Nei Mindaugas, nei Gediminas, nei Algirdas, nei Kęstutis, nei Vytautas Didysis greičiausiai nėra kovęsi kardu. O gal net ir rankose nebuvo jo laikę. Priežastis paprasta – kardų tais laikais Lietuvoje paprasčiausiai dar beveik nebuvo. Lietuvos didikai ir turtingesni kariai viduramžiais būdavo ginkluoti kalavijais – bet ne kardais. O tarp šių ir kardų – išties didžiulis skirtumas.
Vilniaus universiteto dėstytojas, istorinio fechtavimosi asociacijos HEMA narys bei istorijos mokslų daktaras Valius Venckūnas pasakojimą apie šių dviejų ginklų tipus pradeda nuo jų apibrėžimų 2008 m. Enciklopediniame karybos žodyne:
„Kalavìjas, sword, меч − tiesus dviašmenis (retai vienašmenis) kertamasis ir duriamasis ginklas, – rašoma žodyne. – Kardas, sword, сабля − kertamasis ir duriamasis ginklas lenkta geležte.“
Susiję straipsniai
Tačiau anot istoriko, iš tiesų situacija yra gerokai sudėtingesnė. „Visi – rašytojai, vertėjai, žurnalistai, scenaristai – nuo seno neskiria kardo nuo kalavijo. Paprasto žmogaus galvoje šitie žodžiai yra visiškai susipainioję. Tas, kuris paprastesnis, tiesiog yra naudojamas dažniau ir apibūdinti viskam“, – pastebi V. Venckūnas ir sako apgailestaujantis, kad žodynai prie šios painiavos išpainiojimo nelabai prisideda.
Jo teigimu, Lietuvių kalbos žodynas kalaviją aprašo kaip kardą, o kardą aprašo kaip bet ką. Panašų rezultatą jis mato ir užsienio žodynuose, tad bendras vaizdas atrodo gana apgailėtinas.
„Vieninteliai, kurie laikosi bent kažkokios tvarkos, yra istorikai, archeologai ir rekonstruktoriai ar kitokie su istorija reikalų turintys profesionalai. Nes rimtuose istoriniuose raštuose tiesūs ginklai beveik visada vadinami kalavijais, o lenkti – kardais. Tad beveik bet kuris istorikas į šitų terminų painiojimą žiūri kaip į ereziją“, – sako fechtavimosi asociacijos narys.
Jis pasakoja, kad per beveik visą istoriją beveik visi tokio tipo Europoje naudoti ginklai buvo tiesūs. „Keletas lenktesnių atvejų pasitaikydavo antikos laikais, bet jeigu kalbėsime apie lietuvius ir aplinkines tautas, nuo bronzos amžiaus iki viduramžių jie vieni kitiems galvas kapojo tiesiais dviašmeniais arba kartais vienašmeniais ginklais“, – pasakoja istorikas.
Anot jo, lenkti ginklai Europoje išvis atsirado ganėtinai vėlai, masiškai juos ėmė naudoti įvairios klajoklių gentys, viduramžiais besibastydamos po plačias pietryčių Europos stepes. Ir taip nutiko todėl, kad lenktu ginklu buvo patogu naudotis šuoliuojant žirgu.
V. Venckūnas pasakoja, kad tebesitęsiant viduramžiams iš klajoklių lenktus kardus po truputį perimdavo tautos, turėjusios su klajokliais kontaktą.
„Į Lietuvą ir aplinkines žemes tokie ginklai patekdavo tik retkarčiais, ir iš viduramžių turime tik keletą archeologiškai išlikusių kardų. Bet viskas pasikeitė XVI amžiuje, Lietuvos-Lenkijos Respublika karaliumi išsirinko grafo Drakulos giminaitį, Steponą Batorą. Jo dėka Lietuvos ir Lenkijos bajorai ne tik prisiminė, kaip spardyti užpakalius visiems aplinkui, bet ir pradėjo naudoti naują vengriško pavyzdžio ginklą. Lenkai šitą ginklą pradėjo vadinti szabla pagal vengriškąjį szablya, kilusio iš szab, kas reiškia „pjauti“, – aiškina istorijos mokslų daktaras.
Bet kaip jį vadino lietuviai? Ir apskritai – kaip to meto lietuviai vadino savo ginklus?
