Pokalbyje taip pat dalyvauja profesorė, VU FsF Teisės psichologijos tyrimų centro vadovė dr. Ilona Laurinaitytė bei šio centro mokslininkės ir dėstytojos dr. Ksenija Čunichina ir dr. Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė.
– Tiesos ir melo santykis yra viena iš dažnų temų, su kuriomis susiduria teisės psichologai, dalyvaudami apklausose teismuose ir kitose teisėsaugos institucijose. VU Filosofijos fakultete jau trečiąkart surengus Teisės psichologo dieną, vyko dirbtuvės „Kas pastebės augančią Pinokio nosį meluojant?“. Tad kokie požymiai išduoda, kad asmuo meluoja? Ir kokią laikyseną turėtų prisiimti psichologas, iš kurio tikimasi atsakymo „tiesa ar melas“?
Aleksandras Izotovas: Manau, kad teisės psichologui derėtų atsargi ir kukli laikysena. Dažnai melo požymiai siejami su kūno kalba – neverbaliniais ženklais, ir tai yra tamsioji populiariosios psichologijos pusė. Vis dėlto jau dešimtmečiais atliekami moksliniai tyrimai rodo, kad pasikliauti vien kūno kalba yra bene tas pats, kas mesti monetą ir žiūrėti, kas iškris. Esminė bėda čia yra ta, kad tuos pačius požymius (laksto akys, rausta veidas, kalbant užsidengiama burna ir pan.) gali demonstruoti ir melagis, ir žmogus, kalbantis tiesą – dėl įpročių, streso poveikio ar kitų priežasčių. Tad yra labai pavojinga orientuotis tik į kūno kalbą, nes matomi ženklai gali neteisingai implikuoti, kad žmogus, kuris yra nuoširdus, meluoja, ir tai gali vesti prie nekalto asmens pasmerkimo.
Susiję straipsniai
Ne idealūs, bet gerokai patikimesni yra parodymų turinio požymiai arba kitaip – verbaliniai ženklai: ką žmogus sako, kokias specifines detales atskleidžia. Praktikams – tiek psichologams, atliekantiems apklausas, tiek teisėsaugos pareigūnams – svarbiausia yra tinkamai, kokybiškai paklausti, kad gautum kuo išsamesnius, atviresnius atsakymus. Tuomet analizuojamas jų turinys ir galima pamatyti, kad tam tikros detalės dažniau pasireiškia teisingose istorijose, jų mažiau būna melaginguose pasakojimuose. Verbalinio turinio požymių analizės efektyvumas – apie septyniasdešimt procentų. Žinoma, tai nėra devyniasdešimt procentų ir daugiau, bet geriau nei penkiasdešimt, kuriuos turime pasikliaudami vien neverbalinių reakcijų stebėjimu.
– Prof. Ilona Laurinaitytė apie testus yra minėjusi, kad net DNR testas niekada neduoda šimtaprocentinio atsakymo – bent minimali paklaida visada egzistuoja.
Ilona Laurinaitytė: Susipažinti su parodymų turinio realumo požymiais, apie kuriuos pasakoja Aleksandras, man teko dar prieš keletą dešimtmečių stažuotės Berlyno teismo psichiatrijos institute metu. Apie juos iki tol beveik nebuvau girdėjusi, tik prieš stažuotę gavau knygų iš profesoriaus, kad išstudijuočiau, kas jau padaryta. Po to turėjau galimybę dirbti su šių idėjų autoriais, padiskutuoti dėl įvairių aspektų ir formuoti praktinius įgūdžius. Tuo metu tai buvo reikšmingas proveržis: nors realaus patyrimo pagrindu paremto pasakojimo ir melagingo pasakojimo požymių skirtumai pradėti analizuoti dar XX a. viduryje, bet intensyvi mokslinė jų samprata vystėsi paskutiniuoju praeito amžiaus dešimtmečiu.
