Naujajame tyrime Purdue universiteto antropologijos tyrėja Roselyn Campbell iš naujo ištyrė 46 kaukoles, priklausiusias asmenims, palaidotiems šalia karališkųjų kapų, priklausiusių faraonui Džerui, faraonui Džetui ir Meretneith (moteris, kuri, tikėtina, epizodiškai valdė Egiptą), ir pastatytų netoli senovės šventojo Abido miesto. Visi trys valdovai gyveno Pirmojoje dinastijoje – laikotarpyje, prasidėjusiame maždaug prieš 5000 metų, kai Aukštutinis Egiptas ir Žemutinis Egiptas buvo suvienyti į vieną karalystę. Paaukoti tarnai buvo palaidoti šalia faraono, kuriam jie tarnavo, kapo.
Mokslininkai pirmą kartą iškasė karališkąsias kapavietes XX a. pradžioje. Tuo metu kasinėjimus vykdęs Flindersas Petrie manė, kad šimtai kitų kapų, rastų šalia karališkųjų kapų, priklausė ne karališkosios kilmės asmenims – pavyzdžiui, tarnams ir kitiems faraonui tarnavusiems žmonėms. Be to, atrodė, kad šie ne karališkosios kilmės asmenys buvo paaukoti po to, kai mirė valdovas, kuriam jie tarnavo – tikint, kad jie galės tarnauti faraonui pomirtiniame gyvenime.
Tačiau F. Petrie nepavyko rasti mirtinių kaulų traumų įrodymų, o jo hipotezė, kad jie buvo paaukoti, nuo tada kelia diskusijas. F. Petrie daugumą žmogaus palaikų perlaidojo, tačiau 46 kaukolės buvo išsaugotos ir saugomos Kembridžo universiteto Duckwortho kolekcijose.
Susiję straipsniai
Naujajame tyrime, paskelbtame žurnale „Frontiers in Environmental Archaeology“, R. Campbell iš naujo ištyrė šias 46 kaukoles, naudodama šiuolaikines teismo medicinos technikas ir informaciją apie žymes, kurias įvairių tipų traumos palieka žmogaus skeletuose. R. Campbell nustatė, kad 18 kaukolių turi traumų požymių, kurios, tikėtina, buvo mirtinos – tai rodo, kad šie asmenys, kaip teigiama žurnalo pranešime, greičiausiai buvo paaukoti. Konkrečiai, R. Campbell nustatė, kad daugelyje kaukolių buvo linijinių lūžių, kuriuos F. Petrie klaidingai palaikė pažeidimais, atsiradusiais po palaidojimo.
Linijiniai lūžiai „atsiranda, kai kaukolė atsitrenkia į santykinai didelį objektą arba kai į ją smogia santykinai didelis objektas, taikant nedidelę bendrą jėgą – dėl kaukolės rutulio formos smūgio jėga pasiskirsto po visą kaukolės skliautą, – rašo R. Campbell tyrime. – Nors linijiniai lūžiai ne visada iš karto baigiasi mirtimi, jie dažnai sukelia intrakranijinius pažeidimus ir (arba) kraujavimą, kurie gali greitai sukelti sąmonės netekimą ir mirtį, jei neatliekama operacija [slėgiui sumažinti]“.
R. Campbell teigia, kad sunku nustatyti, koks ginklas ar daiktas buvo panaudotas. „Remiantis lyginamaisiais teismo medicinos ir archeologiniais tyrimais, labiausiai tikėtina, kad tai buvo plokščias ir palyginti lengvas įrankis, greičiausiai pagamintas iš medžio, o ne iš akmens“, – sako ji.
Įrodymai apie žmonių aukojimą yra riboti ir, atrodo, apsiriboja daugiausia pirmąja dinastija. F. Petrie iškėlė hipotezę, kad aukos buvo faraono tarnai, remdamasis tuo, jog kai kurie buvo palaidoti su antkapiais, ant kurių buvo užrašyti tokie titulai kaip „antspaudo nešiotojas“ – o tai leido manyti, kad jie tarnavo faraonui.
„Kiek galime spręsti, šis konkretus tarnų aukojimo tipas, atrodo, baigėsi su pirmosios dinastijos pabaiga – o tai reiškia, kad jis [truko] apie du šimtmečius arba galbūt net mažiau“, – sako R. Campbell.
Olandijos Groningeno universiteto egiptologas Jacobusas van Dijkas, kuris nedalyvavo šiame tyrime, palankiai įvertino naują tyrimą. „Tarnų aukojimo egzistavimas senovės Egipte visada kėlė ginčų, o dr. R. Campbell tyrimas pateikia svarbų argumentą tiems mokslininkams, kurie, kaip ir aš, tiki, kad šis paprotys Egipte buvo praktikuojamas ankstyvuoju dinastijų laikotarpiu“, – sako jis.
Egiptologas taip pat pažymėjo, kad jį nustebino žmogaus aukojimui naudotas metodas – nes ritualinio nužudymo vaizdavimas senovės Egipto medinėse lentelėse „atrodo rodantis, kad auka klūpėdavo su už nugaros surištomis rankomis ir buvo duriama peiliu į krūtinę“.
Parengta pagal „Live Science“.