„Žodis „kalavijas“ lietuvių kalboje yra labai seniai. Niekas tiksliai nežino, iš kur jis kilo ir kaip jis atsirado, bet tai, kad kalavijus lietuviai nuo senų senovės vadino kalavijais, yra gana aišku, – pasakoja V. Venckūnas. – O su kardais yra sudėtingiau. Jei atsiversime seniausią lietuvišką knygą, Mažvydo „Katekizmą“, žodžio „kardas“ ten nerasime. O štai žodis „kalavijas“ ten yra. Tiksliau, „kalavigas“. Ir kitose XVI ir XVII a. knygose yra vien tik kalavijai, jokių kardų. Patikėkite – tikrinau“.
Bet istorikams puikiai žinoma, kad lietuviai tuo metu kardus jau naudojo – tai matyti iš daugybės iliustracijų, pavyzdžiui 1575 m. Brauno ir Hogenbergo atlase publikuotos Gardino panoramos, kurioje matyti lenktais kardais ginkluoti kariai. Tad kaip jie juos vadino?
„Atsakymą vėl galima rasti žodyne. XVII a. Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“ lenkišką žodį „szabla“ į lietuvių kalba verčia kaip „lynktinis kalawijas“, – nurodo V. Venckūnas.
Bet iš kur tada išvis atsirado „kardas“? Pasak HEMA atstovo, tam, kad tai suprastume, reikia paminėti dar vieną ginklą – vienašmenį kalaviją su kniedyta peilio rankena ir dažniausiai tiesia, kartais lenkta geležte. „Jis atsirado vėlyvaisiais viduramžiais Centrinėje Europoje ir geriausiai yra žinomas vokišku pavadinimu Lange messer (liet. ilgasis peilis). Šiuolaikinėje lietuvių kalboje tokius ginklus dažniausiai vadina kovos peiliais ar kardokšniais, o slavų kalbose jiems prigijo pavadinimas kord, atėjęs vėl iš vengrų kalbos, kard. Žodžiu, kardokšnis arba messeris XVI a. buvo labai paplitęs ir lenkai bei rusėnai jį vadindavo kordu“, – dėsto V. Venckūnas.
O kaip jį vadindavo lietuviai? Atsivertęs „Pirmąjį lietuvių kalbos žodyną“, istorikas rodo: „Kord, Machaera (ae, f). Kardas“. „Taigi, štai ir turime atsakymą, – aiškina V. Venckūnas. – Kardokšnis arba kordas dar XVI a. lietuviškai buvo vadinamas kardu. Iš ten šitas žodis ir atsirado“.
Beje, pasak fechtuotojo, patys kardokšniai per artimiausius kelis šimtmečius visiškai išnyko – juos pakeitė dabartiniai kardai. O pats žodis „kardas“ liko – bet jis buvo naudojamas labai retai.
„Iš tiesų visuose XVIII a. žodynuose (Pilypo Ruigio žodyne, Kristijono Gotlybo Milkaus žodyne 1800 m., Jokūbo Bodrovskio žodyne 1749 m) užsienio kalbų žodžiai, reiškiantys kalaviją, į lietuvių kalbą buvo verčiami kaip „kalavijas“. Žodis „kardas“ tuo laikotarpiu buvo labai retas ir reiškė krūvą pačių įvairiausių dalykų. Tiesą sakant, kardui apibūdinti net dažniau naudojamas lenkiškas skolinys szoble. Situacija pasikeičia XIX a. Sunku pasakyti, kas iš tiesų atsitiko, bet lietuviai ėmė po truputį primiršti žodį „kalavijas“. Žodis „kardas“ tapo daug plačiau vartojamas (G. H. F. Nesselmanno žodynas 1851 m., Frydricho Kuršaičio žodynas 1874 m., M. Miežinio žodynas 1894), – teigia istorikas.
Jis pasakoja, kad XIX ir XX a. sandūroje norminant lietuvių kalbą „:“kardas“ jau buvo tvirtai patapęs populiariausiu žodžiu apibūdinti kertamąjį ir duriamąjį artimosios kovos ginklą. O žodis „kalavijas“ kai kuriuose žodynuose (pvz. 1883 m. F. Kuršaičio žodyne) išvis apibūdinamas kaip nykstantis archaizmas.
