Gintaro kelio pėdsakais: unikali Kukuliškių bronzos amžiaus gyvenvietė, radiniais pranokstanti net Kernavę

„Panašu, kad įsikurti ir nuolat gyventi ant nederlingos Litorinos jūros terasos VIII-V a. pr. m. e. žmones paskatino gintaras: kartu su šimtais neapdirbtų grynuolių šiemet pirmą kartą aptikome dirbinių, galimai papuošalų. Taigi, gintaro kelias mūsų krašte funkcionavo ir bronzos amžiuje. Kasmet intriga vis didėja, nes potencialus tyrinėjimų plotas siekia apie du hektarus ir nežinia, ką supustyti smėlynai dar slepia„, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo archeologinių kasinėjimų vadovė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.

Klaipėdos rajone, tarp Girulių ir Olando Kepurės esantis Kukuliškių piliakalnis buvo atrastas 2016 metais (jį aptiko biologas Darius Stončius). Iki tol Litorinos jūros terasos iškyšulys vokiškuose žemėlapiuose būdavo žymimas „Bellevue“: tiesiog „Graži vieta“, nuo kurios prieš šimtmetį atsiverdavo Baltijos jūros panorama.

Vos aptikus naują piliakalnį jo aikštelėje, žemės paviršiuje, rastos vėjo atpustytos lipdytos keramikos puodų šukės, molio tinkas iš pastatų, apskaldyti akmenys. Šių eilučių autoriui tarp nukritusių lapų pavyko rasti ir dešimtmetį vieninteliu buvusį gintaro dirbinį: nediduką, apie 2,5 cm kabutį su nulūžusia skylute.

Arčiausiai jūros Lietuvoje esančio piliakalnio bei viso archeologinio komplekso istorija ėmė pildytis neįtikėtinais atradimais po to, kai tyrimų ėmėsi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai, vadovaujami klaipėdietės dr. M. Urbonaitės-Ubės. Atlikus pirmuosius kasinėjimus bei laboratorijose padarius radioaktyviosios anglies tyrimus paaiškėjo, kad susidurta su itin retu ne tik Vakarų Lietuvoje, bet ir visoje šalyje priešistorės paminklu: „Iliados“ ir „Odisėjos“ autoriaus Homero laikus siekiančiu vėlyvojo bronzos amžiaus piliakalniu su įtvirtinta gyvenviete.

Šį birželį archeologiniai kasinėjimai vyko jau septintą kartą, ir jie suteikė naujos vertingos informacijos, papildančios viso Baltijos jūros regiono bronzos amžiaus paminklų istoriją, kultūrinį žemėlapį.

„Ilgai buvo manoma, kad dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijos vėlyvojo bronzos amžiaus archeologinių objektų kontekste – tai periferijų periferija. Pasirodo, taip nėra. Šiųmečiai kasinėjimai leidžia labai drąsiai daryti prielaidą, kad Kukuliškių piliakalnis su gyvenviete VIII-V a. pr. m. e. buvo į bendrą regiono žemėlapį įsiliejęs prekybos centras. Joje vėlyvajame bronzos amžiuje dominavo brūkšniuotoji keramika, o Kukuliškiuose – lygiu bei kruopėtu paviršiumi. Taigi, šie žmonės turėjo kultūrinius saitus su kitais kraštais. Matyt, keliaudavo jūros keliais. Yra kelios teorijos: į mūsų pajūrį galėjo atvykti žmonės iš kitų kraštų ir išmokyti vietinius naujų technologijų arba patys vietiniai, išsimainę prekes, pagal turimus pavyzdžius išmoko. Mes to nežinome“, – svarstė archeologė.

Iš viso nuo 2016-ųjų per 7 sezonus ištirtas apie 91 m² plotas (piliakalnio aikštelėje ir gyvenvietėje). Jau po pirmųjų kasinėjimų paaiškėjo, kad objektas – unikalus: organinė medžiaga išlikusi taip gerai, kaip niekur kitur visame regione. Priežastis – storas, per metrą siekiantis supustyto smėlio sluoksnis, tarnaujantis kaip priešistorės paminklą nuo bakterijų saugantis sarkofagas.

Be to, visos struktūros – šlapynėje, todėl ir ši terpė padėjo medienai, net odai, tekstilei išlikti neįtikėtinai gerai.

