Laidojimo papročiai Britanijoje geležies amžiuje – kuris truko nuo maždaug 800 m. pr. m. e. iki romėnų invazijos į Britaniją 43 m. – ir geležies amžiuje apskritai yra paslaptingi, nes žmogaus palaikai iš tų senų laikų retai išlieka.
Žinome, kad kai kurie to laikotarpio žmonės dažniau būdavo laidojami kartu su motinos pusės giminėmis, o ne su sutuoktiniais. Kasinėjimai Suddern Farm ir Denberio geležies amžiaus vietovėse pietų Anglijoje rodo, kad kūnai po laidojimo kartais būdavo ekshumuojami, o vienu atveju kūnas buvo paliktas atidengtas, kol suiro mėsa, prieš skeletą palaidojant iš naujo.
Laura Castells Navarro iš Jorko universiteto (JK) ir jos kolegos iš naujo ištyrė suaugusios moters ir paauglio berniuko palaikus, kurie buvo palaidoti žemoje akmenų piramidėje prie Loch Borralie ežero netoli Škotijos žemyninės dalies šiaurinės pakrantės – ir atkasti 2000 m. Abu mirė maždaug tarp 50 m. pr. m. e. ir 70 m.
Susiję straipsniai
Moteries kaukolės viduje komanda aptiko įbrėžimus, kurios, pasak L. Castells Navarro, rodo, kad jos smegenys buvo tyčia pašalintos. „Įbrėžimai atrodo pernelyg reguliarūs ir pernelyg tiesūs, kad juos būtų padaręs koks nors gamtinis veiksnys. Labiausiai tikėtina, kad tam buvo panaudotas koks nors aštrus įrankis“, – sako ji.
„Žymių lygumas ir dėsningumas tikrai įdomūs ir leidžia manyti, kad buvo atlikti kokie nors veiksmai, – sako Adelle Bricking iš Velso muziejaus, kuri nedalyvavo tyrime. – O kodėl gi ne smegenų pašalinimas? Jei žmonės buvo sąmoningai mumifikuojami kitais būdais, tai ir toks išdarinėjimas yra to dalis.“
Tačiau Richardas Madgwickas iš Kardifo universiteto (Velsas) nėra toks įsitikinęs. „Žymės tikrai rodo tam tikrą manipuliaciją su kaukole, bet ar galime jas susieti su smegenų pašalinimu, nežinau“, – sako jis.
L. Castells Navarro ir jos kolegos taip pat nustatė, kad kai kurie moters ilgieji kaulai, įskaitant šlaunikaulį, link galo siaurėjo, tarsi būtų buvę nuskusti iki smailumo, galbūt siekiant juos paversti įrankiais. „Manau, kad jie paėmė ilguosius kaulus, sulaužė juos per pusę ir tada apdirbo, kad taptų smaili. Jie yra nuostabiai lygūs“, – teigia mokslininkė.
Tačiau R. Madgwickas mano, kad kaulai nebuvo apdirbti ir paversti įrankiais, o galbūt tiesiog panaudoti, nes jau buvo sulūžę tam tikru būdu, kaip ir kai kurie gyvūnų kaulai, kurie buvo naudojami skylėms odose daryti, o naudojimas palaipsniui pakeitė jų formą. „Tačiau tai, kad jie buvo žmogaus, tikriausiai turėjo simbolinę reikšmę“, – sako jis.
Nepriklausomai nuo šių kaulų modifikacijų priežasties, moters kūnas buvo surinktas iš naujo ir palaidotas akmeniniame kapinyne. „Manau, kad tai, jog kaulai, juos panaudojus, buvo vėl sudėti į žemę laikantis anatominės tvarkos, yra įspūdinga – ir tai galbūt rodo, kad to asmens tapatybė nebuvo visiškai prarasta“, – sako R. Madgwickas.
Šie atradimai atitinka platesnį modelį, pastebimą kitur Britanijoje ir žemyninėje Europoje, susijusį su kaulų modifikavimu po mirties, sako Andrew Lambas iš Edinburgo universiteto. „Aš nežinau jokių kitų atvejų, kai būtų pašalintas smegenų audinys, tačiau pietų Prancūzijoje ir Bulgarijoje būta tradicijos, kai po mirties išpjaunamos kaulų dalys, kurios vėliau paverčiamos amuletais.“
L. Castells Navarro sako, kad šis darbas atskleidžia nuolatinį ryšį ir sąveiką tarp gyvųjų ir mirusiųjų geležies amžiuje.
A. Bricking mano, kad dalis gedėjimo proceso galėjo apimti ceremoninį žmogaus kūno suskaidymą, siekiant išlaisvinti jo dvasią arba pasiimti su savimi jo dalį. „Mirtis nėra pabaiga, kai žmonės tiesiog palaidojami ir paliekami ramybėje, – sako ji. – Jie ekshumuodavo palaikus, atrinkdavo tam tikras liekanas, jas apdorodavo, tvarkydavo ir galiausiai padėdavo į specialią vietą kaip tinkamą kitą žingsnį jų pomirtiniame gyvenime.“
Komanda taip pat ištyrė abiejų asmenų DNR mėginius ir palygino juos su turimais duomenimis. Tai leido nustatyti, kad palaidoti asmenys greičiausiai buvo antrosios eilės pusbroliai iš motinos pusės. Be to, jie buvo giminės su geležies amžiaus žmonėmis iš Orknio salų, esančių maždaug už 175 kilometrų į šiaurės rytus, ir iš Eplkroso, esančio daugmaž už 225 kilometrų į pietvakarius.
Tai atitinka keramikos radinius, kurie rodo, kad geležies amžiuje Šetlando salose, Orknio salose ir Škotijos vakariniuose salynuose egzistavo priešistorinė jūrininkų bendruomenė, sako A. Lambas.
Jis teigia, kad šie žmonės greičiausiai naudojo medinius laivus, aptrauktus gyvūnų odomis – kažką panašaus į airiškus kurachus (air. curach) ar koraklus (val. cwrwgl, angl. coracle): „tinkamus atšiaurioms jūrų kelionėms, bet ne itin didelius laivus.“
Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“. Parengta pagal „New Scientist“.