Taigi, jie ne tik raižydavo Kuršmarių vandenis, bet ir ledus“, – trumpą pasakojimą baigia A. Neverdauskas.

Nesunku nuspėti, kam vasarą buvo naudojamas ledas: tikrai ne žuviai atšaldyti, nes kurorto svečiams ją patiekdavo šviežią. Ledą, supjaustytą mažais kubeliais, dėdavo iš visos Vakarų Europos atvykusiems kurortininkams į anuomet labai populiarų selterį (gazuotą vandenį), alų, taip pat galėjo gaminti ir valgomuosius ledus.

Bent kartą Palangos Birutės parke aplink grafų Tiškevičių rūmų aplinkoje esančius tvenkinius pasivaikščioję žmonės turėjo atkreipti dėmesį į keistą „hobito olą-namelį“: po žeme įrengtą, arkinių skliautų statinį. Tai – XIX-XX a. sandūroje pastatyta ledainė. Neatsitiktinai – prie pat tvenkinio: iš jo pjaudavo ledą ir čia pat sandėliuodavo.

Tiškevičių laikais virš didelės varžos raudonų plytų (grafai Palangoje turėjo savo plytinę) ledainės buvo ir medinis paviljonas, kuriame didikų šeima su svečiais kaitriomis vasaromis mėgaudavosi gaiviaisiais gėrimais, šerbetu ir ledais. Šio statinio nebelikę nė žymės.

„André (Tiškevičių parko Palangoje architektas Edouardas François André, 1840–1911 – aut. past.) buvo idealistas, estetas, tačiau ir tvirtai ant žemės stovintis praktikas. <…> Projektuodamas sodus galvojo ne tik apie jų estetines vertybes, bet ir apie grynai praktinius dalykus. Jo pragmatizmas kartais kiek pribloškia, kai staiga atrandi, kad vaizdingas kalnelis su pavėsine tvenkinio pakrantėje Palangoje iš tikrųjų yra ledainė“, – knygoje „Pabaltijos Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (2014 m.) rašė žymi Lenkijos dailės ir architektūros istorikė Małgorzata Omilanowska.

Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad ledainę turėjo ir Kretingos dvaras. „Ji buvo įrengta taip pat prie pat tvenkinio, XVIII a. pastate su pusrūsiu. Šis namas dabar geriau žinomas kaip buvęs bravoras, tačiau iš tikrųjų tai buvęs sandėlis alaus statinėms bei ledui saugoti. Turbūt prie kiekvieno kad ir mažesnio dvarelio rasime ledaines“, – pasakojo jis.

Labai panaši, tik ne po kalneliu, o atviroje vietoje įrengta raudonų plytų ledainė su 1929 m. data stūkso Kretingos rajone esančiame Darbėnų miestelyje: šaltrūsis sumūrytas taip pat prie pat tvenkinio, o už kelių šimtų metrų – Darbėnų dvaras. Yra išlikusi XX a. 4 dešimtmetyje daryta nuotrauka su valgomųjų ledų vežimėliu ir jį apspitusiais vaikais Darbėnų Turgaus aikštėje.

Dar vieną ledainę rastumėme taip pat Kretingos rajone esančio Laukžemės dvaro su tvenkinukais aplinkoje.

Retokos, bet labai įdomios yra XX a. pirmosios pusės Klaipėdos vaizdų su pjaunamu ledu nuotraukos. Jos atskleidžia, kur mūsų uostamiestyje buvo nuimamas „ledo derlius“: tai – fosa aplink raveliną vadinamojo Jono kalnelio aplinkoje. Galima spėti, jog ledo luitai buvo saugomi čia pat, po bastionais esančiuose XVIII a. rūsiuose.

Nors Lietuvoje ledo pjovimo žiemą tradicija yra išnykusi, ji iki šiol labai gaji JAV, ir aprašomi procesai neturėtų labai skirtis nuo tų, kurie buvo naudojami mūsų krašte.

Pavyzdžiui, JAV esančioje Naujojoje Anglijoje, Naujojo Hampšyro kurorte jo svečiams vasarą gaivieji gėrimai yra patiekiami su ledukais iš tyvuliuojančio ežero. Žiemą ant jo susirenka daugybė smalsuolių, turistų, kurie stebi ledo pjovimo procesą.

Vietiniai naudoja tokius pačius įrankius, kaip ir XIX a.: specifinius ledo pjūklus, žnyples, kobinius ir kt. Rašoma, kad ledo ant ežero storis turi siekti mažiausiai 30 cm.

Amerikiečiai taip pat pjauna ne pirmąjį ledą (A. Neverdausko prisiminimai), o iš specialiai paruoštos, didžiulės eketės. Pirmasis ledas tiesiog iškertamas ir išimamas, leidžiama susidaryti naujam ledui: pastarasis būna itin skaidrus, švarus, nes stovinčiame ir lėtai šąlančiame vandenyje nusėda visi nešvarumai.

Prieš „ledo derliaus“ nuėmimą ežero paviršius kruopščiai nuvalomas. Vyrai išpjautus luitus į vežimus užtempia specialiomis medinėmis „rampomis“ ir sandėliuoja, apkasę pjuvenomis, šaltrūsiuose.

Be kita ko, JAV gausiose religinėse amišų bendruomenėse (jose žmonės savo noru gyvena XIX a. sąlygomis) ledo kirtimas iki šiol yra sezoninis darbas, o ne pramoga.

Taigi, nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio masiškai pradėti gaminti buitiniai elektriniai šaldytuvai nėra būtinas prietaisas ledui vasarą turėti: istoriškai yra žinoma, kad šerbetu žmonės gaivinosi dar prieš 4 tūkst. metų. Ledo luitų sandėliavimas buvo plačiai paplitęs visame senajame pasaulyje nuo Kinijos iki Mesopotamijos. Na, o Lietuvoje pirmieji šerbetai didikus pasiekė XVI a.