Vaiduokliai, baltų dievai ir masonų pėdsakai: paslaptys, kurias slepia laike sustingęs vakarų Lietuvos dvaras

„Vakarų ekspresas“ skaitytojams siūlo pakeliauti po tikra laiko kapsule virtusį dvaro ansamblį, sužinoti jo išskirtinę istoriją bei išvysti dar niekur neskelbtas nuotraukas iš dvarininkų namo vidaus.

Tai yra neabejotinai vienas unikaliausių Mažosios Lietuvos paveldo inkliuzų. Pirmą kartą aplankius Šilutės rajone, tarp tyrlaukių ir gūdžiagirės slypintį Norkaičių dvarą apima keistas jausmas: tarsi būtum kirtęs laiko juostą bei atsidūręs XIX a. Išliko visas iš pirmo žvilgsnio sužavintis buvusio dvaro architektūrinis ansamblis, praktiškai nematęs restauratorių pudros ir neturintis jokio makiažo, todėl dvelkia neįtikėtinu autentiškumu, archajiška dvasia.

Norkaičių dvaras – vienas iš kelių visame Mažosios Lietuvos etnografiniame regione, išlaikęs pirminę, nesuardytą vadinamojo vokiškojo dvaro tipo struktūrą. O tokie dvarai gerokai skyrėsi nuo buvusių ar išlikusių carinėje Rusijoje (dab. etninėje Žemaitijoje).

„Vokiškieji dvarai nebuvo tokie prabangūs, kaip Tiškevičių ar Oginskių paveldas Kretingoje, Palangoje, Plungėje. Tai yra įdomu, nes išvystame mažiau pažįstamą dvarinę kultūrą. Žemaitijoje būta kumetynų, įvairių oranžerijų, altanų, o šiuo atveju – nieko panašaus. Prūsijoje, Vokietijoje dvarai buvo ūkiniai, administraciniai vienetai. Prabangą demonstravusio dvarininkų luomo nebuvo. Samdomi žmonės dirbo dvaruose už pinigus. Žinoma, kurta ir kultūrinė erdvė: sodai, pasivaikščiojimų takai, medžių alėjos ir panašiai“, – „Vakarų ekspresui“ yra komentavęs klaipėdietis archeologas Rokas Kraniauskas.

Istoriografiškai Norkaičių dvaro ištakomis galima laikyti jo vietoje buvusią smuklę, kuriai privilegija išduota 1515 m. Ji buvo išnuomota Johannui Metrickui, o nuo 1540 m. įstaigą perėmė Narkus Thalutt bei jo įpėdiniai. Su šia šeima ir siejamas Norkaičių dvaro vardo atsiradimas.

Norkaičių dvaro komplekso puoselėjimo ištakos siejamos su Klaipėdos pirkliu Johannu Friedrichu Funcku, kuris objektą nusipirko 1801 m. Atokioje vietoje, miškų apsuptyje buvęs dvaras pasirodė patogia strategine vieta vystyti prekybą su pasienyje buvusia Rusija. Rašoma, kad neapsieita ir be kontrabandos.

Senasis Funckas, vos spėjęs 1802 m. suremontuoti gyvenamąjį namą, po metų mirė, o tikruoju teritorijos vystytoju tapo jo sūnus Gottliebas Gabrielius Funckas (1780–1848). Jis metodiškai kone tris dešimtmečius plėtė ir gražino aplinką: įkūrė sodą, iš lauko akmenų pastatė didžiulę arklidę, įrengė du vandens malūnus su aliejaus spaudykla, nuosavoje degtinės varykloje varė degtinę, ėmė sodinti mišką, priešais namą įrengė gėlių alpinariumą, iškasė akmenimis išklotą tvenkinį, pastatė naują tvartą, 1831 m. naują fachverkinį ūkinį pastatą ir dar vieną arklidę su rūsiu ir šuliniu.

Dabar, vos peržengus piramidės formos tašytų akmenų vartus, patenkama į užsikonservavusį laike XIX a. pasaulį: tarsi kino filmavimo aikštelę.

Ant beveik visų objektų yra iškaltos (tik reikia surasti) jų statybos datos. Ant gyvenamojo namo – 1829 m., ant tvoros – vėduoklę primenantis pusapskritimis su apačioje iškaltu mįslingu įrašu: „EGISEPIEL ANNO 1808“. Galimai tai reiškia „Esu išmūryta 1808 metais“. Tvenkinyje su išlikusia visa prūsiška hidrauline sistema ant kranto akmens puikuojasi 1828 m. data.

Tvartai gali asocijuotis su tikra šioje vietoje nutikusia keistoka istorija: 1808 m. kilus juodligės protrūkiui krito dvaro karvių banda, tačiau gyvi išliko vien jaučiai. Juos nuspręsta uždaryti ir izoliuoti tvarte kartu su... samdiniu, kuriam kasdienį maisto davinį tekdavo perduoti pro mažą ūkinio pastato langelį.

Tai, ką pastatė Funckai, liko neliesta 200 metų nei karų, nei kolūkiečių, nei vandalų, nei naujųjų laikų kapitalistų. Sustingęs laike ansamblis. Autento karalystė: nuo langų, jų rėmų, durų, vyrių iki gyvenamojo namo medinių laiptų su ranktūriais.