„Bet žinote, kas dar buvo nykstantis archaizmas tuo metu? Kalavijai, – šypsosi fechtuotojas. – Lenkti kardai, kuriuos prieš tūkstantį metų naudojo tik kažkokie neaiškūs klajokliai, artėjant XX a. išstūmė praktiškai visus kitus tokio tipo ginklus. Ir tik visokie keistuoliai dar naudojo špagas. Bet ir jos – kaip ginklas – sparčiai nyko. Todėl niekam pernelyg neskaudėjo, kad žodis „kardas“ pakeitė žodį „kalavijas“ – nes ir pats daiktas, kardas, pakeitė kalaviją. Atskirti šiuos terminus prisireikė vėlgi tik tada, kai atsirado istorikai, archeologai, rekonstruktoriai ir kitokie keistuoliai, todėl istoriniam ginklui buvo paimtas istorinis pavadinimas, o šiuolaikiniam – šiuolaikinis“.
Tad kaip senovės lietuviai vadindavo savo tiesius dviašmenius ar vienašmenius ginklus? „Kardais? Ne, niekada, – neabejoja V. Venckūnas. – O kaip jie vadindavo lenktus vienašmenius? Kaip papuola, bet dažniausiai lenktais kalavijais, šoblėm arba kardais. Todėl paimti šį žodį ir taikyti jį visiškai bet kam yra šiek tiek nepagarbu lietuvių kalbai“.
Bet istorikas pripažįsta, jog esama kai kurių problemų. Jo teigimu, gana dažni atvejai, kai nežinantys ką daro žmonės lenktą ginklą vis tiek vadina kalaviju. „Prisimenate karo terminų žodyną? Tiesą pasakius, atrodytų, kad jame padaryta klaida. Žodis „kardas“ yra verčiamas kaip „sword“, nors anglakalbiai tam turi atskirą žodį – „sabre“. Bet ar tai tikrai yra klaida?“, – klausia HEMA narys.
Pasak jo, ne – tiesiog egzistuoja dar vienas paaiškinimas. „Esmė tame, kad žodis „kalavijas“ anglų kalboje yra skėtinis terminas, kuris apibūdina bet kokį ginklą ilgais ašmenimis ir palyginus trumpa rankena: kardai, rapyros, katanos ir kitkas yra tiesiog skirtingi kalavijų tipai. Kai kurie kalavijai atskiro termino neturi, ir jie apibūdinami pridėjus papildomą paaiškinamąjį žodį. Pavyzdžiui – didysis kalavijas (greatsword), mažasis kalavijas (smallsword), pusantros rankos kalavijas (hand-and-half sword) ir t.t.“, – aiškina V. Venckūnas.
Ir pasak jo, ši sistema yra labai patogi, nes leidžia apibūdinti bet kokį kalaviją primenantį daiktą, kurio tikslaus pavadinimo nežinome. „Niekas nepasakys – ei, čia ne kalavijas, čia langai tingangas! Ir mano nuomone, bet kokia sistema, kuri leidžia parodyti špygą pedantams, yra gera sistema. O ši turi ir dar vieną privalumą. Atsimenate, kalbėjome, kad senesniais amžiais lietuviai beveik bet kokį tokio tipo ginklą – ar lenktą, ar tiesų – vaidino kalaviju? Šitą paprastą sistemą lietuviai naudojo šimtus metų, „kalavijas“ natūraliai buvo skėtiniu terminu, o visi lenkti kalavijai, šoblės ar kardai buvo tiesiog patikslinimas, apie kokį kalaviją yra šnekama. Ir jei per pastarąjį dešimtmetį jums teko lankytis muziejuje, turbūt pastebėjote, kad toks termino vartojimas tampa vis dažnesnis. Muziejininkai nesidrovi viską vadinti kalaviju – ypač jei nėra įsitikinę, kaip tas daiktas iš tiesų turėtų vadintis“, – teigia istorikas.
Apibendrindamas visą pasakojimą, V. Venckūnas sako, kad yra du būdai skirti kardą nuo kalavijo. Vienas – tiesius dviašmenius ginklus vadinti kalavijais, o lenktus vienašmenius – kardais. „Tai labai paprasta ir turi neblogą istorinį pagrindą“, – pastebi fechtuotojas.
Antras būdas – žodį „kalavijas“ laikyti skėtiniu terminu, ir kalavijams priskirti visus kitus panašius ginklus. „O jei kyla noras, galima patikslinti, apie kokį konkrečiai kalaviją kalbama – vienarankį, ilgąjį, špagą, kardą ar kažką kitokio. Bet vadinti tiesų dviašmenį ginklą kardu yra visiškai absoliučiai pasibaisėtina ir neteisinga, tai prieštarauja istoriškai nusistovėjusiam vartojimui, yra painu ir nepagarbu kalbai“, – sako HEMA narys bei istorijos mokslų dr. Valius Venckūnas.