Deja, archeologai nelabai turi daug ką tirti – dauguma šių įrankių buvo pagaminti iš greitai gendančių organinių medžiagų. Laimei, šeštajame dešimtmetyje archeologai Oregono valstijos (JAV) Pumų kalno urve aptiko nedidelį tokių dirbinių rinkinį. Tarp iškastų dirbinių yra 24 pluoštiniai dirbiniai, 12 medinių įrankių ir trys gyvūnų odos. Dešimtmečius šie artefaktai nebuvo tirti – iki neseniai, kai Richardo Rosencrance vadovaujama komanda juos iš naujo ištyrė, naudodama šiuolaikines technologijas daiktų analizei ir datavimui.
„Radome gana ribotą skaičių daiktų, datuojamų vėlyvuoju pleistocenu, – leidiniui „New Atlas“ sakė sakė R. Rosencrance’as. Tačiau tarp tų daiktų „aptikome milžinišką technologinę įvairovę, taip pat žaliavų panaudojimą, liudijantį apie tikrai sudėtingą ir išsamią žinių sistemą“.
Iš trijų gyvūnų odų artefaktas CMC21–1 yra ypatingas pavyzdys: tai nedidelis apdorotos elnio odos fragmentas, kuris šiuo metu laikomas seniausiu žinomu siūtų drabužių pavyzdžiu. Jis datuojamas maždaug 12 600 metų ir sudarytas iš kelių susiūtų odos gabalėlių, kuriuos jungia Z formos susuktos virvelės dygsniai. Kad virvelė neišslystų, siūlas buvo sutvirtintas mazgu. Šis eksponatas suteikia retą galimybę pažvelgti, kaip senovės žmonės naudojo sudėtingas technologijas, kad išgyventų ekstremaliame šaltyje.
Susiję straipsniai
Greičiausiai šis nedidelis fragmentas turėjo būti padengtas kokia nors dažų rūšimi – pavyzdžiui, ochra, spėja R. Rosencrance’as. Nors nėra jokių fizinių įrodymų apie tokį dažymą, mokslininko teigimu, tai dažnai būdavo būdas, kuriuo žmonės praeityje išreiškė savo tapatybę.
R. Rosencrance pasakoja, kad tokių senovinių medžiagų fizinės liekanos suteikia informacijos – pavyzdžiui, kokias odas senovės žmonės naudojo drabužiams ir kokias pluoštines medžiagas virvėms gaminti – iš esmės patvirtindamos ankstesnes prielaidas apie tai, kaip gyveno mūsų protėviai.
„Manau, kad mūsų tyrimas yra ypatingas, nes mums nereikia spėlioti, Mes žinome remdamiesi šiomis itin retomis liekanomis, kurios mums atskleidžia tokias detales“, – sako archeologas.
„Tai yra visakultūrinės evoliucijos dalis, kurios negalime iki galo suvokti, nes ji grindžiama organinėmis, greitai gendančiomis medžiagomis, todėl siuvamų drabužių raida yra aspektas, kuris žmogaus evoliucijos tyrimuose dažnai lieka nepastebėtas“, – teigia Perudžos universiteto (Italija) paleoantropologas Costantino Buzi, kuris šiame tyrime nedalyvavo.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Science Advances“.