Naują savo gyvenimo etapą Norkaičių dvaras pradėjo 1848 m. mirus G. G. Funckui: pastatų kompleksą su 765 ha miško žemės 1878 m. nupirko Valstybinis miško fondas. Įsteigta Norkaičių girininkija, ir nuo pat XIX a. pab. šioje vietoje gyveno bei dirbo vien girininkų atstovų dinastijos. Šalia botaniniu draustiniu paskelbto seno miško Norkaičių dvare įsikūrė Valstybinių miškų urėdijos VĮ Šilutės regioninio padalinio Norkaičių girininkija.

Visa aplinka prižiūrima su didžiuliu rūpesčiu bei meile, kuo lengvai galima įsitikinti nuvykus į šį mistinį, įdomią istoriją turintį dvarą.

Vos už kelių šimtų metrų nuo jo slypi dar vienas įstabus reliktas: miške, šalia keliuko, išliko senosios dvarininkų, pirmųjų miškininkų kapinaitės su visiškai netikėtu palaidojimu. Mažytėse kapinaitėse stirkso medinis kuolas su prikalta kuklia lentele. Joje – užrašas vokiečių kalba: „ZWEI UNEKANNTE RUSSEN 3.3.1916“ (liet. „du neatpažinti rusai“). Galima manyti, kad vokiečiai palaidojo Pirmojo pasaulinio karo metu 1916-aisiais žuvusius rusų kareivius.

Tačiau įspūdingiausi yra masyvūs, lieti ir kaltiniai ketaus kryžiai. Du skirti G. G. Funckui ir jo žmonai Marie Eleonorai Funck.

Nuostabaus kalvio darbo – pirmajam karališkajam šio krašto girininkui Friedrichui Augustui Riemannui (1841–1891 m.). Jam skirta ir epitafija, kuri išvertus į lietuvių kalbą skambėtų taip: „Tai, kas tu buvai mums, negali būti išreikšta ant šalto akmens šaltais žodžiais, tavo atvaizdas mums niekada nedings, tu gyveni mūsų širdyse.“

Tyrinėtojų nuomone, Norkaičių dvaro išlikimo fenomenas slypi keliuose aspektuose: pirmiausia, apylinkėse nebuvo jokių fermų (sovietmečiu neretai taikyta praktika senus dvarus paversti kiaulidėmis, tvartais ir pan.), nepraėjo melioracijos volas, nenusiaubė kolūkiečiai, nenuniokojo nieko bendro su šiuo kraštu neturėję naujakuriai. Dvaro magiją išlaikė miškininkų kartos.

Šis istorinis ir paveldo inkliuzas nėra masinio lankymo turistinė vieta, todėl labai norint dvarą aplankyti reikia įdėti pastangų. Nebus nei informacinių stendų, nei atvirų durų.

JAV 1964–1968 m. išleistame veikale „Mūsų Lietuva“ jo sudarytojas Bronius Kviklys (1913–1990) rašė apie vietos žmonių padavimuose minimą bei senovėje čia garbintą Patrimpą. Jis baltų mitologijoje laikomas senovės prūsų upių ir šaltinių dievu, greičiausiai garbintu XVI a. Manoma, kad Patrimpas susijęs su pavasariu ir jo derlingumu. B. Kviklys rėmėsi istoriko Martino Anyso (1895–1974) pateikta medžiaga.

„M. Anysas mano, kad senosios šventvietės vietoje buvo pastatytas (Norkaičių – aut. past.) vyr. girininkijos trobesys. Didžiuliai akmenys buvę suskaldyti ir panaudoti pamatų statybai. Vietos žmonės šią vietą seniau Potrimpais vadinę; tik vėliau, vokiečių laikais, ji buvusi į Norkaičius pakeista. Netoli šios vietos, prie mažo upelio (Šiūšio – aut. past.) iki Antrojo pasaulinio karo buvo išlikusi sena smuklė, Potrimpo karčema vadinama“, – rašė B. Kviklys.

Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojas Martynas Purvinas pažymi, kad Patrimpo vardas nebuvo dingęs ir prabėgus šimtmečiams: 1760 m. minėti ne tik Norkaičiai (vok. Norkaiten), bet ir Putrinai (vok. Putrinnen).

„Apie Norkaičius likę daug padavimų. Esą ten augę 2 dideli šventi medžiai: ąžuolas ir liepa“, – rašė M. Purvinas.

Dar įdomesnė informacija pateikiama nuo 1801 m. dvarą valdžiusių Funckų šeimos namų knygoje. Esą joje įrašyta, kad senovėje Norkaičių dvaro vietoje augęs didžiulis ąžuolas, o aplink ąžuolą pastatytas namas. Medžio galiūno kamienas buvęs viduje, o šakos – išsikišusios laukan.

„Senieji prūsai kažkokio karo metu šiame name laikė paslėpę medinę derliaus dievaičio Patrimpo stovylą, pastatytą po ąžuolu, kuris žaliavęs ir žiemą. Čia prieglobstį rasdavę prūsai laikę medį ir namą šventais“, – rašė istorikas Johannesas Sembritzkis (1856–1919).

