„Orbitals“ apžvalga – geriausias šių metų žaidimas dviems žaidėjams

Bet vien gražiai atrodyti neužtenka. Ypač žaidimui, kuris nuo pradžių iki pabaigos skirtas tik dviem žaidėjams. „Orbitals“ visą savo patirtį stato ant nuolatinio bendradarbiavimo tarpusavyje, todėl čia nėra varianto „pažaisiu vienas, pažiūrėsim kaip bus“. Tad prieš perkant žaidimą geriausia būtų iš karto susirasti būsimą partnerį ar partnerę, nes be antro žaidėjo nieko nebus. Laimei, kūrėjai pasirūpino tiek vietiniu, tiek internetiniu kooperaciniu režimu, o taip pat ir draugo bilietu, leidžiančiu antram žaidėjui prisijungti nepirkus atskiros žaidimo kopijos.

Žaidime valdome Maki ir Omura – du veikėjus, kurie kartu leidžiasi į kelionę po pavojingą kosmosą. Maki yra impulsyvesnė, energingesnė ir labiau linkusi pirmiausiai veikti, o tik paskui pagalvoti. Omura – gerokai racionalesnis, atsargesnis ir linkęs sustoti bei įvertinti situaciją. Todėl jų tarpusavio dinamika veikia gana natūraliai. Kai vienas perspaudžia su entuziazmu, kitas jį pristabdo, o kai racionalumo tampa per daug, Maki į viską įmeta šiek tiek chaoso.

Kita vertus, čia viskas prasideda tarsi jau nuo serialo vidurio – mes įmetami į intensyviai vykstantį chaosą, nuolat atrodo, kad reik būt susipažinus su kažkokia priešistore. Tikrai gali nutikti, kad į pačią pirmą veikėjų misiją išskrisime taip ir iki galo nesupratę, ką čia darome, dėl ko bei kokia problema užgulusi žaidimo pasaulį. Taip yra todėl, kad kūrėjai padrikai išmėtė istorijos dėstymo dalis, pernelyg ilgai užtrunka bei per daug sudėtingai bando paaiškinti logiką, todėl abiem žaidžiantiems žaidėjams žiūrint į ekraną gan dažnai norėsis krapštytis galvą.

Tarp pagrindinių lygių keliaujame erdvėlaiviu. Vienas žaidėjas jį pilotuoja, o kitas valdo pagrindinį pabūklą. Teoriškai tai skamba kaip puikus būdas išnaudoti bendradarbiavimą. Praktikoje bent pirmoje žaidimo pusėje šios atkarpos yra gerokai paprastesnės, nei galima įsivaizduoti.

Pirmiausiai, „Orbitals“ nėra atviro pasaulio žaidimas. Kosmose turime tik tam tikras teritorijas, kurias galima apžiūrėti, o pats skrydis dažniausiai skirtas tam, kad pasiektume kitą lygį. Vienas žaidėjas vengia kliūčių ir ieško tinkamo kelio, o kitas šaudo į priešus ar raketas. Vėliau kosminės atkarpos tampa kiek įdomesnės, bet pradžioje jos labiau primena gražiai pateiktą perėjimą iš vienos vietos į kitą.

Visgi net ir čia atsiranda malonių momentų. Kadangi abu žaidėjai visada mato vienas kito ekraną, net žaidžiant internetu, labai greitai pradedi komentuoti, kur skristi, ko vengti ir ką šaudyti. Kartais vienas žmogus akivaizdžiai mato kelią, o kitas jau pasuko visai kita kryptimi. Ir tada prasideda tas klasikinis kooperacinio žaidimo dialogas: „ne ten“, „žinau“, „tai kodėl vis dar neskrendi?“ Žaisti dviese verta vien dėl tokių momentų.

Daug stipriau „Orbitals“ atsiskleidžia tada, kai paliekame laivą ir leidžiamės į atskirus lygius. Čia žaidimas virsta tradiciškesniu kooperaciniu galvosūkių platformeriu, kuriame abu žaidėjai turi nuolat naudoti skirtingus įrankius.

Vienas pagrindinių jų – lazeris, kuriuo galima aktyvuoti mechanizmus, maitinti energija robotus ar valdyti tam tikrus įrenginius. Kitas – kablį primenantis ginklas, leidžiantis atidaryti duris, patraukti svirtis, pasukti platformas ar perkelti objektus. Vėliau atsiranda ir daugiau papildomų mechanikų, bet žaidimas gana anksti parodo pagrindinius savo įrankius ir vėliau įvairiai juos permaišo.

Vienas žaidėjas gali, pavyzdžiui, kabliu nuleisti platformą, kad kitas galėtų peršokti bedugnę. Kitame galvosūkyje jau reikia sinchroniškai perkelti visą platformą, tuo pat metu keisti svorio centrą ir dar spėti ją prisitraukti aplink siaurą kampą. Tokiais momentais „Orbitals“ veikia geriausiai, nes abu žaidėjai turi ne tik suprasti, ką daryti, bet ir iš tikrųjų susitarti, kada tai daryti.

Smagiausia, kad daugelyje situacijų veiksmų neįmanoma tiesiog atlikti atskirai. Vienas žaidėjas turi padaryti savo dalį tiksliai tuo metu, kai kitas pasiruošęs tęsti. Todėl net gana paprasta platformingo užduotis gali virsti mažu komunikacijos testu.

