Aukštaitijos miške – archeologinė intriga: netikėti radiniai pasakoja apie dviejų kultūrų sankirtą

Tačiau pati radinių vieta – net labai tikėtina, teigia istorikas, archeologas Šarūnas Subatavičius, pats kilęs iš Zarasų, ir jau anksčiau domėjęsis Antalieptės praeitimi. Pasak jo, Antalieptės istorija yra kiek kitokia, nei dabar populiariai žinoma.

„Nemažai tyrinėjau Antalieptės apylinkių praeitį ir galiausiai taip pavyko išsiaiškinti, kad paties miestelio istorija yra šiek tiek kitokia, negu iki šiol buvo rašoma. Miestelis nėra toks jau vėlyvas. Antalieptė yra žymiai senesnė ir kiek pavyko išsiaiškinti, bent jau XV-XVI a. ji vadinosi Kraštais ir priklausė kunigaikščiams Alšėniškiams. Ir tik jau vėliau, XVI a. pirmoje pusėje miestelis imtas vadinti Antaliepte, pagal greta buvusio palivarko pavadinimą“, – nurodo tyrėjas.

Jo teigimu, miestelio istoriją galima atsekti maždaug iki Vytauto Didžiojo arba Kazimiero Jogailaičio laikų – nors miesto privilegijos nėra, bet kaip žinoma, didysis kunigaikštis Vytautas kaip tik padalino tas valdas kunigaikščiams Alšėniškiams.

O kas dar įdomiau – egzistuoja 1587 m. dokumentas, kuriame minima, kad prie Antalieptės, visai netoli Lūžų akmens buvo Kaniūkų palivarkas.

„Bet dar anksčiau ten tarnyba buvo. Ir ji būtent siejama su tais didžiojo kunigaikščio elitiniais kariais, žirgšėriais, kurie įtvirtindavo valdovo valdžią. Ir nuo tos vietos iki čia, radimvietės, yra maždaug du kilometrai, jeigu tiesia linija“, – pasakoja Š. Subatavičius ir pabrėžia, kad čia ir visa mokslinė intriga: valstybės pasienis, naujai rastas sėlių degintinis kapinynas (ko šitose vietose iš to laikotarpio daugiau nerasta) – ir susidūrimas tarp vietinių sėlių, kurie labai greitai nuėjo į užmarštį, nes buvo asimiliuoti, ir jau naujųjų lietuvių: jau valdovo žmonių, atstovaujančių Mindaugo Lietuvos ir vėlesnės Lietuvos kūrimąsi.

Kaip pasakoja Š. Subatavičius, radimvietę archeologams parodė vietinis Antalieptės gyventojas, pats radimvietės vietoje vaikščiojęs su metalo ieškikliu ir aptikęs radinius. 

Prieš daugiau nei aštuonerius metus miške jis surado gausybę radinių, kuriuos parodžius archeologams, pastarieji identifikavo kaip XII a. sėlių ir XIV a. lietuvių gentims būdingas įkapes.

„Iškart suvokėme, kad tai yra reikšminga – ypač tos vėlyvesnės, XIV a. įkapės, kurios priskiriamos leičiams. Supratome, kad tai yra reikšminga miestelio istorijai ir su organizacija „Inovatorių slėnis“ bei Zarasų rajono savivaldybe nusprendėme, kad verta inicijuoti archeologinius kasinėjimus. O paskui taip nutiko, kad prisijungė ir Nacionalinis muziejus“, – pasakojo Š. Subatavičius.

Pirmiesiems radiniams nukeliavus į Kultūros paveldo departamentą, archeologai ėmėsi tyrimų – nes radiniai pasufleravo, kad čia turėtų būti kapinynas. O šios ekspedicijos tikslas, kaip pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Gediminas Petrauskas, ir buvo patikrinti tokią teoriją.

„Ir tai, kas čia rasta – radiniai yra labai skirtingi, sėliški ir lietuviški. Du kontekstai susilieja į vieną“, – aiškino jis.