Kodėl fiziologinių reakcijų matavimas poligrafu arba, populiariai sakant, melo detektoriumi, nėra įrodymas teisme? Tikrai būtų patogu – išmatavome, gavome atsakymą ir viskas aišku. Vis dėlto tiesa yra ta, kad visada išlieka klaidos tikimybė – prietaisas gali klysti.
Turėdama minty daugybę atvejų iš savo praktikos, galiu teigti, kad ignoruoti neverbalinių požymių mes taip pat negalime, ypač dirbdami su vaikais. Tad greta parodymų turinio analizės, apie kurią kalbėjo Aleksandras, būtina stebėti, kaip ir kokiu būdu pasakojama: akių žvilgsnis, judesiai, kas sėdi šalia. Poveikis iš šalies taip pat egzistuoja.
– Kokius dar paminėtumėte klaidingus įsitikinimus, su kuriais susiduriate?
Ilona Laurinaitytė: Labai dažnai pasitaiko tokia nuostata, kad pažiūrėjus į žmogaus veidą galima nuspręsti, koks tas žmogus yra, ypač tai, kas būdinga „tikram kriminaliniam nusikaltėliui“. T. y., dėl tam tikrų išvaizdos savybių žmogus dažniau tikrinamas policijos ar kitų pareigūnų. Toks požiūris dažnai remiasi senomis iš XIX a. ir ankstesnių laikų atėjusiomis teorijomis.
Iš savo darbo srities taip pat galėčiau paminėti įsitikinimą, kad arba visi vaikai meluoja, arba nemeluoja, o iš tiesų gali būti visaip: vaikai gali pradėti meluoti nuo tam tikro amžiaus, bet daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių, kurias būtina išsiaiškinti.
Devyniasdešimtinių vaikystė kieme, „Asmens sargybinis“ ir kiti keliai į profesiją
– Kodėl jūs rinkotės teisės psichologiją? Kas patraukė šitos srities link?
Ilona Laurinaitytė: Tuo laiku, kai baigiau universitetą, Lietuvoje dar nebuvo teisės psichologijos šakos, bet mane labai žavėjo visos tos temos, kurios dabar yra mūsų studijų programoje – pradedant nukentėjusiųjų samprata ir baigiant klausimais apie nuteistus asmenis, kodėl jie daro nusikaltimus ir pan. Iki dabartinio teisės psichologijos supratimo buvo dar labai toli, bet traukė galimybės daug nuveikti – domėjausi apklausų situacija ir tuo, ką galima padaryti, kad apklausos būtų tinkamos, pareigūnams pateikiama informacija – kuo tikslesnė, kad pareigūnai nedarytų klaidų apklausdami. Tuo metu daugiau domėjausi vaikų situacija, nes dar neturėjome teisės normų, kuriomis vadovaujamasi dabar. Pamažu su kolegomis judėjome pasirinkta kryptimi, kol po 2000-ųjų radosi labai didelis poreikis tokios krypties magistrantūros studijų programai Vilniaus universitete, taip pat ir Mykolo Romerio universitete. Dabar širdis džiaugiasi matant, kaip teisės psichologijos šaka išsiplėtė ir kiek daug specialistų turime.
Ksenija Čunichina: Mano kelias taip pat buvo netiesioginis: kai studijavau, Vilniaus universitete tokios specializacijos dar nebuvo – esu baigusi klinikinę psichologiją. Sakoma, kad psichologai renkasi tam tikrą kryptį ir dėl asmeninių priežasčių. Mane paskatino domėtis nusikaltimo aukų psichologija tai, kad pati buvau patyrusi nusikaltimą ir norėjau suprasti, kodėl žmonės juos daro, kaip jaučiasi aukos, kaip galima joms padėti, kas daro įtaką subjektyviam teisingumo vertinimui, kai susiduri, pavyzdžiui, su policijos pareigūnais, jeigu tau reikia duoti parodymus arba kitu būdų dalyvauti teisiniuose procesuose. Tad, viena vertus, buvau vedama mokslinio intereso gilintis į žmogaus elgesio motyvus, o kita vertus, turėjau asmeninių patirčių, kurios galiausiai mane atvedė į teisės psichologų tarpą.