Šį birželį pirmą kartą vyko nebe žvalgomieji, o detalieji archeologiniai gyvenvietės tyrimai, kurių metu iškasta apie 27 m² perkasa, o jos gylis siekė 2,3 m.

„Dar 2020 m. toje vietoje buvome aptikę pastato fragmentą, tad tikėjausi rasti bent vieną namą. Rezultatai pranoko lūkesčius: atkasėme net šešių pastatų fragmentus. Namai buvo suręsti vienas ant kito (perstatydavo naujus), nustatėme bent keturis horizontų lygius. Vadinasi, čia nuolat galimai kelis šimtmečius gyveno ne viena žmonių karta, kalbame apie ilgalaikę gyvenvietę. Labai svarbu, kad pavyko pasiekti patį pirmąjį užstatymo horizontą, pradžių pradžią“, – teigė mokslininkė.

Paaiškėjo, kad žmonės prieš daugiau nei 2,5 tūkst. metų intensyviausiai gyveno Litorinos jūros terasos pakraštyje, sausesnėje vietoje, o giliau į žemyną, kur šlapiau, buvo ūkinės paskirties zona: auginti gyvuliai, stūksojo jų tvarteliai. Dabar ši aplinka nė iš tolo nebepanaši į pirmykštę: ant supustyto storo sluoksnio auga miškas su Vokietijos imperijos laikais žmonių sodintais šimtamečiai bukais.

„Tame pirminiame horizonte radome daugybę angliukų, o tai sufleruoja, kad prieš įkurdami gyvenvietę žmonės išdegino drėgną pievą. Tai sužinojome, remdamiesi geologiniais ir makrobotaniniais tyrimais. Pats piliakalnis kartu su gyvenviete turėjo neaukštus pylimus, ant kurių stovėjo medinės tvoros. Piliakalnio aikštelėje taip pat buvo namai, tik jie nebeišlikę: radome stulpaviečių dėmes, laužavietes, o gyvenvietėje atsivėrė tiesiog unikaliai išlikusios medinės struktūros“, – pasakojo M. Urbonaitė-Ubė.

Išaiškinta ir dar viena įdomi detalė: išdeginę pievą, naujakuriai būsimą gyvenamąjį plotą užpylė smėlio ir medžio skiedrų mišiniu, o tada jau statė namus. Vienam pasenus, jo vietoje – kitą.

Anot tyrėjų, prieš tai buvusių kasinėjimų sezonų metu labiau stengtasi išsiaiškinti gyvenvietės struktūrą, nustatyti jos dydį, o šiemet pagaliau pavyko ištirti pačių pastatų vidų. Išaiškėjo intriguojančios aplinkybės.

„Namų viduje aptikome tūkstančius radinių: nuo keramikos iki gyvūnų kaulų. Bene daugiausiai klausimų ir versijų kelia aplinkybės, kodėl žmonės gyvenvietę paliko. Mes nematėme degėsių, kažkokio gaisro ar kitokios nelaimės pėdsakų. Labiau panašu į tai, kad namai ištuštėjo planuotai. Taip svarstome dėl to, kad bent kol kas neradome nieko vertingo: pavyzdžiui, bronzinių dirbinių. Aptikome du kirvių kotus be pačių... kirvių. Vadinasi, tai, kas buvo vertingiausia, brangiausia, žmonės išsinešė su savimi, o ką gali greitai pasigaminti ar gauti – paliko“, – detalėmis dalijosi M. Urbonaitė-Ubė.

Galima kelti įvairias prielaidas, kodėl gyvenvietė buvo sąmoningai apleista: tai – ir dirbamos žemės nualinimas, užpustymas arba klimato kaita.

„Darbo yra turbūt iki gyvenimo pabaigos, ir galbūt kiti tyrimai mums padės įminti šią mįslę. Dabar norėtumėme išsiaiškinti, kokiuose, kokio dydžio pastatuose žmonės čia gyveno, nes kol kas atkasėme tik namų fragmentus. Pastebėjome, kad pastatai stovėjo ne chaotiškai, o gražiai orientuoti šiaurės-pietų kryptimi. Tik dar neaišku, ar galais, o šonine puse. Taip pat kol kas neįmanoma pasakyti, kokio dydžio buvo namai. Pavyzdžiui, vienalaikėse gyvenvietėse Skandinavijoje – 50 metrų ilgio“, – pasakojo archeologė.