G. Petrauskas pasakojo, kad tyrimo metu pirmiausia rastos XII a. sėliškos įkapės – kabučiai, karoliai, žmogaus kaulų fragmentai – yra vienas kontekstas.

„Tad patvirtinom, kad čia tikrai yra sėlių kapinynas. Bet buvo ir antra radinių dalis – nemažai žirgo kamanų detalių, kurios greičiausiai buvo sidabruotos, nes matosi susilydžiusio sidabro lašeliai. Ir tada jau remiantis istoriniais duomenimis, turint omenyje Kaniukų palivarką, siejamą su žirgšėriais, atsiranda leičių kontekstas. Bet XIV a. amžiaus leičių kapų tiriamoje neradome. Tačiau paskui, tikslindami teritoriją, suradome kirvį ir skustuvą, kurie labiau būdingi XIII-XIV amžiams“, – dėstė archeologas.

Anot jo, leičių kontekstas svarbus, nes būtent šiame regione iki šiol dar nebuvo žinomų tokio tipo kapinynų.

„Leičiai siejami su didžiuoju kunigaikščiu, su valdovo žemių apsauga, jo įtakos stiprinimu. O čia kaip tik tuo metu – XII a. antroje pusėje ir XIII amžiuose – buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, valdovo teritorijos, tos pirmosios, pradinės Lietuvos valstybės pasienis. Ką išduoda ir tuometis Kraštų pavadinimas“, – pasakojo G. Petrauskas.

Anot mokslininkų, kasinėjimuose aptikti du archeologinių radinių židiniai. „Tiesa, jie suardyti ariant, sodinant mišką, bet tai yra degintiniai kapai ir matyt juos reikėtų vadinti moterų kapais, nes vyriškų įkapių čia nerasta – tik peiliukas, grandelė, papuošalų fragmentai, – pasakojo Lietuvos Nacionalinio muziejaus darbuotojas, archeologas dr. Povilas Blaževičius. – Bet žvalgant teritoriją, aplinkui rasta ir rimtesnių objektų – stambių sagčių, kas matyt jau yra vyriško kostiumo dalis. Taip pat kovos kirvis.“

„Taip pat sidabro fragmentai – bet sunkiau identifikuojami, nes kremacijos metu susilydė. Tad galbūt čia sagtis, o gal susilydęs žiedas ar kažkoks didesnis papuošalas“, – radinius rodė mokslininkas. Jo teigimu, įdomiausia tai, kad aptiktos sėlių įkapės rodo, kad tai yra paprastos bendruomenės, eilinių bendruomenės narių laidojimo vietos – bet čia atsiranda ir susilydžiusio sidabro, kas būdinga jau aukštesniam socialiniam ratui.

Pasak mokslininkų, kasinėjimai parodė, kad šioje ekspedicijoje tirta teritorija yra ne kapinyno centras, o jo pakraštys. „Ir labai įdomu, koks vaizdas būtų kapinyno centre?“, – smalsauja G. Petrauskas bei priduria, kad yra tikimybė, jog kitais metais mokslininkai čia dar sugrįš.

„Šių metų didžioji dalis tikslų yra pasiekta – bet lieka neatsakytas klausimas, visgi tai koks tas santykis tarp tų dviejų skirtingų bendruomenių? Ar jos tikrai laidotos vienoje vietoje? Toks atvejis būtų labai įdomus. Ir kokie gi visgi buvo tie laidojimo papročiai – nes mes suradome dvi koncentracijas, bet labai nedaug kaulų. Tikėjomės ištisinio degintų kaulų su keramikos šukėmis, su degėsiais, angliukais, sluoksnio – bet tokio visiškai neradome“, – dėstė archeologas.

