Pati „Star Fox“ serija prasidėjo dar 1993 metais „Super Nintendo“ konsolėje ir tuo metu buvo technologiškai labai ambicinga – nes jau tada bandė rodyti pilnavertę trimatę grafiką. Vėliau serija įvairiai eksperimentavo, kartais net nutoldama nuo savo kosminių kovų šaknų, bet būtent „Star Fox 64“ iki šiol daugeliui gerbėjų liko savotišku serijos aukso standartu. Todėl sprendimas naujai „Nintendo“ konsolei atgaivinti būtent šį žaidimą atrodo gana logiškas. Jei jau grąžinti seną seriją po ilgesnės tylos, tai kodėl nepradėjus nuo to žaidimo, kurį jos gerbėjai prisimena geriausiai?
Modernus reliktas
Kadangi tai senovinis žaidimas, kuris buvo modernizuotas išlaikant pamatus, tenka susitaikyti su tuo, kad ir žaismas ar siužetas bus senoviniai. Valdome pagrindinį veikėją lapiną Foxą McCloudą, kuris pilotuoja futuristinį naikintuvą „Arwing“. Juo skriejame per siauresnius greitus lygius šaudydami priešus, vengdami kliūčių ir bandydami išgyventi iki boso. Techniškai tai vadinama „rail shooter“ („šaudyklė ant bėgių“) tipo žaidimu – laivas pats juda į priekį, o mes valdome jo padėtį ekrane, taikomės, šaudome ir bandome pasirinkti tinkamiausią trajektoriją.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta. Turime standartinius lazerius, kuriuos galima sustiprinti, ribotą kiekį bombų, gebėjimą užfiksuoti taikinį ir iššauti stipresnį šūvį. Taip pat „Arwing“ gali trumpam pagreitėti arba sulėtėti, tam naudodamas atsistatantį energijos resursą. Bet būtent čia slypi pirmasis įdomesnis niuansas: taikydamiesi lazeriais kartu valdome ir patį laivą. Kitaip tariant, jei norime nusitaikyti į priešą dešinėje, turime skristi į dešinę. O kartais tas priešas kaip tik skrenda tiesiai į mus.
Susiję straipsniai
Todėl pirmosios žaidimo valandos gali pasirodyti kiek chaotiškos. Pavyzdžiui, norisi tiksliai nusitaikyti, tačiau kartu reikia vengti kliūčių, raketų, priešo lazerių ar įvairių kosminių šiukšlių. Bet „Star Fox“ labiausiai atsiskleidžia tada, kai pagaliau perprantame valdymą ir pradedame orientuotis. Jo žaismas nėra toks glotnus ar atlaidus kaip daugelio naujų žaidimų, bet tas senųjų žaidimų šiurkštumas suteikia savito charakterio. Čia reikia truputį priprasti, persilaužti per save ir pradėti jausti laivą. Kai tai nutinka, skraidymas tampa labai malonus, o trumpi penkių ar dešimties minučių lygiai virsta beveik arkadiniais iššūkiais, kuriuos norisi kartoti siekiant geresnio rezultato.
Komanda, kuria turėsime pasirūpinti
Foxas McCloudas kosmose neskraido vienas, todėl kartu su juo nuolat keliauja ir likusi „Star Fox“ komanda – Falco, Peppy ir Slippy (taip, visi jie yra sužmoginti gyvūnai, toks jau šios serijos stilius). Kita vertus, šie veikėjai nebus tik siužetinės dekoracijos ar balsai per raciją. Visi komandos nariai patys dalyvauja mūšiuose, padeda vykdyti užduotis, perspėja apie pavojus ar nurodo alternatyvius kelius. Kartais vieną iš jų pradeda persekioti priešai ir turime jiems aktyviai padėti. Jei to nepadarysime ar nespėsime laiku, komandos narys gali būti numuštas ir praleisti kitą misiją, o tuomet jau teks strateguoti planuojant misijas be mėgstamų ar naudingų komandos draugų.
Tai ir tampa įdomiu žaidimo aspektu – šiame žaidime esame ir jaučiamės kaip komandos dalis. Ypač todėl, kad naujojoje versijoje gerokai išplėsti vaizdo intarpai tarp misijų. Jie pilnai įgarsinti ir daug geriau atskleidžia veikėjų charakterius. Pavyzdžiui, Slippy tampa ne tik erzinančiu varliagyviu, kuris nuolat prašo pagalbos, bet ir talentingu inžinieriumi. Peppy jaučiasi kaip patyręs veteranas, kuris matė daugiau mūšių kosmose nei norėtų prisiminti. Falco išlieka pasitikintis savimi, taip pat nevengia demonstruoti savo aštraus charakterio, o pačiam Foxui leidžiama daugiau juokauti bei pademonstruoti veikėjo žaismingumą, kurio taip trūko originaliame žaidime.
