Naujas Lietuvos aktualijų tyrimas rodo gana aiškią visuomenės nuotaiką – net 7 iš 10 gyventojų neigiamai vertina vaikų iki 16 metų naudojimąsi socialiniais tinklais. Daugiau nei pusė respondentų pritartų ir tam tikriems draudimams. Ir čia kalbame ne apie pavienius garsiau rėkiančius tėvus ar tradicinį kartų konfliktą. Problema tampa beveik visuotine nuojauta, kad kažkur šitoje istorijoje jau nuėjome per toli.
Galbūt todėl ši tema ir kelia tiek emocijų. Nes socialiniai tinklai šiandien jau seniai nebėra tik programėlės telefone. Jie tapo vieta, kur formuojasi vaikų savivertė, santykiai, nuotaika, net suvokimas apie tai, kaip turi atrodyti gyvenimas, kūnas ar sėkmė.
Ir vis dėlto didžiausias paradoksas yra tai, kad net suvokdami socialinių tinklų žalą, mes nebetikime, jog situaciją dar įmanoma kontroliuoti.
Susiję straipsniai
Karta, kuri nebežino gyvenimo be algoritmo
Įdomiausia, kad Z karta – tie, kurie užaugo su telefonu rankoje – nėra tokie kategoriški socialinių tinklų palaikytojai, kaip būtų galima tikėtis. Kuomet jų pasiteirauji, kaip jie vertina vaikų (iki 16 metų amžiaus) naudojimąsi socialiniais tinklais, dažniau jie renkasi neutralų atsakymą: „nei teigiamai, nei neigiamai“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip abejingumas. Tačiau iš tiesų tai gali būti susitaikymas. Kaip kritikuoti tai, kas tavo kartai niekada nebuvo pasirinkimas?
Vyresnės kartos dar prisimena laikus, kai internetas buvo vieta, į kurią prisijungi. Jaunesni žmonės gyvena realybėje, kurioje internetas yra fonas viskam: draugystėms, humoro jausmui, santykiams, vienatvei, populiarumui, patyčioms ir net tylai.
Todėl diskusijos apie socialinių tinklų draudimus kartais skamba panašiai kaip bandymas uždrausti paaugliams dalyvauti visuomenėje.
Tėvai šiandien konkuruoja ne su vaikais, o su technologijų gigantais
Tėvai šiandien konkuruoja su sistemomis, kurias kūrė ne pedagogai ar psichologai, o geriausi pasaulio dėmesio ekonomikos specialistai. Žmonės, kurių tikslas – kuo ilgiau išlaikyti vartotoją ekrane. Kuo daugiau emocijų, reakcijų ir laiko.
Todėl kartais stebina, kad apskritai dar tikimės, jog vien tėvų „padėk telefoną“ gali laimėti prieš milijardines industrijas. Ypač kai tie patys tėvai dažnai nebegali atsitraukti nuo ekranų.
Vaikai šiandien mato suaugusiuosius, kurie vakarienės metu tikrina el. paštą, prabunda nuo pranešimų garsų ir automatiškai paima telefoną vos atsiradus kelioms sekundėms tylos. Ir galbūt būtent todėl ši tema tokia jautri – nes kalbėdami apie vaikų priklausomybę nuo ekranų, iš dalies kalbame ir apie savo pačių pralaimėtą kovą dėl dėmesio.
Platformos kalba apie saugumą, bet gyvena iš mūsų dėmesio
Žinoma, platformos šiandien mėgsta kalbėti apie atsakomybę. „Instagram“ diegia paauglių paskyrų apsaugas, „TikTok“ siūlo laiko limitus, „YouTube“ kuria tėvų kontrolės funkcijas. Visa tai skamba gražiai. Bet kartu sunku ignoruoti akivaizdžią priešpriešą: platformų verslo modelis vis dar remiasi tuo, kad vartotojas pasiliktų kuo ilgiau.
Kitaip tariant, tos pačios įmonės vienu metu ir gesina gaisrą, ir pila į jį kurą.
Todėl vis daugiau žmonių pradeda palaikyti griežtesnį reguliavimą. Kai kurios šalys jau svarsto socialinių tinklų ribojimus nepilnamečiams, diskutuojama apie amžiaus tikrinimą, prieigos apribojimus ar net visiškus draudimus iki tam tikro amžiaus.
Ir vis dėlto klausimas lieka atviras: ar mes tikrai tikime, kad draudimai išspręs problemą?
Drausti lengva. Prisiimti atsakomybę – daug sunkiau
Istorija rodo, kad technologijų uždrausti beveik neįmanoma, ypač tada, kai jos jau tapo kasdienybės dalimi. Vaikai vis tiek ras būdų apeiti ribojimus – kaip visada rasdavo. Todėl tikrasis klausimas šiandien jau nebe apie tai, ar vaikai turėtų naudotis socialiniais tinklais. Klausimas – ar mes, suaugusieji, apskritai dar mokame gyventi šalia jų.
Nes problema seniai nebe vien ekranų laikas. Mes sukūrėme pasaulį, kuriame dėmesys tapo brangiausia valiuta. Pasaulį, kuriame tylą vis sunkiau palikti neužpildytą, nuobodulį automatiškai pakeičia „scrollinimas“, o savivertę – reakcijos ir peržiūros.
Ir galbūt būtent todėl ši tema kelia tiek emocijų. Kalbėdami apie vaikus, iš tiesų kalbame apie save – apie visuomenę, kuri pati pamažu praranda gebėjimą atsijungti.
Todėl socialinių tinklų klausimas šiandien jau nebėra vien technologijų tema. Tai klausimas apie ribas, dėmesį ir tai, ar dar sugebėsime užauginti kartą, kuri mokės ne tik būti prisijungusi, bet ir atsijungti.