„Splatoon Raiders“ apžvalga – žaidimas rugsėjo 1-osios proga

Bet štai dabar „Splatoon Raiders“ visa tai pakeičia, tačiau svarbiausias dalykas šioje įžangoje turėtų būti tas, kad tai žaidimas, kuris, atrodo, tarsi būtų sukurtas specialiai rugsėjo 1-ąjai: spalvotas, pilnas veiksmo, puikiai tinkantis visiems mokyklinio amžiaus vaikams ir jį galima žaisti trumpais prisėdimais.

„Splatoon Raiders“ istorijos centre atsiduria iš „Splatoon 3“ pažįstama trijulė Shiver, Frye ir Big Man. Šį kartą jie iškeliauja į atokias Spirhalite salas ieškoti lobių, kurie galėtų padėti padengti milžiniškas Splatsville miesto skolas. Prie jų prisijungiame ir mes, valdydami naują veikėją, kurį ar kurią galėsime susikurti nuo nulio.

Pats siužetas nėra kažkuo ypatingas ar įsimintinas. Tai – gana lengvo turinio, absurdiškas lobių medžioklės nuotykis, kuris labiau pasitarnauja kaip pretekstas keliauti iš vienos misijos į kitą. Tačiau tai nėra didelė problema, nes „Splatoon Raiders“ savo pagrindinę vertę kuria kitaip. Čia svarbiausia – progresas, veikėjo tobulinimas ir nuolatinis jausmas, kad ką tik gavai naują žaislą, kurį dabar labai norisi išbandyti.

Tiesa, žaidimo pagrindai praktiškai nesikeičia nuo ankstesnių dalių. Kaip ir anksčiau, priešus šaudome dažais, tuo pat metu dažydami ir visą aplinką, o pasivertę kalmaru arba aštuonkoju galime greitai plaukioti savo spalvos paviršiumi ir taip kartu iš naujo užsitaisyti ginklą. Ši mechanika vis dar veikia puikiai. Judėjimas sklandus, greitas ir labai intuityvus, o perėjimas tarp šaudymo bei plaukimo dažais po tiek metų vis dar yra viena tų mechanikų, kurios „Splatoon“ serijai suteikia savitumą.

Didžiausia „Splatoon Raiders“ naujovė – papildomi įrenginiai. Jie nepriklauso nuo pagrindinio ginklo ir tampa svarbiausia veikėjo tobulinimo sistemos dalimi. Visos galimybės suskirstytos į tris skirtingus rezervuarų tipus – greitis, galia, taktiškumas. Paprastai tariant, tai savotiškos veikėjo klasės.

Greičio tipo rezervuaras orientuotas į judėjimą bei miklumą. Su juo galima naudoti įrenginius, leidžiančius staigiai iššokti iš pavojingos situacijos arba kabliu greitai prisitraukti prie priešų. Galios rezervuaras, kaip jau sufleruoja pavadinimas, leidžia konstruoti agresyvesnes kombinacijas ir daryti didesnę žalą. Tuo metu taktiškas rezervuaro tipas skirtas tiems, kurie labiau mėgsta pasiruošti iš anksto: čia atsiranda bokšteliai, minos, dažų sūkuriai bei kiti įrenginiai, leidžiantys kontroliuoti didesnę mūšio lauko dalį.

Svarbiausia tai, kad visi šie įrenginiai nėra tiesiog paprasti gebėjimai, kuriuos atrakini ir pamiršti. Juos galima nuolat tobulinti, keisti jų savybes ir jungti tarpusavyje. Vienu metu naudojami du įrenginiai, todėl ilgainiui pradedi kurti gana beprotiškas kombinacijas. Galima, pavyzdžiui, susikonstruoti itin mobilų veikėją, kuris beveik neliečia žemės, nes nuolat šokinėja arba prisitraukia prie objektų. Kitu atveju galima praktiškai pasislėpti dažuose ir leisti aplink išdėliotiems įrenginiams naikinti priešus už mus.

Būtent čia „Splatoon Raiders“ labiausiai primena tikrą veiksmo RPG. Nuolat pagauni save galvojant: o kas nutiktų, jei šitą sujungčiau su tuo? Tada įveiki dar vieną misiją, gauni reikalingą detalę, patobulini įrenginį ir eini išbandyti. Kartais kombinacija neveikia taip, kaip tikėjaisi. Kartais staiga atrandi tokį galingą komplektą, kad kelias misijas jautiesi esantis kažkoks dažais apsiginklavęs dievas. Bet tada gauni tokią misiją, kuri greitai nuleidžia ant žemės ir priverčia vėl bandyti kūrybiškai atrasti naują netikėtą ginklų kombinaciją.

„Splatoon Raiders“ tikrai nėra vien lengvas žaidimas. Ypač žaidžiant aukštesniu sudėtingumo lygiu, priešų bangos gali būti negailestingos. Salmonidai (žaidime sutinkami priešai) puola dideliais kiekiais, o stipresnės jų versijos turi labai aiškias stipriąsias ir silpnąsias vietas. Todėl vien tik gerai šaudyti čia neužtenka. Reikia nuolat spręsti, kurį priešą naikinti pirmiausiai, kada panaudoti specialų gebėjimą ir kada geriau tiesiog dingti iš pavojingos zonos.

