Vakare baidant lizduose kiaušinius perinčius kormoranus dirbtinai mažinama (reguliuojama) jų populiacija ir neleidžiama užimti naujų sengirės plotų, sukti lizdus kurortinės gyvenvietės link.
Mažai yra žinančiųjų, kokia įdomi šių jūrų krankliais dar vadinamų sparnuočių kolonijos Juodkrantėje istorija, skaičiuojanti jau 200 metų. Čia – ir sostų karai, ir dramos bei pamokos.
Garnių persekiotojai
Didieji kormoranai – atsargūs paukščiai, todėl paprastai jie kuriasi salose, pelkėse, o Juodkrantėje pasirinko sengirę visiškai šalia žmogaus. Šių žuvėdų buveinė yra unikali ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu, mat įsikūrusi visiškai šalia gyvenvietės, kelio ir paversta turistiniu objektu. Taip buvo ne visada.
Į Juodkrantę didieji kormoranai atsikraustė apie 1803 m. ir įsibrovė į nuo seno gyvavusią pilkųjų garnių koloniją netoli Griekų daubos (vok. Grikinn), Garnių pelkėje, šiaurinėje kaimelio dalyje. Užėmę ilgakaklių senbuvių valdas, kormoranai juos išginė, ir garniai įsikūrė pietinėje Juodkrantės dalyje. Ji buvo pavadinta Garnių kalnu ir taip vadinasi iki šiol.
Juodieji žuvėdai toliau persekiojo garnius ir vėl ėmė kurtis šalia jų. 1858 m. Juodkrantėje apsilankiusiam gamtininkui Schumannui naujoji kormoranų kolonija padarė nemažą įspūdį. Girininkas Hübneris jam papasakojo, kad dar prieš trejus metus ant Garnių kalno tebuvę vos 12 lizdų, o 1858 m. jų – jau per 100, ir ta kolonija vis plėtėsi.
Susiję straipsniai
Šįkart įsikišo žmonės: leidus Prūsijos valdžiai, kormoranai buvo negailestingai išnaikinti. 1887 m. nebeperėjo nė viena pora, ir tokia padėtis truko per šimtmetį: kormoranai į Juodkrantę grįžo tik apie 1989 m. Kasmet jie jautėsi vis geriau: perinčių porų daugėjo, kol pasiekė kelis tūkstančius. Greta – ir keli šimtai pilkųjų garnių lizdų.
Prūsų valdžios laikais kormoranus šaudė, o XXI amžiuje dėl nuolatinių žvejų skundų ir miškininkų pastabų juodieji žuvėdai petardomis baidomi nuo lizdų (šiemet jų suskaičiuota apie 3 tūkst.) su kiaušinių dėtimis. Tikslas – atšaldyti embrionus ir taip reguliuoti kolonijos plitimą. Mat ši buvo pradėjusi didėti ir artėti prie Juodkrantės kurorto.
Kuršių nerijos žvejai kasmet keiksnoja didžiuosius kormoranus, esą šie žlugdo žvejybą, nes išgaudo ir žaloja vertingas žuvis, naikina mailių. Kalbama, jog vienas paukštis per parą sudoroja apie 2 kg žuvų, nors iš tiesų jis sulesa tik apie 300–500 g.
Juodkrantės kormoranų kolonija nebėra didžiausia Lietuvoje: ieškodami saugesnio prieglobsčio, šie paukščiai perskrido Kuršių marias ir ėmė kurtis Nemuno deltoje, kurioje peri apie 4 tūkst. porų.
Gyva laboratorija
Dokumentinį filmą „Rūgštus miškas“ 2019 m. pristačiusi režisierė Rugilė Barzdžiukaitė originaliai apibūdino žmogaus požiūrį į kormoranus.
„Visų pirma man buvo įdomus ekologinis trikampis – medis, žmogus, paukštis – ir tai, kaip jie vienas kitą veikia toje keistoje, siurrealioje situacijoje. Kormoranų kolonijos išmatos džiovina šimtametes pušis, dėl to jos nyksta, o žmonės renkasi, kurią pusę jiems palaikyti – medžius ar paukščius. Nes žmogui būtinai ką nors reikia palaikyti ir ginti, svarbus ir bendro priešo motyvas.
Kiti naratyvai šalia šių pasirinkimų – žmogaus siekis kontroliuoti, padaryti tvarką, taip pat atsispindi istorinis, atminties naratyvas per bandymą vienos rūšies skaičių reguliuoti, o kitą saugoti. Kormoranai yra baidomi, o garniai, gyvenantys šalia ir taip pat džiovinantys medžius, – jau saugomi, stengiamasi kormoranus baidyti atokiau nuo garnių. Ryškėja ir rasizmo tema: kormoranai – juodi paukščiai, todėl esą blogi, o tie, kurie balti, – geri, nors ir sulesa tiek pat žuvies“, – samprotavo ji.