Iš pradžių namų pamatas darytas iš storų rąstų, apdrėbtų moliu, jų abiejuose šonuose įkalant medinius kuolus. Namo vidaus grindys klotos žievėmis ir žolinių augalų šiaudais. Vėlesniuose užstatymo horizontuose aptiktos išorinės sienos, horizontaliai supintos iš storesnių vytelių, kurios taip pat apdrėbtos moliu. Pamatui naudoti stori ąžuoliniai rąstai.

„Aptikome ir vidinę sieną, kuri irgi buvo supinta iš vytelių, tik plonesnių. Žmonės čia gyveno kiaurus metus, todėl dar negalima sakyti, kad namų sienos buvo plonos, vien iš vytelių. Gal radome kokią galvijams laikyti skirtą dalį. Namų stogai buvę dvišlaičiai, dengti paparčiais“, – teigė mokslininkė.

Kukuliškių archeologinį kompleksą (piliakalnį su įtvirtinta gyvenviete, užimančius apie 2 ha plotą) tyrinėjantys Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai kelia hipotezę, jog VIII-V a. pr. m. e. žmones ant nederlingos Litorinos jūros terasos įsikurti paskatino gintaras.

„Žemė šioje aplinkoje tikrai nėra tinkamiausia žemdirbystei, o mes juk kalbame apie vėlyvojo bronzos amžiaus bendruomenę, kuri buvo sėsli ir užsiėmė būtent žemdirbyste bei gyvulininkyste. Visų septynerių kasinėjimų sezonų metu gyvenvietėje rasdavome įvairaus dydžio neapdirbto ir apdirbto gintaro žaliavos gabalų, šimtus jų. Vadinasi, žmonės pajūryje rinko, gaudė gintarą ir nešėsi jį namo“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo tyrimų vadovė.

2020-ųjų vasarą vykusių tyrimų metu mokslininkai aptiko net gintaro lobį: 6 stambius neapdirbto gintaro gabalus, kurie buvo tikslingai paslėpti po pastato konstrukcijomis.

„Žaliavos – šimtai fragmentų, tačiau tik šiemet pagaliau pavyko rasti ir keletą dirbinių, kurie labiausiai mus nudžiugino. Juos aptikome pastato viduje. Vienas – trapecijos formos, apie 3 cm ilgio ir 2,5 cm pločio kabučio fragmentas, taip pat kitokių formų dirbinių dalys. Specialistai pagal galimus analogus kitose Europos bronzos amžiaus gyvenvietėse bandys atkurti, kaip atrodė sveiki dirbiniai. Greičiausiai tai buvo papuošalai. Neatmeskime tikimybės, kad jų ateityje rasime ir daugiau, nes tik šiemet pirmą kartą patekome į pastatų vidų, o ankstesniais metais kasinėjome gyvenvietės, pavadinkime, kiemą, dėl to ir neaptikome žmogaus rankomis pagamintų gintarinių artefaktų“, – svarstė mokslininkė.

Visų šiemet rastų gintarinių papuošalų fragmentų tyrėjai kol kas nelinkę viešinti, kol ši vertinga medžiaga dar nėra išsamiau identifikuota, pristatyta pirmiausia mokslinei bendruomenei, tačiau ateityje skaitytojai galės su ja susipažinti bei sužinoti naujausias įžvalgas.

Taigi, Baltijos auksas Kukuliškių gyvenvietės bendruomenei buvo tapęs kertiniu faktoriumi, kodėl žmonės, užuot įsikūrę derlingoje žemėje toliau į rytus nuo Baltijos jūros, pasirinko smėlėtą, į šlapynę pereinančią prieš 8 tūkst. metų tyvuliavusios Litorinos jūros buvusią terasą.

Ši aplinkybė – itin svarbi, nes įrodo gintaro kelio egzistavimo tąsą: Baltijos auksas buvo mainų su kitomis žmonių bendruomenėmis, tolimesniais kraštais objektu nuo akmens amžiaus, ir tik bronzos amžiuje gintaras dabartinės Lietuvos teritorijoje kažkur tarsi „išgaravo“.

