Storosios žarnos vėžys jaunėja: kodėl vis dažniau suserga nesulaukę nė 50 metų

Šios diagnozės dažnai sukelia didelį sukrėtimą, nes jaunesni žmonės paprastai ilgiau delsia kreiptis į gydytojus nuo pirmųjų simptomų pasirodymo iki diagnozės nustatymo – o tai reiškia, kad dauguma jų vėžio atvejų nustatoma vėlyvoje stadijoje, kai gydymas yra sudėtingesnis.

„Beveik visi mano pacientai yra mano bendraamžiai, daugelis iš jų turi mažų vaikų, yra nėščios arba susiduria su iššūkiais, susijusiais su karjeros pradžia“, – teigia virškinimo trakto onkologas iš Kalifornijos universiteto San Francisko sveikatos centro dr. Geoffrey Buckle'as. – Jie susiduria su šiomis akivaizdžiai labai bauginančiomis diagnozėmis.“

Bet kas lemia šį vėžio atvejų skaičiaus augimą tarp jaunų žmonių? Gydytojai ir mokslininkai mano, kad kaltė tenka pokyčiams, įvykusiems nuo septintojo dešimtmečio, greičiausiai – žmonių aplinkos ar gyvenimo būdo pasikeitimams. Galbūt pateikdami užuominą apie kaltininką, naujausi tyrimai taip pat rodo, kad, kokie bebūtų veiksniai, jie pirmiausia veikia tiesiosios žarnos ir apatinės storosios žarnos vėžį.

Pasak Amerikos vėžio draugijos (ACS), 2026 m. JAV buvo diagnozuota apie 158 850 naujų storosios žarnos vėžio atvejų. Daugiau nei 86 000 atvejų – daugiau nei pusė – pasitaikė tarp vyresnių nei 65 metų žmonių. Tačiau šie skaičiai rodo, kad nuo 2013 m. šioje amžiaus grupėje sergamumas mažėja 2,5 proc. per metus.

Gydytojai 65 metų ir vyresnių žmonių storosios žarnos vėžio atvejų skaičiaus mažėjimą sieja su sėkminga profilaktine patikra, teigia Niujorko universiteto „Langone Health“ gastroenterologė dr. Aasma Shaukat. Atliekant reguliarias kolonoskopijas, kurios įprastos rizikos grupės žmonėms pradedamos nuo 45 metų, gydytojai pašalina ikivėžinius polipus ir taip užkerta kelią šių audinių virsmui į vėžinius.

Tuo pačiu metu, nors vyresnių nei 65 metų žmonių vėžio atvejų skaičius sumažėjo, 50–64 metų amžiaus žmonių tarpe jis padidėjo 0,4 proc. per metus, o 20–49 metų amžiaus žmonių tarpe – net 3 proc. per metus – o tai kelia dar didesnį susirūpinimą. Šis padidėjimas pastebimas visose rasinėse ir etninėse grupėse.

Remiantis tyrimu, paskelbtu ACS leidinyje „CA: A Cancer Journal for Clinicians“, tai reiškia 24 640 naujų atvejų per metus tarp 49 metų ir jaunesnių žmonių bei 47 600 naujų atvejų per metus tarp 50–64 metų amžiaus žmonių.

Dauguma šių atvejų yra tai, ką gydytojai vadina „kairės pusės“ vėžiu, pasireiškiančiu apatinėje storosios žarnos dalyje, kuri nusileidžia žemyn kairėje kūno pusėje – ir tiesiojoje žarnoje. Remiantis gegužės mėnesį didžiausioje gastroenterologijos konferencijoje „Digestive Disease Week 2026“ pristatytais tyrimais, 1999–2023 m. mirtingumas nuo tiesiosios žarnos vėžio visose demografinėse grupėse augo du ar tris kartus greičiau nei mirtingumas nuo storosios žarnos vėžio.

Vėžys atsiranda dėl genetinių klaidų, iš kurių kai kurios atsiranda atsitiktinai ląstelėms dalijantis. O žarnyno ląstelės dalijasi nuolat: kaip teigia A. Shaukat, kas savaitę atsinaujina ir pakeičiamas visas storosios žarnos gleivinės sluoksnis. Organizmui būdingi mechanizmai, padedantys ištaisyti daugybę DNR klaidų, atsirandančių šio atsinaujinimo metu, tačiau kai klaidų dažnis pernelyg sparčiai didėja arba kai taisymo mechanizmai nepakankamai veiksmingi, būtent tada dažniausiai išsivysto storosios žarnos vėžys.

