Kodėl Senajame Testamente demonų beveik nėra, o Naujajame – apstu?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia grįžti prie Jahvės – dabar žinom kaip Dievas – ištakų. Iš pradžių jis buvo vienas iš kelių dievų, kuriuos garbino Izraelio ir Judėjos žmonės. Kai apie 600–700 m. pr. m. e. abi karalystės buvo okupuotos, o žmonės buvo priversti bėgti, Jahvė tapo vis svarbesniu dievu.

„Daugelyje senesnių hebrajų Biblijos, žinomos kaip Senasis Testamentas, tekstų autoriai pripažino, kad egzistavo ir kiti dievai, tačiau tvirtino, kad jų Dievas yra galingesnis ir geresnis“, – sako MF Norvegijos teologijos, religijos ir visuomenės mokyklos profesorius Justinas Davidas Strongas.

Galų gale Jahvė tapo vieninteliu Dievu – atsakingu už viską, kas įvyko. „Senajame Testamente būtent Dievas suteikia gyvybę ir mirtį bei baudžia žmones ligomis, jei jie nusideda“, – sako VID Specializuotojo universiteto emeritas profesorius Magnaras Kartveitas.

Kartais Dievas prieš žmones panaudodavo piktąsias dvasias, kaip aprašyta 1 Sam 16,14–23: „Viešpaties dvasia buvo palikusi Saulių, ir pikta dvasia iš Viešpaties pradėjo jį kankinti.“ Šios jėgos nebuvo savarankiškos būtybės, turinčios savo valią, bet vykdė Dievo valią, teigia J. D. Strongas.

Šiuolaikinėse Biblijos versijose demonai dažnai vadinami piktosiomis arba nešvariomis dvasiomis.

Senasis Testamentas buvo rašomas hebrajų ir aramėjų kalbomis per kelis šimtmečius, iki maždaug 100 m. pr. m. e. Vėliau prasidėjo vadinamieji „tylūs metai“ – laikotarpis tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Tačiau Artimuosiuose Rytuose toli gražu nebuvo tylu.

Būtent tuo metu į sceną įžengė Aleksandras Didysis. Jis buvo Makedonijos karalius, tačiau apie 300 m. pr. m. e. smarkiai išplėtė savo imperiją. Jis užsitikrino Graikijos kontrolę ir užkariavo didelę dalį Artimųjų Rytų. Tai lėmė greitą graikų kultūros plitimą.

Senasis Testamentas į graikų kalbą buvo išverstas apie 200 m. pr. m. e. Vertėjai turėjo rasti graikų terminus daugeliui sudėtingų hebrajų kalbos žodžių. Graikai turėjo „daimonų“ sąvoką – tai buvo antgamtinės jėgos, galinčios būti tiek geros, tiek blogos. Anot Platono, filosofas Sokratas nuo vaikystės turėjo tokį daimoną, kaip angelą globėją.

„Šis žodis buvo vartojamas kaip vertimas žodžiui „kiti dievai“ – tiems, kuriuos garbino Izraelį supančios tautos“, – sako M. Kartveitas. Dėl to visi dievai, išskyrus Jahvę, tapo demonais. „Tai yra dažnas reiškinys per visą istoriją: nugalėjusi religija kitų religijų dievus paverčia demonais“, – sako J. D. Strongas.

Jėzus ir jo pasekėjai gyveno laikotarpiu, kai buvo stipri romėnų ir graikų įtaka, ir jie skaitė Senąjį Testamentą graikų kalba. Taip pat elgėsi ir Naujojo Testamento autoriai. „Žodžio „daimon“ reikšmė pasikeitė. Jiems „daimon“ buvo savarankiška antgamtinė būtybė, kuri užkrečia žmones ligomis“, – sako M. Kartveitas.

