Geležies kelias nuo balų rūdos iki gaminio – mistifikuotas. Tai paaiškinti galima proceso sudėtingumu ir subtilumu. XXI a. žmogui geležiniai dirbiniai yra tokie įprasti kaip oras, todėl sunku suvokti mūsų protėvių triūsą ir išlietą prakaitą lydant geležį.
Viešai išvysti šį procesą buvo galima pirmąjį rugsėjo savaitgalį Mažeikių rajone vykusiame archajiškai metalurgijai dedikuotame tarptautiniame festivalyje „Geležinė Daubarių istorija“. Veiksmo vieta – kuršiškų Daubarių piliakalnių papėdė.
Šį renginį jau septintus metus organizavo net šeštos kartos kalvis, viekšniškis Martynas Stankus su žmona Inesa Roščionkovaite-Stankiene (VšĮ „Stankaus kalvė“).
Susiję straipsniai
„Dažnas virš savo namų durų staktos būna pasikabinęs arklio pasagą – sėkmės ir laimės simbolį. Tačiau magiškosios pasagos prietaras neturi nieko bendro su pačia pasaga. Senovėje mūsų kraštuose geležis buvo tokia brangi, jog laimę reiškė rasti ne pačią pasagą, o geležies gabalą: iš jo kalvis galėjo pagaminti ne vieną svarbų buities įrankį ar rakandą“, – pasakojo M. Stankus.
Renginio metu pastatytoje molinėje geležies lydymo krosnelėje (vadinamoje rudnele) žmonės galėjo gyvai stebėti visą procesą. Jam vadovavo archeologas doc. dr. Gvidas Slah su pagalbininkais studentais iš Vilniaus dailės akademijos. Nuo 2019 metų archajiškos metalurgijos paslaptis tyrinėjančiam archeologui kasmet pavyksta iš balų rūdos išlydyti vis didesnį geležies gabalą. Pernai, pavyzdžiui, jis svėrė 6,3 kg.
Na, o Daubarių piliakalnių aplinka pasirinkta neatsitiktinai: 1975 m. archeologas Vytautas Daugudis (1929–2001) joje rado tūkstančio metų senumo kuršių pagamintų rudnelių likučių.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje patys seniausi, V a. pr. m. e. siekiantys geležies lydymo pėdsakai aptikti Klaipėdos miesto pietiniame paribyje esančiame Žardės-Bandužių archeologiniame komplekse. Pasauliniu mastu žmonės iš balų ar kitokios rūdos lydyti geležį išmoko apie 1,3 tūkst. metų pr. m. e. dabartinės Turkijos teritorijoje.
D. Nikitenkos nuotr.
„Jei pažvelgtumėme į Baltijos jūros regioną, Skandinaviją, ten taip pat pirmieji geležies lydymo faktai fiksuojami apie 500 m. pr. m. e. Taigi, bendrame Baltijos jūros regiono kontekste mes nesame labai atsilikę“, – teigė dr. G. Slah.
Mūsų balų rūda yra tinkama net elitinių kalavijų gamybai, tačiau pati žaliava – kaprizinga: bendroje masėje grynos geležies gali būti nuo 2 proc. (tai – labai mažai) iki 60 proc. Norint sėkmingai išgauti metalą, rūdoje turi būti mažiausiai 17 proc. geležies.
Rudnelėje turi būti pasiekiama apie 1300–1400 laipsnių temperatūra. Šiam tikslui pasitelkiamos didelės dumplės, kuriomis pro rudnelės šonuose padarytas skyles pučiamas oras. Tokia geležies lydymo krosnelė padegama iš vidaus, įkaitinama ir sluoksniais pilamos medžio anglys bei susmulkinta balų rūda. Susidaro „sumuštinis“, kuris nuolat kaitinamas.
Išdega anglys, organinės medžiagos, rudnelės turinys grimzta žemyn. Vėl tam tikrais intervalais ant viršaus kraunamos naujos rūdos, anglių porcijos, kol apačioje susiformuoja kritė. Ji išimama sudaužius molinę rudnelę.
Šiemet renginio metu vienoje rudnelėje sunaudota apie 22 kg balų rūdos iš Šakių rajono ir 60 kg anglių. Rezultatas – gauta 3,9 kg kritė. Krosnis pakurta apie 13 val., sugriauta apie 19 val. 30 min.
Festivalį „Geležinė Daubarių istorija“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių rajono savivaldybė.