Žarnyno aplinka gali turėti įtakos tiek klaidų dažniui, tiek taisymo veiksmingumui. Mokslininkai nustatė, kad tarp žarnyno mikrobiomo, t. y. mikroorganizmų bendruomenės storosios žarnos viduje, ir sveikatos veiksnių, tokių kaip mityba, fizinis aktyvumas ir atsparumas insulinui, egzistuoja sudėtinga grįžtamojo ryšio grandinė.

Į šią grįžtamojo ryšio grandinę įeina ir uždegimas. Nors uždegimas yra būtina imuninė reakcija, kuri atkuria pažeistą audinį naujų ląstelių augimu, kai jis tampa lėtinis, besidalijančios ląstelės tampa linkusios į mutacijas ir pernelyg greitą dauginimąsi – kitaip tariant, į vėžį.

Lėtinio uždegimo priežasčių yra daug, sako mokslininkas ir storosios žarnos vėžio atrankinės patikros klinikinis vadovas „Kaiser Permanente Northern California“ dr. Theodore’as Levinas. Tačiau tai tik mintys ar hipotezės, įspėja jis.

Viena iš priežasčių – vis labiau sėdimas gyvenimo būdas ir nutukimas, kurie prisideda prie atsparumo insulinui atsiradimo, o tai savo ruožtu sutrikdo žarnyne gyvenančių mikrobų kolonijas. Šie mikrobai padeda virškinti maistą ir išskiria junginius, kurie gali skatinti arba slopinti uždegimą.

Nuo septintojo dešimtmečio padaugėjo antibiotikų vartojimo vaikystėje, o tai taip pat gali sutrikdyti žarnyno mikrobiomą. Be to, mikrobiomą trikdančios mitybos pokyčiai nuo septintojo dešimtmečio apima cukrumi saldintų gėrimų vartojimo padidėjimą, sako Th. Levinas, taip pat didesnio skaičiaus ultraperdirbtų maisto produktų, kuriuose paprastai trūksta šviežių vaisių ir daržovių ląstelienos, atsiradimą. Mokslininkas teigė, kad ląsteliena skatina įvairiapusę žarnyno mikrobiomą, kuri linkusi slopinti uždegimą. Tyrimai rodo, kad fermentuoti maisto produktai daro tą patį.

Mokslininkai taip pat yra susirūpinę dėl plastiko paplitimo, priduria tyrėjas.

Kai kurie laboratoriniai tyrimai rodo, kad storosios žarnos vėžio ląstelės gali įsisavinti mikroplastiko daleles ir kad šių dalelių įsisavinimas padidina ląstelių polinkį migruoti – bent jau laboratorinėje lėkštelėje. Tai galėtų reikšti, kad mikroplastikas padidina tikimybę, jog vėžys išplis po organizmą. Kai kurie tyrimai su gyvūnais taip pat rodo, kad mikroplastikas slopina imuninę funkciją, o tai teoriškai galėtų padėti vėžio ląstelėms išvengti organizmo gynybos mechanizmų.

Plastiko dalelės taip pat gali pernešti kancerogeninius junginius giliai į žarnyną, teigia Th. Levinas. Tyrimai vis dar vyksta, tačiau kai kurie duomenys sieja nuolatinį sąlytį su perfluorooktansulfonine rūgštimi (PFOS) – vadinamąja „amžina chemine medžiaga“, randama neprilimpančiuose virtuvės reikmenyse ir gaisro gesinimo putose – su storosios žarnos vėžio rizika. Eksperimentai su pelių žarnyno audiniais rodo, kad PFOS mažina žarnyno fermentą, kuris apsaugo nuo vėžio, tuo pačiu skatindamas baltymų, skatinančių auglių augimą, gamybą.

Tačiau mokslininkai dar nerado vieno įtikinamo įrodymo, kuris paaiškintų šį padidėjimą, įspėja nevyriausybinės organizacijos „Colorectal Cancer Alliance“ generalinis direktorius Michaelas Sapienza. Pavyzdžiui, stebėjimo tyrimų, susijusių su „amžinųjų cheminių medžiagų“ poveikiu ir storosios žarnos vėžio atvejų skaičiumi, rezultatai yra prieštaringi, o kai kuriuose netgi nustatyta, kad didesnis PFOS kiekis kraujyje iš tiesų koreliuoja su mažesniu storosios žarnos vėžio atvejų skaičiumi.

