Aukso kepurė saugoma Berlyno Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus kolekcijoje. Muziejus įsigijo šį artefaktą 1996 m. – kai jis kurį laiką cirkuliavo antikvarinių daiktų rinkoje. Dėl to nėra aišku, kur buvo rasta ši kepurė, tačiau kitos trys žinomos bronzos amžiaus auksinės kepurės buvo rastos pietų Vokietijoje ir vakarų Prancūzijoje.
Kepurė yra maždaug 74 centimetrų aukščio ir sveria šiek tiek daugiau nei 480 gramų. Ją puošia plokščia bronzinė juosta, o jos kraštą apjuosia bronzinis vielos apvadas. Tikėtina, kad po aukso kepure siekiant ją stabilizuoti buvo dėvimas vilnos arba veltinio pamušalas, tačiau jo pėdsakų neišliko.
Berlyno aukso kepurę išskiria ją puošiančios juostos. Archeologas Wilfriedas Menghinas 2008 m. tyrime teigė, kad pasikartojantys koncentrinių apskritimų, diskų, ovalių ir kitų simbolių motyvai žymi skaitmenines vertes, atitinkančias kalendorių. Kiekviena juosta reiškia skaičių, o juostų deriniai gali padėti apskaičiuoti Mėnulio mėnesius ir Saulės metus, taip pat konvertuoti Mėnulio ir Saulės datas. Šis kalendorius taip pat gali būti naudojamas Mėnulio užtemimams prognozuoti.
„Asmuo, dėvėjęs šią kepurę, buvo slaptų ir labai ypatingų žinių saugotojas“, – teigia Berlyno Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus direktorius Matthiasas Wemhoffas. Jis apibūdina kepurės savininką kaip šventiką, kuris, tikėtina, saulėtekio metu išeidavo ant kalno viršūnės. Blizganti auksinė kepurė tikriausiai atspindėdavo pirmuosius ryto Saulės spindulius, akindama kitus ceremonijos dalyvius.
Nors nėra istorinių įrašų apie bronzos amžiaus Saulės kultą Europoje, kiti stebinantys artefaktai – tokie kaip Trundholmo Saulės vežimas ir Nebros dangaus diskas – parodo dangaus kūnų svarbą šioms priešistorinėms visuomenėms, rašo „Live Science“.