„Akivaizdu, kad niekur jis nebuvo dingęs, tiesiog trūko tyrimų. Dabar turime stiprių įrodymų, jog Lietuva išties yra gintaro kraštas: ši žaliava buvo svarbiausia prekė nuo akmens amžiaus iki viduramžių. Labiausiai mes žinome vadinamojo Gintaro kelio istoriją Romos imperijos laikais, kuomet I-IV a. iš dabartinės Lietuvos gintaras per prekybos centrus Sembos pusiasalyje keliaudavo į didžiausius gintaro apdirbimo centrus Akvilėjoje ir kitur. Kukuliškių tyrimai atskleidė, kad gintaras keliavo ir bronzos amžiuje“, – teigė M. Urbonaitė-Ubė.

Anot jos, didžiausią Baltijos aukso poreikį jautė žmonės Skandinavijoje. Svarstoma, jog būtent gintarą žmonės mainė į bronzą, kurios dirbinių kol kas Kukuliškiuose nepavyko rasti. Tiesa, pastatuose aptikti du mediniai bronzinių kirvukų kotai, bronzos liejimo formelės fragmentas.

Vien gintaru ir bronza gyvas nebūsi, todėl Kukuliškiuose pagrindinė žmonių ūkinė veikla buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė, taip pat žvejyba.

„Ankstyvajame bronzos amžiuje dar vyravo panašus gyvenimo būdas kaip akmens amžiuje, žmonės daugiausiai vertėsi gyvulininkyste, o vėlyvajame bronzos amžiuje jau įsigali sėslus gyvenimo būdas, žemdirbystė. Tai yra pirmasis mūsų regione istorijos etapas, kuomet žmonės nustojo klajoti. Pajuokausiu, jog Kukuliškių gyvenvietė – tarsi mūsų nedidelės agrarinės valstybės ištakos“, – teigė archeologė.

Atlikus iš gyvenvietės paimtų žemių makrobotaninius tyrimus nustatyta, kad minėtoje vietovėje VIII-V a. pr. m. e. sėti bei auginti miežiai (tai buvo pagrindinė grūdinė kultūra), kviečiai (paprastieji ir lukštiniai dvigrūdžiai), rugiai, spelta, avižos, soros, žirniai, pupos, valgomieji lęšiai, sėjamieji vikiai, linai.

Taip pat rastos kitų augalų dalys: augo gelsvosios, plaukuotosios, paprastosios, lapinės viksvos, karpažolės, kiškiagrikiai, vikiai, vijokliniai pelėvirkščiai, daržiniai lipikai, baltosios balandos, šerytės, didžiosios dilgėlės, karklavijai. Labai mėgo lazdyno riešutus: jų kevalais nuklotos visos namų grindys. Valgė miškinių obelų vaisius, avietes, rasti šermukšnių obuolėliai.

Įdomu yra tai, kad pagal šią medžiagą mokslininkai, lygindami Kukuliškių radinius su dabartine ekosistema, galės tiksliai matyti, kaip per tūkstantmečius keitėsi Lietuvos pajūrio flora, dirvožemis ir klimatas. Pasak M. Urbonaitės-Ubės, kadangi dirvožemis Litorinos jūros terasoje buvo nederlingas, žemę nuolat ir gausiai reikėjo tręšti gyvulių mėšlu, arti.

„Todėl mūsų rasti galvijų kaulai yra labai susidėvėję greičiausiai dėl sunkaus darbo. Augino avis, ožkas, kiaules, arklius, kitus galvijus. Taip pat medžiojo: esame radę elnių, briedžių, net meškos ir meškiuko kaulų. Šiemet – ir lapės kaukolę. Vamzdiniai kaulai būdavo perpjaunami išilgai, kapojami: žmonės valgė maistingus kaulų čiulpus. Apskritai aptikome labai daug apdirbtų gyvulių ir žvėrių kaulų, iš jų, taip pat ragų pagamintų dirbinių: kaulinę ylą, elnio rago kaplį ir kt. Po šiųmečių tyrimų gyvenvietėje rastų gyvūnų rūšių įvairovė pasipildys drastiškai“, – tikino mokslininkė.

Dar vienas amatas – žvejyba, ir namų viduje rasti žuvų kaulai, žvynai atskleidė, kad žūklė buvo vienas svarbiausių užsiėmimų.