Anot jo, dabar laukia antropologiniai tyrimai, tikslus radinių datavimas radioaktyviąja anglimi. „Radinius siųsime į laboratoriją. Tai labai didžiulė intriga, nes mes siųsime skirtingų kapų – labai įdomu, kokias gausime datas.“

Pasak G. Petrausko, datavimas trunka apie penkias savaites, tad vasaros pabaigoje rezultatai galbūt jau bus žinomi.

Tiesa, mokslininkai atkreipė dėmesį, kad datavimas irgi turi savo iššūkių. „Tarkime, radioaktyviąja anglimi datuoji angliuką, ir tau parodo vienus metus. Bet atsidūręs lauže medis jau gali būti 100–200 metų senumo, laužas galbūt tėra jo antrinis panaudojimas, gal prieš tai jis buvo lenta ar koks kitas daiktas. Taip esu gavęs rezultatus, kad įkapės iš XIV amžiaus, o medienos angliuko iš to paties kapo datavimas rodo X-XII amžių“, – prisiminė G. Petrauskas. Tačiau šiuo atveju radinių datavimą turėtų palengvinti rastų degintinių kaulų fragmentai.

Paklaustas apie dabartines datavimo radioaktyviąja anglimi kainas, archeologas nurodė, kad 4–5 gramų mėginio datavimas Lietuvoje dabar kainuoja 300–320 eurų (neįskaičiuojant PVM).

Kasinėdami radimvietę, mokslininkai rado ir Antrojo Pasaulinio karo radinių – šovinių tūtų, sviedinių skeveldrų. Bet anot Š. Subatavičiaus, vokiečiai Antalieptės miestelio smarkiau negynė. „Mūšiai vyko už Šventosios, bet kaip tik čia vokiečiai buvo įsitvirtinę, o rusai juos juos apšaudė“, – pasakojo istorikas.

Tačiau kas buvo tie sėliai, kurie kadaise gyveno šiose žemėse? „Iki Lietuvos valstybės susidarymo visos gentys turėjo savitus bruožus – nors buvo ir daug panašumų, – pasakojo G. Petrauskas. – Sėliai turėjo panašumų su latgaliais, gyvenusiais jau latviškoje teritorijoje“.

„Bet 1208 m. Rygos vyskupas Albertas surengė prieš sėlius žygį, apsupo Sėlpilio pilį ir sėliai pasidavė. Ir nuo tada jau sėliai kaip tokia gentinė, stipresnė struktūra, nustojo egzistuoti – ilgainiui asimiliavosi. Bet jų niekada ir nebuvo daug. O šios teritorijos buvo tokia kaip ir dykra. Bendruomenės nebuvo didelės“, – aiškino Š. Subatavičius. O anot G. Petrausko, sėliai buvo viena mažiausių – ir paslaptingiausių – baltų genčių:

„Sėliai labai anksti prarado savo tapatumą. XIII amžiuje jų kaip genties jau nebebuvo. Jeigu ten žiemgaliai dar aptinkami, o kuršiai (ar kuršininkai) Kuršių nerijoje išvis iki XVI-XVII a. dar atsekami, tai sėlių paveldas yra pranykęs. Latvijos pusėje galbūt jis išliko stipriau“.

Pasak kalbintų archeologų, jei remiantis XIII amžiaus antroje pusėje kryžiuočių falsifikuotu 1261 m. Mindaugo Sėlos dovanojimo kryžiuočiams aktu, tai sėlių žemių riba buvo būtent Šventosios upė – nes piečiau jos jau buvo Nalšios žemė. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tikrąsias ribas nusakyti sunku, nes vietovardžiai ir hidronimai paplitę plačiau nei tokia nubrėžta riba.