Beje, turbūt pats metas paminėti, siužetas žaidime gana paprastas. Būtent todėl tik dabar apie jį ir užsimenu. „Star Fox“ komanda kovoja prieš Androsso pajėgas ir keliauja per skirtingas Lylat sistemos planetas. Bet žaidimas niekada nesistengia būti didžiule kosmine drama – veikiau tai primena šeštadienio ryto animacinį serialą, kuriame dominuoja spalvingi veikėjai, aiškūs blogiukai, didelės kosminės kovos ir šiek tiek heroiškumo. Kita vertus, būtent tokia stilistika žaidimui ir labai tinka, tad viskas savo vietose.
Ar tai žaidimas, kurį galima pereiti per valandą?
Šiuolaikinių žaidimų kontekste „Star Fox“ struktūra gali atrodyti šiek tiek keistai. Dabar esame pripratę prie 30, 50 ar net 100 valandų trunkančių žaidimų, kuriuose pasaulis prikimštas šalutinėmis užduotimis ar pramogomis. Tuo metu „Star Fox“ skrieja visiškai priešinga kryptimi. Jo lygiai trumpi, konkretūs ir neturi beveik jokios tuščios vietos. Įskrendi, šaudai, bandai išgyventi, nugali bosą ir keliauji toliau.
Dar įdomiau tai, kad vieno žaidimo perėjimo metu visko nepamatysime. „Star Fox“ kampanija yra gana trumpa, tačiau ji sudaryta iš išsišakojančių kelių. Atsižvelgiant į tai, kaip sužaidžiame konkretų lygį, kokias papildomas užduotis įvykdome ar kokį kelią pasirenkame, galime patekti į visai kitą planetą arba susidurti su kitais priešais. Iš viso žaidime yra 16 pagrindinių misijų, tačiau vieno perėjimo metu pamatysime tik pusę jų, tad norint išbandyti visus lygius teks žaisti bent du kartus.
Vieną kartą žaidimo siužetinę kampaniją galima įveikti maždaug per valandą ar pusantros – bet tai visiškai nereiškia, kad ir visas žaidimas trunka valandą. Priešingai, jo esmė yra pakartotiniai perėjimai. Norisi pamatyti kitus lygius, surasti naują kelią, pasiekti geresnį rezultatą, atrakinti papildomą misiją ar išsiaiškinti, kas nutiks, jei šį kartą padarysi kažką kitaip. Čia labai aiškiai matosi senoji arkadinė žaidimų mokykla, kur trukmė matuojama ne vien tuo, kiek laiko užtrunka pamatyti titrus.
„Nintendo Switch 2“ funkcijos
Svarbu paminėti ir tai, kad naujoji „Star Fox“ versija nėra vien grafiškai atnaujintas senas žaidimas. „Nintendo“ čia bando panaudoti ir kelias „Switch 2“ funkcijas, o įdomiausia iš jų yra valdymas pele. Naudojant „Joy-Con“ valdiklį kaip pelę, galima tiksliau taikytis nepriklausomai nuo laivo krypties. Tai labai pakeičia žaidimo pojūtį, nes nebereikia skristi tiesiai į priešą vien tam, kad į jį nusitaikytum.
Vieno žaidėjo režime naudojant pelės valdymą persijungiama į labiau pirmojo asmens vaizdą. Matymo laukas tampa kiek siauresnis, bet mainais gauname gerokai didesnį taiklumą. Tai nėra būtinai geresnis būdas žaisti, o labiau alternatyvus, bet smagu, kad kūrėjai plečia žaidimo galimybes. Pats klasikinis valdymas išlieka natūralesnis ir labiau atitinka originalų „Star Fox“ ritmą, bet pelės funkcija tikrai verta bent pamėginimo.