Ši baltų šventovės istorija nuvykus į Norkaičių dvarą apsuka galvą, kadangi jo prieigose išties auga šimtamečiai ąžuolai.

Be kita ko, mistinės istorijos persekiojo ir patį dvarininkų namą, kuriame vaidenosi. Apie tai savo 1903 m. išleistoje knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ rašė dr. Jonas Basanavičius.

„Norkaičių Funk’ui budininku ēsant (pasakojama, kad G. G. Funckas buvo masonas – aut. past.), ant jo dvaro daug kart’ ne prigimtiški pavidalai pasirodydavę. Teipo ir kartą vakarienuodami su syk’ visi stuboj’ ēsantiejie pamatę nepažystamą vyruką raudonuose žalnieriškuose rubuose apie juos besisukantį. Valgantiejie tuoj suprato, tai dvasę ēsant, ir, krupterēję susišypsoję, viens kitą pažurēdami, tai tuom’ žyg’ tas vyruks, lyg koke myglē, į nieką pavirsdams, iš po jų visų akių prapuolē“, – rašoma tautos patriarcho knygoje.

Taigi, akivaizdu, kad Norkaičių dvaro ansamblis ir jo aplinka jau seniai privalėjo būti saugomi valstybės, objektas įrašytas į Kultūros vertybių registrą (KVR). Galų gale tai padaryta šių metų kovo 26 d. 6-osios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio metu.

Dvarą prieš tai ne kartą lankę Klaipėdos paveldosaugininkai – ir anot Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Laisvūno Kavaliausko, Norkaičių dvaras pakerėjo iš pirmo žvilgsnio.

„Man sunku atsakyti, kodėl toks stebuklas nebuvo įrašytas į KVR anksčiau. Galimai dėl to, kad dvarui nekilo grėsmė, kol jame šeimininkavo Norkaičių girininkijos žmonės, miškininkai, kurie puikiai prižiūrėjo aplinką, išsaugojo autentą. Dabar pajudėjo privatizavimo volas, todėl šis Mažosios Lietuvos dvarų perlas skubos tvarka gavo teisinę apsaugą. Naujieji šeimininkai privalės išsaugoti vertingąsias savybes. Na, o vieta – tiesiog ideali kaimo turizmui, rekreacinei veiklai“, – „Vakarų ekspresui“ komentavo jis.

Anot L. Kavaliausko, komplekso pastatus galimai valdys keli savininkai, todėl kultūros paveldo statusas neleis potencialiems investuotojams savivaliauti: kiekvieną sumanymą, projektą reikės derinti su Kultūros paveldo departamentu. „Tačiau tai nedraudžia dvaro aplinką paversti rojaus kampeliu su išsaugota istorine atmintimi, paveldu, kuris sukurtų pridėtinę vertę vystant kad ir kaimo turizmo ar kitokį verslą“, – svarstė pokalbininkas.

KPD atstovai patikslino, kad puikiai išlikusią Norkaičių dvaro sodybą, kurioje tuo metu buvo įsikūrusi Norkaičių girininkija, į kultūros paveldo inventorių KPD Klaipėdos teritorinis skyrius įrašė dar pernai.

„Neseniai gauta žinia, kad pastatus ruošiamasi parduoti, o girininkiją iškelti. Paveldo specialistai susitiko su Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regiono padalinio vadovu ir aptarė galimybę šį unikalų kompleksą išsaugoti. Geriausias būdas tai padaryti – įrašyti objektą į KVR. Inventorius jokios apsaugos dar nesuteikia, tik atkreipia dėmesį, kad objektas turi vertingųjų savybių“, – rašė sostinės paveldosaugininkai.

Anot jų, minėtos urėdijos vadovas, supratęs situaciją, geranoriškai sutiko pradėti Norkaičių dvaro sodybos apskaitos duomenų parengimą bei parengtą medžiagą teikti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kad būtų priimtas sprendimas dėl objekto įregistravimo į KVR.

Taigi, valstybės apsaugą gavo visa aplinka: vertingosiomis savybėmis įvardyta dvaro sodybos plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, kurią formuoja dvaro rūmai, tarnų namas, arklidė, ūkinis pastatas, tvora ir vartai, kelių trasos, tvenkinys bei sodybos želdiniai.

„Miškininkai geranoriškai įsileido ir į dvaro sodybos vidų, kurioje išliko trys sveikos galimai XIX a. koklinės krosnys, dar kelios – suardytos. Po įspūdingu namu – didžiulis rūsys su skliautuotomis lubomis. Savitas ir pastato fasadas: jis – tinkuotas su dekoratyviu įrėžų skaidymu, imituojant rustus. Pietvakarinėje fasado cokolio dalyje išlikęs akmuo su įrašu „1819“. Dvaro laiptinėje – autentiškos durys, mediniai laiptai su profiliuotais geometriniais ranktūriais ir kt. Tiesiog įspūdingas objektas su daugybe autentiškų detalių“, – pasakojo L. Kavaliauskas.