Šunys su trumpesniu ir plokštesniu snukiu yra žinomi kaip brachicefalinės veislės ir pastaraisiais metais tapo labai populiarios, sako Francesca Tomlinson iš Kembridžo universiteto (JK).
Tačiau kartu su šių veislių populiarumu išaugo ir su jomis susijusios sveikatos problemos – ypač brachicefalinis obstrukcinis kvėpavimo takų sindromas (BOAS), lengvai atpažįstamas iš triukšmingo kvėpavimo. Dėl šios būklės šunys negali sportuoti, miegoti ir susidoroti su karščiu ar stresu.
Susirūpinimas dėl BOAS pirmiausia susijęs su anglų buldogais, prancūzų buldogais ir mopsais. Norėdami išsiaiškinti, kurios kitos veislės dar yra pavojuje, F. Tomlinson su kolegomis tyrė 898 šunis, atstovaujančius 14 veislių: afenpinčerius, Bostono terjerus, bokserius, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielius, čihuahua, Bordo dogus, Briuselio grifonus, japonų činus, Maltos bišonus, pekinus, karaliaus Karolio spanielius, Pomeranijos špicus, ši cu ir Stafordšyro bulterjerą.
Susiję straipsniai
Visiems šunims buvo atlikti kvėpavimo testai ir išsamūs kūno bei snukio matavimai.
Pekinai ir japonų činai turėjo didžiausią BOAS riziką – sindromą daugiau nei 80 procentų šunų. Penkios veislės turėjo vidutinę riziką, BOAS pasireiškė nuo pusės iki trijų ketvirtadalių šunų: kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliams, ši cu, Briuselio grifonams, Bostono terjerams ir Bordo dogams. Tik tarp Maltos bišonų ir Pomeranijos špicų veislių nebuvo rasta šunų su klinikinę reikšmę turinčia liga.
Tyrėjai nustatė, kad trys pagrindiniai veiksniai lemia kvėpavimo sutrikimus: antsvoris, siauros šnervės ir itin plokščias snukis. Analizė rodo, kad kiti bruožai – pavyzdžiui, labai trumpa arba susuktas uodega – taip pat gali būti susiję su anatomijos pokyčiais, susijusiais su BOAS. „Tai rodo, kad riziką lemia ne tik plokščias snukis, bet ir daug kitų veiksnių“, – sako F. Tomlinson.
Ji teigia, kad būsimi savininkai turėtų ieškoti šuniukų, kurių tėvai buvo tinkamai ištirti sveikatos atžvilgiu – ir turėtų susipažinti su galimais sveikatos padariniais, kuriuos gali sukelti ekstremalūs kūno, ypač snukio, pokyčiai.
„Svarbu ne būtinai pašalinti veislės charakteringas savybes, bet išvengti kraštutinumų ir remti veisimo sprendimus, kuriuose prioritetas teikiamas funkcionalumui, o ne išvaizdai“, – sako ji.
Anna Quain iš Sidnėjaus universiteto Australijoje sako, kad žmonės nesupranta, jog „mielas“ plokščias snukis šiuos šunis daro linkusius į lėtinį deguonies trūkumą ir šiluminį stresą.
Veisti plokščiasnukius šunis yra tarsi „projektuoti automobilį be radiatoriaus“, sako ji. „Jei mes sąmoningai veisiame šunis, turėtume priimti sprendimus pirmiausia remdamiesi jų gerove, o ne žmogaus įsivaizdavimu, kokie turėtų būti šunys“, – teigia mokslininkė.
Paulas McGreevy – taip pat iš Sidnėjaus universiteto – sako, kad tyrimas patvirtina tai, ką dauguma veterinarų jau žino. „Kvėpavimo takų sutrikimai yra plačiai paplitę tarp plokščiasnukių šunų ir labai skiriasi tarp veislių“, – sako jis.
„Šunims, kurie sunkiai išskiria anglies dioksidą per sutrikusius kvėpavimo takus, veislės pavadinimai yra nereikšmingi. Tai, ar jie identifikuojami kaip buldogų mišrūnai, ar registruojami kaip pekinai ar Bostono terjerai, yra žmogaus sugalvota konstrukcija“, – teigia mokslininkas
Tačiau jis yra susirūpinęs dėl kai kurių metodikos aspektų. „Vertinimas priklauso nuo subjektyvaus kvėpavimo garsų klausymo, kurie ausimi vertinami kaip lengvi, vidutiniai ar sunkūs, tačiau nėra įrodymų, kad tai taikoma nuosekliai 14 skirtingų veislių, – sako P. McGreevy. – Dar didesnė problema yra tai, kad autoriai pripažįsta, kad jų fizinio krūvio testas priklauso nuo individualaus šuns greičio ir temperamento.“
F. Tomlinson sako, kad vertinimas apima objektyvius kriterijus, įskaitant tai, ar nenormalūs kvėpavimo garsai yra girdimi su stetoskopu ar be jo, o vertinimas atliekamas pagal standartizuotą protokolą. „Fizinio krūvio testo tikslas nėra įvertinti sportinius rezultatus – bet pamatyti, kaip kvėpavimo takai reaguoja esant lengvam krūviui“, – sako ji.
Tyrimas publikuotas žurnale „PLOS One“.
Parengta pagal „New Scientist“.