Dabar jau nebe Dievas sukeldavo žmonėms ligas. „Pasikeitimas, kas yra atsakingas už nelaimes ir kančias, ypač aiškiai matomas dviejose Biblijos vietose“, – teigia M. Kartveitas. Izaijo knygoje yra pasakojimas apie sergantį tarną. Aplink jį esantys žmonės manė, kad jis „buvo Dievo nubaustas, Jo ištiktas ir kenčia“. Kai ši ištrauka cituojama Naujajame Testamente, Dievo, kaip kančių priežasties, vaidmuo yra pašalintas.

„Naujajame Testamente supratimas apie ligą ir blogį visiškai pasikeitė. Dabar už gyvenimą ir mirtį stovi dvi jėgos, ir būtent Šėtonas sukelia žmonėms ligas, įskaitant ir apsėdimą demonais“, – pasakoja M. Kartveitas.

Pasak Oslo universiteto Teologijos fakulteto profesoriaus Hugo Lundhaugo, perėjimas nuo beveik visiško demonų nebuvimo Senajame Testamente prie jų gausos Naujajame Testamente iš tikrųjų nėra toks staigus, kaip atrodo. Paaiškinimas glūdi tekstuose, kurie nebuvo įtraukti į Senąjį Testamentą, tačiau kuriuos skaitė ir platino žydai bei krikščionys.

„Šiuose tekstuose yra kur kas daugiau demonų, jie atspindi žmonių tikėjimą antgamtinėmis būtybėmis“, – pasakoja H. Lundhaugas. – Atotrūkis tarp Senojo ir Naujojo Testamentų yra kur kas mažesnis, jei įtraukiame Tobito knygą ir kitus tekstus.“

Negyvosios jūros rankraščiai taip pat atskleidžia pokyčius žmonių tikėjimuose laikotarpiu tarp dviejų Testamentų. Jos buvo atrastos maždaug prieš 70 metų Vakarų Kranto urvuose. Jas sudaro 950 ritinių, parašytų hebrajų ir aramėjų kalbomis, ir yra datuojamos nuo 300 m. pr. m. e. iki I mūsų eros amžiaus.

„Šie tekstai pateikia daug sistemingesnį angelų ir demonų, gėrio ir blogio jėgų vaizdą nei tas, kurį randame Senajame Testamente“, – sako J. D. Strongas.

Naujajame Testamente yra daug pasakojimų apie Jėzų, išvarantį piktąsias dvasias. Demonai neatsiranda esant nedideliems negalavimams – pavyzdžiui, peršalimui. Jie siejami su gyvybei pavojingomis ligomis arba sunkiomis negaliomis. Aklieji, kurtieji, raišieji, nebyliai ir moterys, kenčiančios nuo gausaus kraujavimo, aprašomi kaip demonų apsėsti. Kai Jėzus juos išvaro, jie pasveiksta.

„Taip pat yra keletas atvejų, kuriuos šiandien pavadintume psichinėmis ligomis. Žmonėms reikėjo paaiškinimo, o pagal jų pasaulėžiūrą tokias būkles sukeldavo arba Dievas, arba demonai“, – aiškina M. Kartveitas.

Net Jėzaus laikais egzorcizmai sulaukdavo daug dėmesio. Jis buvo apkaltintas, kad išvarė piktąsias dvasias Belzebulo – kitas Šėtono arba Velnio vardas – galia. Jėzus atmetė šį kaltinimą ir teigė, kad vykdė Dievo darbą. „Jis teigė, kad blogio negalima išvaryti blogio galia“, – sako M. Kartveitas.

III ir IV amžių pirmiesiems vienuoliams demonai buvo labai realūs.

Antanas laikomas pirmuoju krikščionišku atsiskyrėliu vienuoliu. „Knygoje apie jo gyvenimą demonai vaizduojami kaip išoriniai priešai. Jie pasirodo kaip žmonės ir pabaisos ir puola Antaną dykumoje“, – pasakoja H. Lundhaugas.

