Neįtikėtinas dviejų bežandinių rūšių žuvų, vadinamų mylokunmingidais, fosilijas surado Peiyunas Congo iš Kinijos Yunnano universiteto ir jo kolegos 2019–2024 m. Kinijos pietvakariuose, Dianchi ežero pakrantėje.
Šioje vietovėje rastos senovinės gyvybės formos, žinomos kaip Čengdžango biota, yra išlikusios su visomis smulkiomis detalėmis. Jos datuojamos maždaug 518 milijonus metų – laikotarpiu, žinomu kaip kambras, kai gyvybė tiesiog sprogo įvairove, taip susikuriant daugumai šiandien gyvenančių pagrindinių gyvūnų grupių.
Svarbu paminėti, kad P. Congo komandos rastos stuburinių fosilijos buvo išlikusios su minkštosiomis kūno dalimis ir akimis.
Susiję straipsniai
Sudėtingos akys nepriklausomai išsivystė keliose gyvūnų grupėse. Kai kurie bestuburiai – pavyzdžiui, vabzdžiai – turi sudėtines akis, sudarytas iš šimtų ar tūkstančių atskirų dalių, kurių kiekviena turi savo lęšį, kūgelius ir šviesos receptorius, kurie kartu sukuria mozaikinį vaizdą.
Stuburiniai gyvūnai – tokie kaip žmonės ir ropliai – turi tai, ką mokslininkai apibūdina kaip fotoaparato tipo akis. Mūsų akys susideda iš sferinio lęšio, tinklainės, rainelės ir raumenų, kurie kontroliuoja akies judėjimą. Jos taip pat turi pigmentuotas struktūras, vadinamas melanosomomis – kurios, be kita ko, nulemia mūsų akių spalvą.
Šviesa fokusuojama tinklainėje – sukuriant signalus, kurie per regos nervą perduodami į smegenis.
Kai P. Congas ir jo kolegos tyrinėjo fosilijas elektroniniu mikroskopu, jie pamatė porą akių galvos šone su išlikusiomis melanino turinčiomis melanosomomis – taip pat dvi paslaptingas, daug mažesnes juodas dėmes tarp jų.
„Dar įspūdingiau yra tai, kad kiekvienoje iš šoninių akių ir centrinių akių taip pat yra lęšio įspaudas“, – sako komandos narys Jakobas Vintheris iš Bristolio universiteto Jungtinėje Karalystėje.
Jis teigia, kad šie įrodymai rodo, jog šie gyvūnai turėjo dvi poras „fotoaparato“ tipo akių. „Tai leido šiems 518 milijonų metų senumo stuburiniams gyvūnams suformuoti savo pasaulio vaizdą panašiai kaip mes, – pasakoja tyrėjas. – Tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad jie naudojo keturias akis, o ne tik dvi.“
Komanda mano, kad ši senovinė papildoma akių pora vėliau išsivystė į organų rinkinį, žinomą kaip epifizės kompleksas. Kai kurie stuburiniai – pavyzdžiui, ropliai – vis dar turi šviesai jautrų organą viršugalvyje, vadinamą parietaline akimi, tačiau žinduoliams šis kompleksas susideda tik iš epifizės liaukos, kuri reguliuoja mūsų miego ciklą, išskirdama melatoniną.
„Mes parodome, kad [epifizės organai] ankstyviesiems stuburiniams turėjo svarbesnę funkciją nei akys ir galėjo sukurti gana gerą vaizdą – kol jie išsivystė į organus, reguliuojančius mūsų miego ciklą“, – sako J. Vintheris.
Didžiosios akys tikriausiai geriau matė daiktus aukšta raiška, o mažesnės akys padėdavo gyvūnui pastebėti artėjančius objektus. Tai turėjo suteikti šiek tiek kitokį regos lauką, kuris buvo svarbus kambro jūrose, kur šios bežandinės žuvys buvo geidžiamas grobis.
„Jos tikriausiai galėjo gana gerai matyti objektus, atpažinti jų formą ir kažkiek matyti trimatiškai, – sako J. Vintheris. – Jos tikriausiai taip pat turėjo platų aplinkos vaizdą, tarsi IMAX stiliumi, dėl savo keturių akių.“
Tetsuto Miyashita iš Kanados gamtos muziejaus Otavoje sako, kad jis „pusiau tiki ir pusiau nepriima šio naujo, įdomaus ir originalaus šių fosilijų aiškinimo“.
Pasak jo, struktūros, matomos tarp šių fosilijų šoninių akių, ilgą laiką glumino tyrėjus, ir supratimas, kad tai gali būti dar viena „fotoaparato“ tipo akių pora, yra tarsi „proto nušvietimas“.
Tačiau jei tai akys, kyla klausimas: kur yra nosis? „Ankstyvųjų žuvų evoliucija labai susijusi su nosimi, todėl iš vystymosi požiūrio tikėtina, kad ji turėtų būti išlikusi“, – sako jis.
T. Miyashita prognozuoja, kad vyks intensyvios diskusijos, kol ekspertai galės susitarti. „Ar tikrai yra prasmė turėti tiek daug išsikišusių akių ant galvos?“ – klausia mokslininkas.
Johnas Patersonas iš Naujosios Anglijos universiteto Armidale, Australijoje, sako, kad yra logiška, jog šios medžiojamos rūšys „išvystė tokį regėjimą, kad galėtų išvengti baisių plėšrūnų, kurie jas medžiojo“.
„Kambro periodas yra šiek tiek keistas laikotarpis, kai evoliucijos požiūriu gyvūnai pirmą kartą daro keistus dalykus, kai ne visada yra tik pora akių, žiūrinčių į šoną ar į priekį, bet akys gali būti ir kitose galvos dalyse.“
Kalifornijos universiteto tyrėjas Karma Nanglu sako, kad norėtų pamatyti išsamų visų fosilijų kūno žemėlapį – kad galėtų įvertinti, ar kitur yra panašių žymių, kurios galėtų rodyti, kad antroji akių pora nėra tik fosilizacijos cheminio proceso rezultatas.
Tyrimas publikuotas žurnale „Nature“.
Parengta pagal „New Scientist“.