„Esame radę ne tik pavienių kaulų, žvynų, bet ir šimtus puodų šukių: pagal jų vidinėse sienelėse išlikusius lipidus nustatyta, kad didžiąją maisto raciono dalį sudarė jūrinės kilmės produktai: otai, eršketai, starkiai, karšiai, kuojos, galbūt ruoniai ir kt. Ši aplinkybė ir vėl daro takoskyrą tarp Kukuliškių gyvenvietės bendruomenės ir kontinentinės dalies žmonių mitybos, gyvenimo būdo ypatybių“, – pastebėjo pokalbininkė.

Minėta, jog dėl daugiau nei metrą siekiančio smėlio sarkofago ir po juo esančios drėgnos terpės Kukuliškiuose nepaprastai gerai išliko organinė medžiaga – o tai yra itin retas, net unikalus reiškinys. Mokslininkai viliasi, kad po išsamių tyrimų laboratorijose bus galima atskleisti daugiau įdomių faktų.

Pavyzdžiui, viename iš pastatų rastas greičiausiai seniausios Lietuvos istorijoje (iki šiol šiuo statusu galėjo didžiuotis 700–600 m. pr. m. e. datuojami radiniai Luokesų polinėje gyvenvietėje Molėtų rajone) tekstilės fragmentas, todėl artimiausiu metu sužinosime, iš kokios medžiagos bronzos amžiuje žmonės audė ar mezgė.

„Radome ir apdirbtos odos fragmentų, kurie taip pat bus ankstyviausi mūsų šalyje. Yra ir labai keistų, kol kas neišaiškintos paskirties radinių: pavyzdžiui, keraminio disko su gnaibytomis nagų žymėmis fragmentai. Arba specialiai, dėl nežinomų priežasčių įkastas apie 15 cm iš žievės pagamintas dubenėlis su įvairiais daiktais jame“, – informacija dalijosi archeologė.

Ji pastebėjo, jog kol kas galima pasakoti apie radinius tik preliminariai, kadangi artefaktų – tūkstančiai, ir visi jie laukia atskirų sričių specialistų tyrimų.

Šiemet apie mėnesį trukusiuose kasinėjimuose dalyvavo dešimtys žmonių iš Klaipėdos, Vilniaus universitetų, Lietuvos istorijos instituto: vienu metu dirbo net 17 mokslininkų, archeologijos praktikantų, savanorių.

„Pietryčių Baltijos jūros kontekste Kukuliškių gyvenvietė yra vienintelė, įrengta ant jūros kranto. Septynerių kasinėjimų sezonų rezultatai aiškiai parodė, jog čia gyvenę žmonės buvo labai glaudžiai susiję prekybiniais ryšiais su viso Baltijos jūros regiono bronzos amžiaus pajūrio gyvenvietėmis, prekybos centrais. O jų būta Estijoje, Saremos saloje (Asvoje), Elando salose dabartinėje Švedijoje, Biskupine Lenkijoje ir kitur. Kitaip tariant, iki 2016-ųjų, kai pirmą kartą pradėjome tyrinėti Kukuliškių piliakalnį, Lietuva buvo tarsi pilkoji zona bronzos amžiaus gyvenviečių-prekybos centrų Baltijos jūros regione žemėlapyje. Dabar galime didžiuotis: Kukuliškių gyvenvietė yra bene didžiausia iš visų, ir ji dar atskleis ne vieną paslaptį, nes potencialus tyrinėjimų plotas siekia apie 2 hektarus. Be to, mes tik šiemet patekome į pastatų vidų, tad kiek dar radinių glūdi po žeme, jei atkastume daugiau namų?“ – komentavo dr. M. Urbonaitė-Ubė.

Paklausta, ar būtų prasmė ir galimybės atkurti bent nedidelį fragmentą atrastosios bronzos amžiaus gyvenvietės, archeologė tuo neabejojo.

„Geresnės medžiagos nerasi: kuo puikiausiai išlikusios namų struktūros. Ne kuolavietės, kaip geležies amžiaus piliakalniuose, o neįtikėtinai gerai išlikę rąstai, pinučių sienos, tvoros ir visa kita. Kukuliškių organinė medžiaga yra ideali skanseno statyboms. Turėtumėme absoliučiai unikalų turistinį objektą“, – teigė ji.