Antanas taip pat rašė laiškus kitiems vienuoliams – ir keli iš jų išliko. „Tuose laiškuose demonai vaizduojami visai kitaip. Jie yra nematomi ir be kūno, įsiskverbia į Antano mintis ir gundo jį daryti kitus dalykus, o ne garbinti Dievą“, – teigia tyrėjas.

Krikščionybei plintant, ji susidūrė su senesniais liaudies tikėjimais, turinčiais savitus antgamtinius būtybes. „Tuomet esami vietiniai pasakojimai buvo pritaikyti, kad atitiktų naują krikščionišką naratyvą“, – aiškina H. Lundhaugas.

Per amžius demonai ir toliau klestėjo tarp žmonių bei vienuolių. „Pavyzdžiui, Martynas Liuteris buvo atsidavęs katalikas ir vienuolis, kuris beveik neabejotinai tikėjo demonų egzistavimu“, – teigia H. Lundhaugas.

Tačiau protestantizme angelai ir šventieji nustojo būti tarpininkais tarp Dievo ir žmonių – ir tas pats įvyko ir kitoje pusėje. „Paprastai tariant, galima sakyti, kad Dievas vėl priartėjo prie žmonijos. Dėl to angelų ir demonų tarpinė sfera susiaurėjo, o Šėtonas tapo tiesioginiu Dievo priešingybe“, – pasakoja tyrėjas.

O po kelių šimtmečių, kai prasidėjo raganų medžioklė, moterys buvo kaltinamos santykiais su pačiu Velniu – o ne demonų apsėdimu, kaip aprašyta Naujajame Testamente.

Demonai palaipsniui prarado įtaką, kai Apšvietos laikotarpiu vis daugiau dėmesio buvo skiriama protui ir mokslui. M. Kartveitas mano, kad egzorcizmai išnyko iš Vakarų krikščionybės, kai vis labiau išplito šiuolaikinė medicina. „Kai žmones gali gydyti gydytojas ar psichiatras, nebėra jokio poreikio jų būklės aiškinti demonų pagalba“, – sako jis.

Tačiau demonai tebegyvuoja Biblijoje – nes tekstai nebuvo keičiami nuo tada, kai buvo užbaigti apie 300 metus. Jie taip pat tebegyvuoja žmonių tikėjimuose.

„Žmonės toliau rašė tekstus, grindžiamus ta pačia pasaulėžiūra – apie demonus, apsėdančius žmones, šventuosius, kovojančius su demonais, ir demonus pragare. Šie tekstai taip pat tapo svarbūs formuojant žmonių tikėjimą“, – sako H. Lundhaugas.

XIII amžiuje italų rašytojas Dante Alighieri parašė „Dieviškąją komediją“. Joje pasakojama apie Dantės kelionę per pragarą, skaistyklą ir rojų. Pragare demonai atlieka sargų ir budelių vaidmenį. „Daugelis vaizdinių apie pragarą su ugnies ežerais, bausmėmis ir amžinomis kančiomis kyla ne iš pačios Biblijos, o iš Dantės ir visų tekstų, kurie egzistavo už Biblijos ribų“, – pastebi H. Lundhaugas.

Pasak H. Lundhaugo, krikščionybės piktosios dvasios nėra unikalios. Idėja apie nematomas būtybes, įsiskverbiančias į žmonių pasaulį ir darančias įtaką žmonėms, egzistuoja visose religijose ir kultūrose.

„Tai visuotinis reiškinys. Juos galima rasti induizme, budizme ir islame“, – sako H. Lundhaugas. Biblinių laikų ribos tarp antgamtinio ir gamtinio pasaulių buvo kur kas mažiau aiškios.

„Jei klajodavote po dykumą ir išgirsdavote triukšmą, galbūt manėte, kad tai dvasia. Antgamtinės būtybės buvo laikomos ekosistemos dalimi visiškai kitaip, nei mes jas įsivaizduojame šiandien“, – sako J. D. Strongas.