Ornitologai teigia, kad gamtoje visos rūšys turi vietą po Saule, ir pati gamta vykdo tam tikrus reguliacijos procesus. Vienų rūšių padaugėja, kitų – sumažėja. Tačiau kai gyvūnai ima kenkti žmogui, įžiebia konfliktą, tenka ieškoti balanso įsikišant į natūralius procesus. Taip yra Juodkrantės kormoranų kolonijoje: ji tapo prieglobsčiu, savotiška ekologine niša kitoms gyvybės formoms, kurių nėra vešinčiuose medynuose.
Sunaikinta sengirė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo negyva. Medžių virtuoliuose knibžda gausybė vabzdžių, auga retos kerpių, grybų, augalų rūšys. Gyvūnai taip pat neatsisako pasivaišinti paukščių pamesta žuvimi. Tai – išskirtinė ekologinė niša, tapusi populiaria mokslinių tyrimų vieta.
Stebėtina, bet per keletą metų kormoranų kolonijoje aptiktos naujos Lietuvai devynios vabalų, penkios vorų, septynios grybų rūšys, taip pat viena itin reta kerpių rūšis. Iš viso kolonijoje surastos net 257 grybų rūšys, o sausuoliuose uoksus išsikala reti geniai, peri šalyje saugomi karveliai uldukai.
Gyvieji „dronai“
Ar galima kormoranais žavėtis? Be jokios abejonės – taip: šių sparnuočių biologija yra neįtikėtinai įdomi.
Kormoranai yra savotiški gamtos mokėjimo rasti aukso vidurį pavyzdžiai. Jie ir puikiai nardo, ir skraido. Paprastai kiti paukščiai turi tik vieną šių savybių, o kormoranai – abi, nes jiems tenka migruoti (skrenda į žiemavietes Ispanijoje, Viduržemio jūros pakrantėse Prancūzijoje, Italijoje, Kroatijoje).
Beje, šie sparnuočiai neturi riebalinės liaukos, dėl to priversti nuolat džiovinti plunksnas, plačiai išskėsdami sparnus. Jūrų krankliai sugeba panerti į 5 metrų gylį, o Baltijoje žūklauja net iki 50 km nuo krantų. Dėl šios savybės ornitologai didžiuosius kormoranus praminė juodaisiais vikingais.
Į žūklę kormoranai išsiruošia anksti ryte ir laimikį medžioja būriais, kaip vilkai. Jie plaukioja vandens paviršiuje žemyn palenkę kaklą, įdėmiai dairydamiesi į gelmę, o išvydę žuvį kaip kulka sminga žemyn, smarkiai smūgiuoja snapu grobiui į šoną ir jį sugriebia snapu. Mėgsta ešerius, kuojas, grundalus, stintas, ungurius. Žuvėdai „pamaitina“ ir kitus gyvūnus: daug žuvų jie pameta, o susirenka lapės ir šernai. Šie mėgsta lankytis kormoranų kolonijoje.
Be kita ko, kormoranai turi įstabius savigynos būdus: jie ne tik „apšaudo“ įsibrovėlį skystomis, rūgščiomis išmatomis, bet ir „bombarduoja“ atryta žuvimi. Iš dangaus ima kristi pusiau suvirškinti, riebūs grundalai, išgąsdindami nekviestą svečią. Kartu paukštis tampa lengvesnis ir gali greičiau skristi, manevruoti.
Aplinkybė, kad kormoranai noriai jūroje gaudo invazinius rubuilius juodažiočius grundalus, kiek reabilituoja šį paukštį, nes minėtos žuvys naikina vertingųjų menkių ikrus, dvigeldžius moliuskus midijas.
Žūklės partneriai
Lietuvoje to nėra niekas daręs, tačiau Kinijoje, Japonijoje didieji kormoranai nuo žilos senovės iki šiol dresuojami gaudyti žuvis žmogui.
Ant prijaukinto kormorano kaklo užmaunamas specialus žiedas, ant kojos – ilga virvelė. Su tuzinu taip paruoštų paukščių kinai plaukia į ežerus naktimis. Degančių fakelų šviesos pritraukia žuvis, jos kyla į paviršių, o kormoranai nardo ir jas sučiumpa snapais. Tik praryti negali. Trukdo žiedas ant kaklo. Per naktį patyręs žvejys tokiu būdu sugauna apie 100 kg žuvų.
Esama duomenų, jog kai kurios Tolimųjų Rytų tautos Rusijoje kormoranus net valgė šviežius. Kaip sušius. Tik mėsa atsiduoda žuvimi, yra nevartotina maistui, tad taip elgtasi veikiausiai iš bado.