Dar įdomesnis yra dviejų žaidėjų kooperacinis režimas. Tik nesitikėkite, kad abu gausite atskirus naikintuvus ir kartu lėksite per kosmosą. Čia pareigos padalijamos: vienas žaidėjas pilotuoja laivą, o kitas valdo ginklus. Skamba kaip keistas eksperimentas, tačiau praktikoje veikia netikėtai gerai. Pilotas gali koncentruotis į kliūčių vengimą ir trajektoriją, o antrasis žaidėjas tuo metu taikosi į priešus. Žinoma, tai tikrai nėra režimas, dėl kurio vieno reikėtų pirkti žaidimą, bet jis labai gerai tinka pažaidimui su draugu ar vaikais – nes leidžia dviem skirtingo lygio žaidėjams kartu dalyvauti tame pačiame nuotykyje.
Prie „Switch 2“ keistenybių galima priskirti ir „GameChat“ avatarus. Prijungus kamerą galima save paversti vienu iš „Star Fox“ veikėjų, tik virtualaus avataro pavidalu. Sistema seka veidą, burną, akis ir kitus judesius, todėl pokalbio metu galite tapti Foxu, Falco ar kitu veikėju. Ar žaidimui gyvybiškai reikalinga funkcija? Visiškai ne. Bet ar keistai smagu matyti draugą, kuris tampa kalbančia lapės galva? Vienareikšmiškai taip.
Neįtikėtinai gera grafika
Vizualiai naujasis „Star Fox“ yra labai įspūdingas atnaujinimas. Sunku net pagalvoti, kad šios serijos ištakos siekia „Super Nintendo“ laikus, kai pirmasis žaidimas jau tada bandė rodyti poligoninę trimatę grafiką. Dabar, žinoma, viskas atrodo visiškai kitaip. Planetos, kosminės stotys, asteroidų laukai ir kovos tapo gerokai detalesnės, tačiau kūrėjai nepamiršo vieno labai svarbaus dalyko – ekrane turi būti įmanoma suprasti, kas vyksta.
Tai ypač svarbu tokiame žaidime. Dideliu greičiu skrendame pirmyn, aplink juda dešimtys priešų, skraido raketos, žybsi lazeriai, sprogsta objektai ir dar reikia sekti komandos draugų žinutes. Todėl per daug vizualinių efektų čia galėtų tiesiog sunaikinti žaismą. Laimei, spalvos ir kontrastai labai aiškiai padeda atskirti svarbius objektus nuo dekoracijų. Žinoma, neišeina nepagirti kūrėjų dėmesio detalėms – vien ko verti į šonus tykštantys vandens purslai, kai pradedame skristi pernelyg arti vandens paviršiaus.
Kiekviena planeta taip pat turi savo spalvinę tapatybę. Vienur dominuoja ryškiai mėlynas vanduo ir žaluma, kitur – šalti kosmoso atspalviai, dar kitur – agresyvūs raudoni ar oranžiniai tonai. Tai ne tik gražu, bet ir padeda lygiams neužsimiršti tarpusavyje. Po kelių perėjimų tikrai žinosite, kur esate vos pamatę pirmąsias kelias sekundes.
Labai gerai atrodo ir patys veikėjai. Antropomorfiniai gyvūnai visada balansuoja ant keistos ribos tarp „miela“ ir „kodėl ši lapė atrodo kaip žmogus?“, bet šiame žaidime rastas tikrai veikiantis sprendimas. Veikėjų animacijos ekspresyvios, jų reakcijos aiškios, o atnaujinti vaizdo intarpai stipriai prisideda prie bendro įspūdžio, kad žiūrime didelio biudžeto animacinį serialą.
Ar verta žaisti šiuolaikiniam žaidėjui?
Naujasis „Star Fox“ yra labai įdomus pavyzdys, kaip galima atgaivinti seną žaidimą jo nesugadinant. Kūrėjai nepabandė iš 90-ųjų greitos arkadinės šaudyklės padaryti 40 valandų atviro pasaulio nuotykio su resursų rinkimu. Vietoje to išlaikytas tas pats pagrindinis žaismas, trumpi lygiai, alternatyvūs keliai ir noras viską kartoti dar kartą, bet tuo pačiu visa tai papildyta šiuolaikine grafika, vaizdo intarpais ir keliais naujais režimais. Tad kalbant paprastai, šis žaidimas skirtas ir seniems gerbėjams, kurie nori išgyventi pamėgtą vaikystės nuotykį su šiuolaikine grafika, bet ir naujiems potencialiems lapino lakūno gerbėjams – galbūt senovinio žaismo žaidimas yra būtent tai, ko ieškote šiais didelių, išpūstų ir vienodų žaidimų laikais?