Aleksandras Izotovas: Mane, kaip ir Iloną, sudomino apklausų sritis. Studijuodamas, turėjau teorinį dalyką „Dėmesys ir atmintis“. Buvo pasiūlyta daug temų referatams, kurios man atrodė sausos ir perdėm techniškos, bet viena buvo apie liudytojų parodymus ir atmintį. Pasirinkęs šią temą susižavėjau žymios šios srities JAV ekspertės Elizabeth Loftus moksliniais darbais – taip prasidėjo mano profesinė kelionė. O kalbant apie nesąmoningą pasirinkimą, turbūt įtaką padarė vaikystės ir ankstyvos jaunystės patirtys „laukiniais“ devyniasdešimtiniais, kai vaikai augo kiemuose, klestėjo gatvės kultūra. Pamenu, lankiau futbolą ir visas mūsų vaikų ir jaunuolių kontingentas pasižymėjo, švelniai tariant, asmenų iš rizikos grupių gausa. Man buvo įdomu pasigilinti, kodėl žmonės smurtauja, agresyviai elgiasi. Kai turėjau rinktis magistrantūros kryptį, VU kaip tik atsirado programa, kuri tuomet vadinosi Psichologija ir kriminologija, tad nekilo abejonių, kur link pasukti.
Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė: Aš esu ta, kuri baigė dabartinę Teisės psichologijos magistrantūros studijų programą. Gana anksti pradėjau domėtis tokiais nišiniais dalykais, kaip kriminalinis elgesys, kodėl žmonės nusikalsta, bet bene pagrindiniu akstinu tapo paskutiniais bakalauro studijų metais atlikta praktika tuometiniame Kalėjimų departamente (dabar – Lietuvos kalėjimų tarnyba). Man atsivėrė nematytas pasaulis: pamačiau kalėjimus, kolegos parodė, kaip dirba, turėjau galimybę šiek tiek prisiliesti prie kriminalinio elgesio rizikos vertinimo. Aptikau, kad kaip visuomenė turime daug sustabarėjusių nuostatų apie nuteistuosius: norime juos bausti, nesuprantame, kodėl daromi nusikaltimai, nežinome, kaip dirbama su tais žmonėmis, kaip jiems galima padėti.
Turbūt svarbiausias akstinas buvo tai, kad atsivėrė nearti veiklos dirvonai. Pamačiau, kiek šioje srityje yra galimybių inicijuoti pokyčius sistemos tobulinimui ir realizuoti savo žinias, iniciatyvumą, veiklumą. Teisės psichologiją rinkausi tikslingai, nes programa labiausiai atliepė domėjimąsi kriminaliniu elgesiu ir darbu su nusikaltimus padariusiais asmenimis.
– Smalsu, ar susidomėjimo šia sritimi nepaskatino ir fikcinė tikrovė – galbūt inspiravo detektyvinės knygos, filmai, psichologiniai trileriai ir pan.?
Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė: Labai inspiravo! Visada mėgau žiūrėti kriminalinius serialus, psichologinius siaubo filmus, trilerius.
Ilona Laurinaitytė: Labai mėgstu detektyvus – labiau tuos, kuriuose reikia pagalvoti, o ne „action“ tipo. Nemažai mūsų studentų prisipažįsta, kad mėgsta šį žanrą. Mano kartos žmones turbūt labiausiai paskatino domėtis teisės psichologijos problematika tokie filmai, kaip „Avinėlių tylėjimas“ ar „Asmens sargybinis“. Šių ir panašių filmų scenarijai remiasi realiais serijinių žudikų, persekiotojų ir kitų nusikaltimų atvejais. Pastarųjų vaizdavimo nestokojame ir dabartinėje literatūroje ar kino filmuose.
Džiaugsmai, rūpesčiai ir galimybės
– Teisės psichologo darbe iššūkių netrūksta?