Taigi, nors hipotezių yra daug, įrodymai lieka neaiškūs. Vyresnio amžiaus žmonės taip pat susiduria su visais šiais aplinkos ir gyvenimo būdo pokyčiais, todėl mokslininkams taip pat reikia suprasti, kodėl jų vėžio atvejų skaičius neauga taip pat kaip jaunesnių žmonių. Gali būti, kad ikivėžinių pažeidimų pašalinimas kolonoskopijos metu užgožia tai, kas kitaip būtų panašus sergamumo padidėjimas tarp vyresnių nei 65 metų žmonių. O galbūt labiausiai svarbi yra ankstyvoji vaikystė – rizikos veiksnys, kurio vyresnio amžiaus žmonės išvengė.

Sąmoningumo apie simptomus didinimas

Mokslininkai nėra visiškai tikri, kodėl apatinės storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžys plinta sparčiau nei „dešiniosios pusės“ viršutinės žarnos vėžys.

Pasak Th. Levino, apatinė ir viršutinė storosios žarnos dalys labai skiriasi, nes net pačioje ankstyviausioje vystymosi stadijoje jos susiformuoja iš skirtingų embriono dalių. Dešiniosios ir kairiosios pusės vėžys dažnai pasižymi skirtingomis genetinėmis mutacijomis. Kairės pusės storosios žarnos vėžys dažnai atsiranda dėl to, ką mokslininkai vadina chromosomų nestabilumu, arba dėl klaidų, kaip chromosomos pasiskirsto besidalijančiose ląstelėse replikacijos metu, kai ląstelės prieš dalijimąsi daro savo DNR kopiją. Dešinės pusės vėžys dažniau atsiranda dėl problemų su DNR taisymu replikacijos metu.

Šie skirtingi mechanizmai galėtų padėti mokslininkams susieti aplinkos ir gyvenimo būdo veiksnius su pokyčiais, kurie veda prie storosios žarnos vėžio. Tačiau šie tyrimai užtruks. Kol kas gastroenterologai tikisi padidinti informuotumą apie ligos simptomus ir užtikrinti, kad kiti gydytojai nepamirštų patikrinti jaunesnių pacientų dėl vėžio.

Ankstyvi simptomai apima kraujavimą iš tiesiosios žarnos, nepaaiškinamą svorio kritimą, anemiją, pilvo skausmą, kraują išmatose, žarnyno veiklos pokyčius ir nepaaiškinamą pykinimą bei vėmimą. Deja, daugelis ankstyvųjų storosios žarnos vėžio simptomų sutampa su daug mažiau rimtų ligų simptomais. Pavyzdžiui, kraujavimą iš tiesiosios žarnos gali sukelti hemorojus, o žarnyno veiklos pokyčiai gali atsirasti dėl įvairių priežasčių – nuo streso iki infekcijos.

Kai pasirodė pirmieji simptomai, 40-metė Jenna Scott iš Atlantos buvo 29 metų ir laukėsi vaiko. Diagnozė jai buvo nustatyta tik sulaukus 31 metų. Tuo metu vėžys jau buvo metastazavęs ir išplitęs į kitus organus. J. Scott iki šiol tęsia gydymą. „Nežinau, ar liga būtų buvusi tokia agresyvi, jei ją būtų aptikę pusantrų metų anksčiau“, – sako ji.

Pirmasis J. Scott simptomas buvo kraujavimas iš tiesiosios žarnos, tačiau gydytojas tai nurašė kaip nėštumo sukeltą hemorojų. Kitas klasikinis storosios žarnos vėžio simptomas – svorio kritimas – atrodė kaip tipiškas pokytis svorio skalėje po gimdymo. Sveikatos sistemos ir organizacijos stengiasi didinti visų specialybių gydytojų informuotumą, kad jie kruopščiai ištirtų šiuos simptomus jauniems žmonėms, o ne bandytų juos nurašyti.

Nors įprasti storosios žarnos vėžio patikrinimai pradedami tik nuo 45 metų, pacientai turėtų primygtinai reikalauti, kad gydytojai juos patikrintų anksčiau, jei pasireiškia kokie nors įtartini simptomai, sako M. Sapienza. „Tai nereiškia, kad sergate storosios žarnos vėžiu, – apie šiuos simptomus sako mokslininkas. – Bet tai reiškia, kad turite patys ginti savo interesus“ ir kuo greičiau kreiptis dėl patikrinimo.