„Bet reikia turėti omenyje, kad ar VI, VII ar XIII amžiuje ribos irgi galėjo skirtis. Ir jos nebuvo tokios kaip siena, pasienis, kur pasieniečiai stovi. Ne, tikrai to nebuvo, ir tos paribių teritorijos gali būti šiek tiek mišrios. Tad ir tos gentys yra giminiškos. Bet galime sakyti, kad apie 1200, 1300 metus sėlių ribos ir buvo tokios, kad Antalieptė buvo pats paribys. Dėl to ir įdomus tas XIV amžiaus kontekstas, kad čia atsiranda tokie ne šiam kraštui būdingi radiniai – bet būdingi Trakų rajonui, net Vilniaus rajonui, Ašmenos rajonui dabartinėje Baltarusijoje.

Tai ir leidžia kelti prielaidas – aišku, kol kas tai yra tik prielaidos – kad čia būta iš tų tokių etninių lietuvių žemių atkeltų karių. Nes su žirgais čia niekas nebelaidoja – bet žirgų kapų, žirgų reikmenų yra daug, ir jie prabangūs“, – dėstė G. Petrauskas.

Iš viso šį kapinyną tyrinėjo 18 žmonių komanda: dešimt lietuvių ir aštuoni užsieniečiai. Pastarieji – pagal „Erasmus+“ mainų programą iš Vokietijos atvykę Indijos, Pakistano, Bangladešo, Hondūro ir Sirijos daugiausia studentai.

„Ir su kokiu užsidegimu kai kurie čia dirba – net sunku juos iškrapštyt iš perkastos. O aktyviausias yra indas, kuris jau yra pabaigęs studijas, jau gyvenantis ir turintis Vokietijos pilietybę, – su šypsena pasakoja P. Blaževičius. – Pavyzdžiui, kiti jau išvažiavo per lietų, o jis liko dirbti. Ir lietuviškai jau sako: aš esu archeologas, aš myliu Lietuvą“.

Lrytas pakalbino iš Indijos kilusį Aravindą Mariappaną.

– Taip, Lietuvoje lankausi pirmą kartą. Gimiau ir 17 metų gyvenau Indijoje, o kai man suėjo 18 metų, persikėliau studijuoti į Vokietiją. Dabar esu natūralizavęsis Vokietijos pilietis. Turėjau atsisakyti Indijos pilietybės.

Taigi, sakyčiau, kad dabar turiu dvejus skirtingus namus: vienus, kuriuose aš užaugau, ir antrus, kuriuose matau savo ateitį.

– Dalyvauju įvairiuose „Erasmus+“ projektuose. Iki šiol dalyvavau trijuose, tad šis – mano ketvirtasis. Paprastai stengiuosi dalyvauti tokiuose projektuose, kurie mane išstumia iš komforto zonos ir leidžia išbandyti kažką naujo.

Vokietijoje dirbu etatinį darbą, ir šis konkretus projektas – degintinių kapų kasinėjimai – man pasirodė visiškai naujas ir įdomus, tad užsimaniau mesti iššūkį sau ir sužinoti, kokia yra kasdienybė žmogaus, kuris dirba tokį darbą.

Dalyvaudamas tokiuose „Erasmus+“ projektuose galiu susitikti su žmonėmis, kurie yra savo srities ekspertai, sužinoti, ką jie dirba kiekvieną dieną, taip pat išmokti įvairių dalykų.

– Dirbu testavimo vadovu automobilių srityje, akumuliatorių valdymo sistemų srityje. Tai tipiškas darbas „nuo aštuonių iki penkių“.

– Archeologija man yra įdomi ir unikali. Visada norėjau išeiti iš komforto zonos ir pamatyti, kaip pasaulis atrodo iš archeologo perspektyvos. Dirbti kartu su archeologais man yra unikali patirtis, kurios niekur kitur negaučiau. Iš tikrųjų, prieš šį projektą niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kasinėsiu XIV a. kapą ir rasiu senovės Lietuvos žmonių artefaktų, papuošalų. Tokie dalykai yra unikalūs – na ir galbūt savo anūkams ar kažkam kitam galėsiu pasakyti: vaikinai, žiūrėkite, nors aš turiu kaip ir techninį išsilavinimą, bet dėl archeologijos aš buvau atsidūręs Lietuvos televizijos reportaže!