Vaizdžiai mūsų pajūryje vykstančių tyrimų mastą palygino archeologas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.

„Ir žiniasklaidos, ir visų besidominčiųjų dėmesys Kukuliškių radiniams, kurie datuojami apie 800 m. prieš mūsų erą, yra visiškai pelnytas. Abejoju, ar iki šiol Lietuvoje buvo rasta tiek daug, tokių didelių medinių statinių liekanų iš priešistorinių laikų. Vieno iš pastatų sienoje čia – gal šeši ar septyni rąsteliai matomi taip, kaip buvo sudėti prieš tūkstančius metų. O kur dar pinučių pertvaros, rąstelių ir lentų grindys, kiti elementai.

Galvojant apie istorinius laikus, Vilniaus Žemutinės pilies ar Kernavės Žemutinio miesto tyrimus, tai retai kada ten buvo aptinkama daugiau negu vienas ar du buvusių medinių pastatų vainikai. Taigi, Kukuliškiai pirmą kartą taip plačiai atveria vartus į bronzos amžiaus pasaulį Baltijos jūros pakrantėje; ir mes dar niekada neturėjome galimybės savo akimis pamatyti taip gerai išlikusių senovės Lietuvos gyventojų namų“, – komentavo jis.

Vienas iškiliausių Vakarų Lietuvos ir pajūrio regiono tyrinėtojų, archeologas hab. dr. prof. Vladas Žulkus išskyrė netikėtumo faktorių.

„Nustebino pati aplinkybė, kad toje vietoje, buvusios Litorinos jūros terasoje, pačiame pajūryje bronzos amžiuje gyveno žmonės. Tiesa, šiandien mes matome labai pasikeitusį vaizdą, kurį lėmė prieš kelis šimtmečius vykę smėlio pustymai. Prieš kelis tūkstančius metų čia buvo mainų centras, apie kurį anksčiau nežinota. Apskritai pajūryje bronzos amžius buvo toks tamsus ir miglotas istorinis laikotarpis, trūko tyrimų, o dabar visi tie radiniai verčia mus galvoti kitaip nei iki šiol“, – sakė mokslininkas.

Jo spėjimu, netikėtas ir tikslingas (išsinešė vertingiausius daiktus) Kukuliškių gyventojų pasitraukimas susijęs su klimato kaita.

„Baltijos jūra plytėjo gerokai toliau į rytus nei dabar, buvo nuslūgusi. Manau, kad žmonės pasitraukė dėl smarkių klimato svyravimų: staigaus atšalimo“, – svarstė V. Žulkus.

Ilgametis Klaipėdos paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas pastebėjo, jog mes kalbame tik apie tai, kas atkasta.

„Tai yra nedideli fragmentai, nes teritorija – apie 2 hektarai, bet ir dabartiniai rezultatai pranoko visus lūkesčius. Tad pagalvokime, kas dar mūsų laukia tęsiant tyrimus. Esu lankęs ne vieną Baltijos jūros regione kasinėtą bronzos amžiaus gyvenvietę Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, kitur, ir taip gerai išlikusio archeologinio paveldo dar nemačiau. Jei spėsime, kad bronzos amžiuje visame regione buvo panašios tendencijos, tai ir Kukuliškiuose galima tikėtis rasti 50 metrų ilgio namą, kaip Danijoje“, – patirtimi dalijosi Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas L. Kavaliauskas.

Jis akcentavo ir vis labiau ryškėjančią gintaro reikšmę.

„Akivaizdu, kad mūsų pajūryje bronzos amžiuje egzistavo tarptautinis prekybos centras, kurio pagrindinis mainų objektas buvo Baltijos gintaras. Jo randama net garsiajame Trojos mieste. Nėra kito varianto, kaip tik prekių judėjimas laivais. Vadinasi, Kukuliškių žmonės dalyvavo tuose procesuose: štai, iš kur kasinėjamoje gyvenvietėje aptikti ir keisti, gal kitoms kultūroms priskiriami radiniai. Apskritai kyla visokių klausimų: kas buvo pirmieji Kukuliškių gyventojai? Ar ateiviai iš kitų kraštų, ar baltų genčių protėviai?“ – mintimis dalijosi L. Kavaliauskas.