Didžiausias žaidimo trūkumas išryškėja maždaug po dviejų trečdalių kelionės. Kadangi pagrindinius įrankius gauname gana anksti, ilgainiui ima mažėti netikėtumo. Kūrėjai randa naujų būdų panaudoti tuos pačius lazerius, kablius ir platformas, bet po kelių valandų jau pradedi atpažinti beveik visą žaidimo kalbą. Pamatai mechanizmą ir gana greitai supranti, ko iš tavęs tikimasi. Todėl paskutinė žaidimo dalis nebesugeba taip smarkiai nustebinti kaip pirmoji.

Ypač tai jaučiasi dėl dažnesnių skrydžio laivu atkarpų. Iš pradžių jos maloniai praskiedžia galvosūkius, bet vėliau pradeda atrodyti kaip tarpai tarp tikrai įdomių vietų. Keista tai, kad „Orbitals“ apskritai nėra ilgas. Priklausomai nuo žaidimo tempo, pagrindinei istorijai reikės maždaug šešių valandų. Tokios trukmės žaidimas paprastai neturėtų spėti tapti monotoniškas, bet paskutinėmis valandomis vis tiek atsiranda jausmas, kad kūrėjai didžiąją dalį stipriausių idėjų jau parodė, o vėliau jas tiesiog dėsningai kartoja.

Vis dėlto viena iš maloniausių žaidimo dalių yra ne galvosūkiai, o pats erdvėlaivis. Iš pradžių jis atrodo kaip šaltas metalinis transportas, kurio vienintelė paskirtis – nuvežti mus iš vienos vietos į kitą. Tačiau progresuojant jis po truputį ima keistis. Laive atsiranda naujų gyventojų ir keistų gyvių. Vienu metu galima rasti kapibarų, kitu – keistų robotų, kurie nori „duoti penkis“. Atsiveria nauji kambariai, galima atrasti paslėptų veiklų, o pats laivas pamažu iš transporto priemonės tampa jaukia baze.

Ypač smagu tyrinėti pačių veikėjų kambarius. Maki erdvė netvarkinga, chaotiška, kampe stovi būgnai. Omura kambarys visiškai priešingas – tvarkingas, ramus, su pianinu. Ir tam nereikia jokio ilgo dialogo. Vien pažiūrėję į jų asmenines erdves iš karto suprantame skirtumą tarp veikėjų.

Tokių smulkmenų žaidime daug. Veikėjai kelia rankas bėgdami laiptais, skirtingai reaguoja į aplinkos objektus ir nuolat parodo charakterį net tada, kai nevyksta jokia svarbi scena. Todėl Maki ir Omura ilgainiui tikrai prisijaukina.

Laive taip pat slepiasi papildomi mini žaidimai. Galima varžytis šuolių per elektrinę virvę rungtyje, išbandyti kosminės kovos simuliatorius ar tiesiog medžioti geresnius rezultatus. Tai labai paprastos veiklos, bet būtent tokie mažmožiai padeda pasauliui atrodyti gyvam. Tiesa, pačius šiuos mini žaidimus turėsime surasti slaptavietėse bei atrakinti žaisdami pagrindinę siužetinę kampaniją.

Apie „Orbitals“ grafiką kalbėti turbūt lengviausia, nes ji yra pats akivaizdžiausias žaidimo privalumas. Žaidimas atrodo tiesiog fantastiškai. Kūrėjai labai tiksliai pagauna 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių japoniškos animacijos stilistiką. Ir čia nėra tiesiog šiuolaikiniai 3D modeliai su „anime“ veidais: spalvos, šešėliai, veikėjų dizainas, animacija, meniu ar net užrašai ekrane atrodo taip, lyg žaistum seną animacinį serialą.

Atvykus į naują lokaciją per visą ekraną pasirodo didžiuliai užrašai, primenantys naujo epizodo pradžią. Vaizdo intarpai atrodo kaip tiesiai iš seno VHS įrašo ištrauktos scenos. Ir keisčiausia tai, kad tas stilius išlieka ne tik vaizdo intarpuose, bet ir pačiame žaisme. Dėl to kartais pagauni save tiesiog žiūrint į aplinką. Vien dėl to, kad žaidimo vizualinė išorė tiesiog neleidžia atitraukti akių.

Labai stipriai prie atmosferos prisideda ir muzika. Garso takelis sumaišo senesnę japoniškos animacijos dvasią su modernesne elektronine muzika. Dar svarbiau, kad muzika dinamiškai reaguoja į tai, kur esame ir ką darome. Skirtingos teritorijos turi savo skambesį, todėl jos įsimena ne tik vizualiai, bet ir garsiniu požiūriu.

„Orbitals“ yra labai lengva rekomenduoti žmonėms, kurie ieško gero žaidimo dviem. Jis nėra pats inovatyviausias kooperacinis nuotykis, kokį galima rasti, ir jo galvosūkiai retai kada pasiekia tokį kūrybinį lygį, kokį matėme geriausiuose „It Takes Two“ arba „Split Fiction“ epizoduose. Bet beveik visą laiką čia yra smagu.

Tiesa, „Orbitals“ nėra žaidimas, kuris iš naujo apibrėžia kooperacinį žanrą. Bet jis pasiima pažįstamą dviejų žmonių galvosūkių formulę ir įvelka ją į tokį stiprų senosios japoniškos animacijos rūbą, kad rezultatas tampa savitas vien dėl atmosferos.

Taigi, jei turite žmogų, su kuriuo galite praleisti šešias valandas ir per jas nepradėti vienas kito kaltinti dėl kiekvieno blogai patraukto sverto, „Orbitals“ yra labai vertas pasirinkimas. O blogiausiu atveju bent jau sužinosite, kiek jūsų draugystė iš tikrųjų verta, kai reikia vienu metu sukti platformą, laikyti kablį ir dar tiksliai paaiškinti, į kurią pusę kitas žaidėjas turi šokti.