Smagu tai, kad pralaimėjimas nėra kažkokia katastrofa. Misijos dažniausiai trunka apie 10–15 minučių, todėl nesėkmės atveju neprarandame pusvalandžio progreso. Grįžtame į bazę, pasižiūrime į savo įrangą, galbūt patobuliname ar pasikeičiame įrenginius, pakeičiame ginklą ir bandome dar kartą. Šitaip pats pralaimėjimas tampa žaidimo progreso dalimi. Jauti ne tik tai, kad statistiškai tampi stipresnis, bet ir tai, kad išmoksti geriau valdyti pasirinktą komplektaciją.

Žaidimas prieš kiekvieną misiją parodo jos grėsmės lygį, tačiau visiškai nedraudžia eiti ten, kur teoriškai dar neturėtume eiti. Galima pabandyti įveikti gerokai aukštesnio lygio misiją ir, jei pavyksta, gauti labai vertingą atlygį. Tai sukuria malonų rizikos jausmą. Kartais užsispiri ir bandai tą patį iššūkį kelis kartus, nes matai, kad kiekvienu bandymu priartėji vis arčiau pergalės.

„Splatoon Raiders“ kampanija nėra sudaryta vien iš paprasto principo „ateik ir iššaudyk visus priešus“. Pagrindinių misijų tipų yra keli ir kiekvienas jų šiek tiek kitaip išnaudoja turimas mechanikas. Standartiniuose lygiuose keliaujame gana linijinėmis trasomis, kuriose platformingo atkarpos maišomos su intensyviomis Salmonidų bangomis. Kitur patenkame į kelių aukštų požemius, kuriuose kiekvieną dalį turime išvalyti per ribotą laiką. Čia jau nebeužtenka tiesiog išgyventi – reikia kuo greičiau daryti žalą ir efektyviai naudoti savo gebėjimus.

Dar kitose misijose pagrindinis dėmesys skiriamas vienam konkrečiam priešo tipui. Tokiais atvejais dažnai tenka labai sąmoningai rinktis tinkamą rezervuarą ar įrenginį. Pavyzdžiui, jei misijoje reikia greitai užkopti aukštyn, greičio komplektacija gali būti daug naudingesnė už lėtą, į daromą žalą orientuotą galios.

Yra ir kasybos misijų, kuriose renkame resursus iš milžiniškų kristalų. Čia žaidimas pasiūlo visai smagią rizikos ir atlygio sistemą. Užtenka pripildyti tik dalį progreso juostos, kad misija būtų laikoma įvykdyta, bet galima likti ilgiau ir bandyti surinkti daugiau. Problema ta, kad kuo ilgiau pasiliekame, tuo labiau didėja tikimybė viską prarasti. Tad tenka patiems spręsti, kada jau gana.

Pagrindinei „Splatoon Raiders“ kampanijai galima drąsiai skirti apie 18–20 valandų, tačiau, kaip jau gana įprasta šiuolaikiniuose „Nintendo“ žaidimuose, titrai reiškia ne tiek pabaigą, kiek dar vieno etapo pradžią. Po kampanijos atsiveria gerokai sudėtingesnės misijos, daugiau galimybių tobulinti įrangą ir dar stipresni priešai. Čia jau galima pradėti konstruoti itin galingas komplektacijas.

Tiems, kurie mėgsta „Monster Hunter“ ar kitus žaidimus, kuriuose po istorijos pabaigos prasideda ilgas tobulėjimo ir geriausios įrangos medžioklės procesas, ši dalis gali pridėti dar kelias dešimtis valandų. Kiti po kampanijos galės ramiai padėti žaidimą į šalį ir vis tiek jaustis gavę pilną patirtį. Svarbiausia, kad papildomas turinys nėra būtinas norint pajusti užbaigtumą, bet norintiems tęsti ar su žaidimo praleisti daugiau laiko – veikti tikrai yra ką.

„Splatoon Raiders“ yra gana drąsus visos serijos posūkis. Žaidimas pasiima vieną iš dažnai nepelnytai primirštų „Splatoon“ dalių – vieno žaidėjo turinį – ir iš jo sukuria pilnavertį žaidimą. Spalviškai jis labai gražus, išskirtinis, be to – originalus, todėl naujasis „Splatoon“ nuotykis ypač turėtų patikti jaunesniems žaidėjams, bus įdomus ir tėvams ar šiaip vyresniems. Žinoma, žaidimas turi ir trūkumų – istorija labai lengva ir greitai pamirštama. Aplinkos galėtų būti įvairesnės, muzika ilgainiui kartojasi, o dalis žaidėjų tikrai pasiilgs galvosūkiais ir platformingu stipriau paremtų ankstesnių „Splatoon“ kampanijų. Bet visa tai nublanksta prieš tai, kaip gerai veikia pats žaismas.

„Splatoon Raiders“ nuolat suteikia naujų įrankių žaidėjui ir tada sukuria situacijas, kuriose norisi tuos įrankius išbandyti. Jis nebijo būti sudėtingas, bet beveik niekada neverčia bereikalingai kartoti to paties. Jis leidžia žaisti vienam, su draugais ar atsitiktiniais žaidėjais ir kiekvienu atveju sugeba pasiūlyti šiek tiek kitokią patirtį.

Tad galima drąsiai sakyti, kad „Splatoon Raiders“ yra ne tik labai geras šalutinis serijos žaidimas, bet ir viena stipriausių iki šiol sukurtų „Splatoon“ kampanijų. O svarbiausia – žaidimas įrodo, kad šiai serijai nebūtina visą gyvenimą dažais kitų žaidėjų sienas tinklo režime. Kartais visiškai užtenka duoti žaidėjui krūvą įrankių, tuntą priešų ir leisti pačiam sugalvoti, kokį spalvingą chaosą iš viso to pasidaryti.