– Lietuva man atrodo labai rami šalis. Atvykęs nusileidau Vilniaus oro uoste, ir miesto pakraštys man pasirodė tarsi šiek tiek panašus į Sovietų Sąjungos atmosferą su senais pastatais – bet kai kitą dieną tyrinėdamas miestą patekau į miesto centrą, apėmė visai kitokia nuotaika.

Jis buvo visiškai gyvas, jame buvo daug žmonių – tyrinėjančių, bendraujančių tarpusavyje. Kažkaip maniau, kad tai bus šiek tiek konservatyvesnė vieta. Visada maniau, kad čia bus kaip Rytų Europoje, bet iš tiesų viskas buvo priešingai.

Ir žmonės, su kuriais dabar dirbu, yra puikūs. Jie yra labai, labai geri. Jie kuklūs. Jie nori tau padėti, yra labai malonūs. O pati vieta, kurioje ekspedicijos metu gyvename – pilna tvenkinių, ežerų, upių, tiek daug gamtos, tiek daug medžių, kuriuos labai mėgstu.

– Tiesą sakant, kultūriniu požiūriu vienas dalykas yra įdomus ir panašus, kad Indijoje – turiu indiškas šaknis ir kilmę, o mano religija, mano tėvai tai praktikuoja – kad kai žmogus miršta, mes taip pat jį kremuojame. Ir čia, šituose kapuose yra kažkas panašaus.

Taigi, nepasakyčiau, kad bent man tai yra visiškai nauja – nors žinoma, nežinojau, kad toks dalykas čia egzistavo.

O kalbant apie jausmą – man tai patinka. Kaip jau sakiau, tai jau įrašyta į mano nuosavos istorijos vadovėlį – „ei, vaikinai, žinote ką? Aš dirbau XIII a. degintinių kapų vietoje ir radau vertingų dalykų – ir kurie tikriausiai atsidurs Lietuvos nacionaliniame muziejuje!“

Ne kiekvienas gali tuo pasigirti – ir ypač retas žmogus, kuris gyvena ne Lietuvoje. Tad man, turinčiam kitokią kilmę, kitokias šaknis – labai įdomu. Tai nuostabu.

– Taip. Sanskritas. Sužinojau, kad kai kurie lietuvių kalbos žodžiai yra gana panašūs. Ir dar vienas dalykas – mes taip pat laikome upes šventomis ir mano indiškoje kultūroje mes degindavome savo protėvius, pelenus dėdavome į urnas, o jas – į vandens telkinius.

Vienas iš archeologų man paaiškino, kad senovės lietuviai taip pat laidodavo palaikus į upes – tai reiškia, kad jos tapdavo šventomis.

– Tai, kad kiekvieną dieną ryte valgome košę ir kiekvieną dieną – bent jau kažką saldaus. Man tai yra kažkas neįprasto. Aš paprastai praleidžiu pusryčius, taip pat stengiuosi kiek įmanoma vengti cukraus (bet mėgstu šokoladą).

O taip pat sriuba. Per pietus jūs visada turite sriubos. Tai man taip pat yra kažkas unikalaus, nes gyvenant Vokietijoje – na, sriuba egzistuoja, bet ji tik kaip vienas iš variantų.

O Indijoje išvis nėra įprasta valgyti sriubas. Tai tarsi užkandis ar kažkas panašaus, ką paprastai vakare nusiperkate iš gatvės prekeivio ar panašiai.

Tad man tai buvo kažkas naujo. Nors nepasakyčiau, kad šokiravo – tiesiog priimu, kad mano gyvenime dabar yra taip. Priimu, kad čia taip daroma, ir tiek.

– Man atrodo, kad Lietuva man visai tiktų. Jei atsirastų galimybė... galėčiau įsivaizduoti save čia gyvenantį. Vienas dalykas, kurį pastebėjau – čia gera Saulė.