Šie sapnai „suteikia psichologinį palengvėjimą ir prasmę žmonėms, kuriems artėja gyvenimo pabaiga“, – tyrime rašo Elisa Rabitti iš Paliatyvinės priežiūros vietinio tinklo Reggio Emilia mieste, Italijoje.
E. Rabitti vadovavo komandai, kuri apklausė 239 vietos paliatyvinės priežiūros gydytojus, slaugytojus, psichologus ir kitus sveikatos priežiūros specialistus apie sapnus, kuriuos jiems papasakojo nepagydomai sergantys žmonės.
Dažniausi sapnai ir vizijos, pasirodžiusios žmonėms esant pabudusiems, buvo susiję su susitikimais su mirusiais šeimos nariais ar augintiniais. Pavyzdžiui, viena moteris sapnavo savo mirusį vyrą, kuris jai pasakė: „Aš tavęs laukiu.“ Šie sapnai suteikė vidinės ramybės jausmą ir padėjo žmonėms susitaikyti su mirtimi, rašo E. Rabitti.
Kiti sapnavo duris, laiptus ar šviesą – o vienas aprašė sapną, kuriame basomis lipo link atvirų durų, užtvindytų balta šviesa. Tai gali būti prisitaikymo mechanizmas, padedantis ištirti ir suprasti artėjantį perėjimą iš gyvenimo į mirtį, rašo tyrimo autoriai.
Dažniausiai žmonės, kalbėdami apie šiuos su gyvenimo pabaiga susijusius sapnus ir regėjimus, sakė, kad jautėsi ramūs ir paguosti. Tik nedidelė jų dalis – apie 10 procentų – jautė nerimą, tarp jų buvo ir vienas atvejis, kai moteris sapnavo, kad ją žemyn tempia monstras su jos motinos veidu.
Christopheris Kerras iš Bafalo hospiso Niujorko valstijoje taip pat atliko tyrimą, kuris parodė, kad sapnai apie mirusius artimuosius yra labai dažni tarp nepagydomai sergančių žmonių ir tampa vis dažnesni artėjant mirčiai. „Iš tiesų įdomu tai, kad pas jus ateina ne bet kas – tai visada tie žmonės, kurie jus mylėjo ir suteikė saugumo jausmą“, – sako jis. Jo tyrimas taip pat parodė, kad dažni yra sapnai apie „pasirengimą išvykti“. Pavyzdžiui, „pacientai dažnai apibūdina sapnus apie daiktų pakavimą ar lipimą į autobusą“, – pasakoja tyrėjas.
Sapnai ir vizijos gyvenimo pabaigoje gali vėl suvienyti žmones, teigia Ch. Kerras. Pavyzdžiui, jis kartą matė, kaip 70-metė moteris, keturių suaugusių vaikų motina, judino rankas tarsi glostytų kūdikį, tuo pačiu matydama vizijas apie savo pirmąjį vaiką, kuris gimė negyvas. Jai buvo per sunku kalbėti apie jo netektį, bet jo metafizinis sugrįžimas pabaigoje suteikė jai paguodos.
Šių sapnų ir regėjimų dažnumas didėja artėjant mirčiai, nes, kaip mano Ch. Kerras, mirtis yra palaipsninis miegas. „[Žmonės] nuolat užmiega ir pabunda, o tai, atrodo, daro jų sapnus ryškesnius ir įspūdingesnius – dažnai jie sako, kad tai ne sapnas, o atrodo tikra, – sako jis.
Dažnai manome, kad gyvenimo pabaiga yra liūdnas ir bauginantis patyrimas, nes į mūsų išlikimą įdiegtas instinktyvus atsakas į grėsmę, teigia Ch. Kerras. Tačiau paskutinės savaitės, praleistos sergant nepagydoma liga, gali būti kupinos meilės ir prasmės, o žmonės neišvengiamai priima savo likimą, sako jis. „Vienas iš labiausiai stebinančių dalykų yra baimės nebuvimas“, – nurodo tyrėjas.
Tyrimas publikuotas žurnale „Death Studies“.
Parengta pagal „New Scientist“.