Kaip ir rega ar klausa, ji nuolat perduoda smegenims informaciją – tačiau apie ne aplinkinį pasaulį, o apie tai, kas vyksta mūsų kūno viduje. Naujausi tyrimai rodo, kad apie ją dar tik pradedame suprasti svarbiausius dalykus.
Smegenys nuolat „klauso“ mūsų organizmo
Mokslininkai šį mažai žinomą „šeštąjį pojūtį“ vadina interocepcija (angl. interoception). Paprastai tariant, tai smegenų gebėjimas nuolat stebėti, kas vyksta mūsų organizmo viduje. Jos renka informaciją apie širdies plakimą, kvėpavimą, kūno temperatūrą, alkį, troškulį ir daugybę kitų procesų, o pagal šiuos signalus reguliuoja organizmo veiklą. Skirtingai nei rega ar klausa, šio pojūčio beveik nejaučiame – jis veikia tyliai ir „automatiškai“ visą parą.
Tačiau smegenys šių signalų ne tik „klauso“. Naujausi tyrimai rodo, kad jos nuolat bando numatyti, ko organizmui prireiks artimiausiu metu. Pavyzdžiui, fizinio krūvio metu širdies ritmas ir kvėpavimas pagreitėja dar prieš organizmui patiriant didžiausią apkrovą, o karštą dieną troškulio jausmas atsiranda anksčiau, nei organizmas pavojingai netenka skysčių. Tokį gebėjimą iš anksto prisitaikyti mokslininkai vadina alostaze (angl. allostasis).
Susiję straipsniai
Būtent todėl interocepcija laikoma kur kas daugiau nei dar vienu pojūčiu. Ji padeda smegenims palaikyti organizmo pusiausvyrą, kad daugybė gyvybiškai svarbių procesų vyktų automatiškai ir žmogui nereikėtų apie juos sąmoningai galvoti.
Kaip smegenys valdo šį „šeštąjį pojūtį“
Nors interocepcija mokslininkams žinoma jau ne vieną dešimtmetį, pastaraisiais metais atsiradus pažangesniems smegenų tyrimų metodams pavyko gerokai tiksliau suprasti, kaip ji veikia. Praėjusiais metais žurnale „Nature Neuroscience“ paskelbtame tyrime mokslininkai, pasitelkę itin didelės raiškos magnetinio rezonanso tomografiją, sudarė iki šiol tiksliausią smegenų sričių, dalyvaujančių šiame procese, žemėlapį.
Paaiškėjo, kad interocepcija nėra susijusi su viena konkrečia smegenų vieta. Priešingai – ją užtikrina platus tarpusavyje susijusių smegenų tinklas, apimantis tiek galvos smegenų žievę, tiek gilesnes struktūras ir smegenų kamieną. Tyrimas taip pat patvirtino beveik visus ryšius, kuriuos mokslininkai anksčiau buvo numatę remdamiesi anatominiais tyrimais. Tai reiškia, kad organizmo signalų stebėjimas nėra vienos smegenų srities užduotis – šiame procese vienu metu dalyvauja kelios skirtingos smegenų sistemos.
Kitaip tariant, naujosios technologijos leido pirmą kartą itin tiksliai pamatyti, kaip ši sistema iš tiesų veikia žmogaus smegenyse.
Ar visiems žmonėms šis „šeštasis pojūtis“ vienodas?
Dar vienas šiais metais paskelbtas tyrimas parodė, kad šis „šeštasis pojūtis“ skirtingiems žmonėms gali veikti nevienodai. Tyrėjai paprašė 241 dalyvio atlikti užduotis, kuriose reikėjo įvertinti savo širdies plakimą ir kvėpavimą. Paaiškėjo įdomus dalykas – žmogus, kuris gerai jaučia vienus savo kūno signalus, nebūtinai taip pat gerai jaučia ir kitus.
Pavyzdžiui, žmogus gali gana tiksliai pajusti širdies ritmo pokyčius, tačiau prasčiau pastebėti kvėpavimo pokyčius. Tai leidžia manyti, kad vadinamasis „šeštasis pojūtis“ nėra vienas bendras gebėjimas. Greičiau tai keli tarpusavyje susiję organizmo „vidiniai jutimai“, kuriuos smegenys apdoroja atskirai. Tai taip pat gali paaiškinti, kodėl vieni žmonės greičiau pastebi savo organizmo siunčiamus signalus, o kiti į juos dėmesį atkreipia gerokai vėliau.
Dėl šios priežasties dalis mokslininkų šiandien mano, kad interocepciją vadinti vienu pojūčiu nėra visiškai tikslu – veikiau tai visa tarpusavyje susijusių vidinių jutimų sistema.
Kodėl apie interocepciją dabar kalbama vis daugiau?
Nors interocepcija mokslui žinoma jau seniai, tyrėjai pripažįsta, kad apie ją vis dar žinome stebėtinai mažai. Tik pastaraisiais metais atsirado galimybė daug tiksliau stebėti, kaip smegenys apdoroja iš organizmo gaunamus signalus. Dėl to mokslininkai vis geriau supranta, kaip ši sistema padeda organizmui prisitaikyti prie kasdienių pokyčių – nuo fizinio krūvio iki alkio ar troškulio.
Kol kas aišku viena – vadinamasis „šeštasis pojūtis“ nėra dar vienas paslaptingas žmogaus gebėjimas. Tai sistema, tyliai veikianti kiekvieną mūsų gyvenimo sekundę – net tada, kai apie ją visiškai negalvojame. Būtent todėl mokslininkai mano, kad geresnis jos supratimas ateityje gali padėti paaiškinti, kodėl žmonės skirtingai jaučia savo organizmo siunčiamus signalus ir į juos reaguoja nevienodai.
Galiausiai, mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad tradicinis penkių žmogaus pojūčių modelis yra gerokai paprastesnis, nei manyta anksčiau. Interocepcija – tik vienas iš mažiau žinomų žmogaus gebėjimų, rodantis, kad mūsų smegenys apie organizmo būklę žino gerokai daugiau, nei patys suvokiame.