Ksenija Čunichina: Teisės psichologai dažniau susiduria su jautriomis temomis ir sudėtingomis situacijomis, nei kiti kolegos. Vienas iš iššūkių – susikurti sistemą, kuri leistų pasirūpinti ir savimi, kad galėtum toliau efektyviai dirbti ir atlikti savo pareigas. Reikia žinoti, kaip valdyti stresą po darbo su klientu, kur padėti susikaupusius jausmus, kaip nesinešti jų namo po visų sunkių istorijų, su kuriomis susiduri.
Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė: Per Teisės psichologo dieną su kolegomis iš Lietuvos šaulių sąjungos vedžiau dirbtuves apie pirmą medicininę pagalbą. Nesame medikai, bet teisės psichologo darbe susidūrimas su kritinėmis situacijomis nėra retas. Tad svarbu turėti įgūdžių ir žinių, kaip reaguoti ir pasirūpinti kitu asmeniu bei visa situacija.
Mūsų sritis labai tarpdisciplininė, aprėpianti ir darbą teismuose, apklausas, ir kriminalinio elgesio psichologiją, ir savižudybių prevenciją, ir psichotraumatologiją, ir pagalbą sunkumus patiriantiems asmenims. Yra dar vienas aspektas, kuris gali atrodyti ir kaip iššūkis, ir kaip privalumas: mes turime išmanyti teisės aktus ir gebėti skaityti dokumentus, o jei prisidedame prie politikos formavimo – tai ir juos rengti.
Ilona Laurinaitytė: Per Teisės psichologo dieną matėme, kad mūsų alumnai dirba įvairiose teisėsaugos struktūrose ir panašiose institucijose. Viena iš svarbių sričių yra darbas su pareigūnais tiek komandose, tiek individualiai konsultuojant. Pavyzdžiui, neseniai žuvus ugniagesiui, neabejoju, kad kolegos važiavo ir dirbo su komanda po žūties. Psichologai „čia ir dabar“ reaguoja į įvairius kritinius įvykius. Beje, su Lietuvos šaulių sąjungos savanoriais psichologams surengėme dar vienus mokymus apie kritinius įvykius, nes mūsų nūdienos situacija verčia ruoštis platesniais rakursais. Aišku, būtų gerai, kad šitų žinių nereikėtų taikyti, bet situacija skatina ruoštis įvairiems scenarijams.
– Vis dėlto, kas jums teikia džiaugsmo, profesinio išsipildymo jausmo?
Ilona Laurinaitytė: Kadangi esu iš tų, kurie stovėjo prie teisės psichologijos ištakų Lietuvoje, man yra didžiausias džiaugsmas matyti, kaip iš pačios pasėtų sėklų išaugo ir vis auga daug gėlių, kurios, nepaisant visų negandų, žydi – kitaip tariant, kad teisės psichologija vystosi ir eina į priekį. Tai man kelia didžiausią džiaugsmą.
Ksenija Čunichina: Aš taip pat pamenu laikus, kai teisės psichologų nebuvo, o po to atsirado penki, keliolika ir t. t. Šie pokyčiai džiugina asmeniškai, nes turime labai šaunią teisės psichologų bendruomenę. Susitinkame per Teisės psichologo dieną, į kurią buvę studentai ateina jau kaip specialistai. Džiugina galimybė bendradarbiauti praktikams ir mokslininkams, o kaip dėstytojai man bene didžiausią motyvaciją teikia galimybė pamatyti, kad tavo pastangos, suteiktos žinios duoda vaisių ir gyvena toliau, vystosi ir lemia pokyčius.
Aleksandras Izotovas: Mane žavi ir „veža“ tai, kad teisės psichologijoje yra daug specifinių, unikalių įrankių ir metodikų, pavyzdžiui, jau minėtas rizikos vertinimas. O taip pat – plati erdvė įgyvendinti tai, kas veikia gerojoje tarptautinėje praktikoje ir kas Lietuvoje dėl resursų stokos dar nėra įdiegta.
Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė: Šiuo metu didžiausią dėmesį skiriu mokslui, tad daugiausiai prasmės teikia bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis, atliekant joms reikalingus tyrimus. Taip pat paminėčiau, kad atlikdama praktiką kalėjime su nuteistaisiais, įgijau daug konsultavimo patirties, tapusios profesine baze, ant kurios po to auginau kitą – psichoterapijos – praktiką ir dabar galiu privačiai konsultuoti.
Svarbiausia – žmogiškumas
– Kokių savybių, kompetencijų, gebėjimų reikia geram teisės psichologui?
Ilona Laurinaitytė: Pradėčiau nuo to, kad teisės psichologija yra, visų pirma, psichologija. Nesvarbu, ar tai būtų klinikinės, edukacinės ar kitos krypties psichologijos studijų absolventas (pasiskirstymas specializacijomis psichologijos studijose vyksta magistrantūroje. – Red.), magistro diplomą turintis psichologas turi būti įgijęs visas pagrindines kompetencijas, kurias reglamentuoja teisės aktai, pavyzdžiui, Psichologijos studijų krypties aprašas (Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymas, 2023 m. spalio 24 d. Nr. V-1401). Aišku, teisės psichologijos magistrantūroje giliname specifines šios srities kompetencijas ir gebėjimus, pavyzdžiui, socialinius gebėjimus dirbti komandose specializuotose struktūrose, tačiau bazinės psichologijos magistrui privalomos kompetencijos yra nediskutuotinos.
Aleksandras Izotovas: Kalbant apie savybes, vieną jų įvardinčiau kaip „storos odos“ turėjimą. Gal skambės juokingai, bet teisės psichologo darbas – „ne apie gėlytes“: susiduriame su pažeidėjais, sudėtingomis, neigiamą emocinį krūvį turinčiomis situacijomis, trauminėmis patirtimis, vaikų, nepilnamečių išnaudojimu ir pan. Tam reikia ruoštis – su „stora oda“ negimstama. Kita vertus, kaip minėjau, reikia išsiugdyti atsargumą priimant sprendimus, kritinį mąstymą, nes teisės psichologijoje netrūksta įvairiausių pseudoteorijų. Netgi tai, kas buvo laikoma veiksminga kad ir prieš penkerius metus, naujausių tyrimų gali būti paneigta ir siūloma eiti kitu keliu. Būtina nuolat domėtis mokslo naujovėmis ir tobulintis.
Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė: Idealaus teisės psichologo portreto negaliu nupiešti, bet galėčiau paminėti tris aspektus, kurie padėtų suprasti, kam ši sritis tiktų arba patiktų. Pirmiausia tiktų žmogui, kuris nori prisidėti prie visuomenės pokyčių. Man pačiai yra svarbus variklis tai, kad teisės psichologija atveria galimybių labai plačiu lygmeniu prisidėti prie visuomenės vystymosi, ne tik dirbant individualiai su vienu žmogumi, bet ir su grupėmis, politikos ir visuomenės nuostatų formavimu, pavyzdžiui, bausmių vykdymo sistemoje. Iniciatyviam žmogui tai labai tinkama terpė.
Kita vertus, reikia nebijoti atsakomybės: teisės psichologas neretai turi priimti atsakingus sprendimus ir gebėti juos tinkamai pagrįsti, kaip sako Aleksandras, žinoti, kokiais argumentais, šaltiniais, praktika remtis. Kartais ta atsakomybė yra prieš vieną asmenį – tavo sprendimas gali nulemti vieno asmens likimą, pavyzdžiui, nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo atveju, bet jeigu vertinimas netikslus, tai kenčia ir visuomenės saugumas. Vadinasi, neretai tai yra atsakomybė ir prieš visuomenę. Ir dar kas, mano galva, yra svarbu: teisės psichologas neretai susiduria su pažeidžiamomis grupėmis įvairiose sferose. Tad jam turėtų rūpėti žmogus ir žmogiškumas.
Kalbino Beata Baublinskienė.