Fosilija išliko gintare, rastame Kačino regione Mianmare – ir datuojama kreidos periodu. Egzemplioriaus analizė rodo, kad jis priklauso išnykusiai Cretophengodidae šeimai, kuri yra panaši į jonvabalius ir jų giminaičius.
Šis fosilinis vabalas, dabar pavadintas Icaroramus perisi, atstovauja naujai Lampyrid vabzdžių genčiai. Tačiau be to, kad jo uodega galėjo švytėti, mokslininkus labiausiai sudomino jo itin neįprastos antenos.
Šios antenos turi 12 segmentų, o kiekviename segmente yra dvi poros atšakų, kurios kiekvienoje poroje atrodo skirtingai. „Jo 12 segmentų keturšakės antenos atstovauja antenų struktūrai, nežinomai nei tarp šiuolaikinių, nei tarp suakmenėjusių vabzdžių“, – rašo tyrimo autoriai.
Susiję straipsniai
Manoma, kad šios gerai išsivysčiusios antenos buvo naudojamos porai susirasti, jaučiant cheminę komunikaciją per ore esančius feromonus. Netgi įmanoma, kad skirtingos tų keistų antenų dalys leido vabzdžiui atskirti skirtingas chemines medžiagas ir feromonus.
Įdomu tai, kad šiandien gyvenantys jonvabaliai paprastai turi paprastas antenas ir šviesos signalus, o Icaroamus turėjo sudėtingas antenas ir šviesą skleidžiančius organus. Dėl šio neįprasto derinio mokslininkai mano, kad šviesa galėjo būti naudojama kaip gynyba nuo plėšrūnų, o ne kaip signalas porai rasti, ar meilės žaidimams.
Dėl fosilijos amžiaus matyti, kad šių vabzdžių evoliucijos istorijos pradžioje šviesos signalai ir cheminiam atpažinimui skirtos antenos jau buvo išsivysčiusios net 100 milijonų metų anksčiau nei šiandien matomų gyvų vabzdžių.
Tai jau antroji šiais metais Mianmare atrasta į jonvabalį panaši fosilija. Gegužę buvo aprašyta nauja rūšis, pavadinta Cretoluciola birmana – kaip „tikrosios Luciolinae fosilijos iš vidurinio kreidos periodo“ atstovė.
2023 m. taip pat buvo atrasta mikrovapsva, turinti tokias keistas antenas, kad jai galėjo būti sunku skristi. „Unikalios, miniatiūrinės, į debesis panašios struktūros, prilipusios prie antenų, šiam mažam sutvėrimui tikriausiai kėlė nemažai nepatogumų“, – tuomet spėjo tyrimo pagrindinis autorius George’as Poinaras.
Icororamus perisi antenų struktūra niekada nebuvo aptikta jokioje kitoje rūšyje – nei gyvoje, nei išnykusioje – ir yra unikali šiai rūšiai: atskleidžianti, kokia sudėtinga buvo vabzdžių komunikacija netgi kreidos periode.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Proceedings of the Royal Society B“. Parengta pagal „IFL Science“.