2026 m. žurnale „eBioMedicine“ paskelbtame tyrime Toronto mokslininkai naudojo pozitronų emisijos tomografiją (PET), kad įvertintų VMAT2 – baltymą, siejamą su dopaminą išskiriančių nervinių galūnėlių vientisumu. Tyrime dalyvavo 24 ilgąjį COVID-19 turintys žmonės ir 24 tokio pat amžiaus sveiki kontrolinės grupės dalyviai.
Rezultatai parodė, kad ilgąjį COVID patiriančių dalyvių dryžuotajame smegenų kūne VMAT2 prisijungimas buvo reikšmingai mažesnis. Tyrėjai teigia, kad tai gali rodyti sumažėjusį dopaminerginių nervų galūnėlių vientisumą – kitaip tariant, pokyčius sistemoje, kuri svarbi motyvacijai, judesiams, dėmesiui ir atminčiai.
Pokyčiai siejosi su atmintimi ir sulėtėjimu
Mokslininkai nustatė ne tik skirtumą tarp pacientų ir sveikų žmonių. Mažesnis VMAT2 signalas konkrečiose smegenų srityse koreliavo su didesne apatija, lėtesniais judesiais ir ryškesniu atminties pablogėjimu. Tai svarbu todėl, kad iki šiol „smegenų rūkas“ dažnai buvo apibūdinamas kaip platus ir sunkiai paaiškinamas simptomų rinkinys.
Susiję straipsniai
"PubMed" publikuotame tyrimo apraše autoriai pabrėžia, kad nustatytas sumažėjęs VMAT2 prisijungimas gali atspindėti dopaminerginių nervinių galūnėlių pažeidimą. Jie taip pat kelia hipotezę, kad toks pažeidimas gali prisidėti prie dalies neuropsichiatrinių ilgojo COVID-19 simptomų.
Vis dėlto tyrimas neįrodo, kad būtent šis mechanizmas vienintelis sukelia „smegenų rūką“. Ilgasis COVID yra labai įvairi būklė, o anksčiau buvo siūlyta daug galimų paaiškinimų – nuo užsitęsusio uždegimo ir imuninės sistemos aktyvacijos iki kraujagyslių, mitochondrijų ar kitų nervų sistemos pokyčių. Todėl naujasis darbas veikiau prideda dar vieną konkretų biologinį mechanizmą, kurį dabar galima tirti tiksliau.
Tai dera ir su ankstesniais tyrimais, rodančiais, kad COVID-19 gali būti susijęs su ilgiau išliekančiais neurologiniais pokyčiais.
Atsiranda ir naujų gydymo krypčių
Tyrimo autoriai mano, kad jei dopamino sistemos sutrikimai iš tiesų prisideda prie simptomų, ateityje būtų prasminga tirti terapijas, kurios gerintų dopaminerginių sinapsių veiklą. Tačiau kol kas tai dar nėra patvirtintas gydymo metodas, o pats tyrimas buvo palyginti nedidelis.
Tyrimas taip pat turi svarbių apribojimų. Jis parodo ryšį tarp biologinio žymens ir simptomų, bet negali galutinai pasakyti, ar sumažėjęs VMAT2 yra tiesioginė priežastis, pasekmė, ar viena iš kelių vienu metu veikiančių ilgojo COVID-19 grandžių. Be to, norint suprasti, ar rezultatai galioja platesnei pacientų populiacijai, reikės didesnių ir ilgiau trunkančių tyrimų.
Vis dėlto tai vienas iš aiškesnių bandymų susieti ilgalaikius pažintinius simptomus su konkrečiu neurocheminiu pokyčiu. Jei rezultatus patvirtins nepriklausomos tyrėjų grupės, tai gali padėti ne tik geriau suprasti „smegenų rūką“, bet ir tiksliau atrinkti pacientus būsimiems gydymo bandymams.