Akmeninis sarkofagas buvo atkastas 1869 m., tačiau jį ištyrę ekspertai nustatė, kad kapas buvo apiplėštas anksčiau, to paties amžiaus pradžioje. Ekspertai taip pat pastebėjo, kad sarkofago šone išraižyti ornamentai stilistiškai buvo romėniški, o lotynų kalba parašytą užrašą galima išversti taip: „Valerijaus Amandino atminimui. Valerijus Superventoras ir Marcellus tai padarė savo tėvui.“ Tačiau ant sarkofago dangčio buvo išraižytas milžiniškas viduramžių kryžius – o tai leidžia manyti, kad praėjus šimtams metų kapavietė buvo pakartotinai panaudota svarbios religinės asmenybės palaidojimui.
Paslaptis apie viduramžių asmenį, palaidotą romėniškame sarkofage, liko neišspręsta 150 metų, nes niekas nemanė, kad viduje galėjo būti likę kokių nors kaulų. Tačiau kai 2016 m. akmeninis sarkofagas buvo atvertas konservavimo tikslais ir jame buvo rastas pilnas skeletas, pagaliau paaiškėjo užuominos apie mirusiojo tapatybę, žurnale „Journal of the British Archaeological Association“ rašo Vestminsterio abatijos konsultantas archeologas Warwickas Rodwellas.
Nors per daugelį metų skeletas buvo sutrikdytas – kaukolėje netyčia buvo padaryta skylė, o rankų ir kojų kaulai sumaišyti – buvo aišku, kad tai buvo vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio vyras, 2016 m. ataskaitoje rašo „Pre-Construct Archaeology“ bioarcheologas Jamesas Langthorne’as. Vyras taip pat turėjo osteoartrito požymių, dvi užgijusias šonkaulių traumas ir podagrą. Kaulų anglies datavimo tyrimai parodė, kad palaikai datuojami 987–1052 m. – o tai patvirtina, kad Romos laikų sarkofagas buvo pakartotinai panaudotas viduramžiais.
Susiję straipsniai
„Tai mus atveda prie paskutinio svarbaus klausimo: kas jis buvo?“ – rašo W. Rodwellas. Nepaisant to, kad nebuvo įkapių, kurios galėjo būti pavogti XIX a. pradžioje, „jis beveik neabejotinai buvo abatas“, kuriam buvo surengtos garbingos laidotuvės akmeniniame sarkofage su dideliu kryžiumi, teigia archeologas.
Remdamasis Vestminsterio abatų gimimo ir mirties datomis bei jų tarnystės dvasininkijoje trukme, W. Rodwellas kandidatų sąrašą susiaurino iki Wulfsige’o (abatas nuo 988 iki 993 m.), Ælfwigo (abatas nuo 993 iki 1020 m.) ir Wulfnoto (abatas nuo 1020 iki 1049 m.). Atsižvelgiant į tai, kad Wulfsige’as paliko Vestminsterį, kad taptų vyskupu kitur, jis greičiausiai nebuvo palaidotas vienuolyne.
Vestminsterio dekano ir kapitulos nuotr.
„Taigi, turime du tikėtinus kandidatus, – rašo W. Rodwellas. – Tai, kad Ælfwigas jau buvo Vestminsterio vienuolis, galėtų jam suteikti pranašumą.“
Nors Ælfwigo paskutinioji poilsio vieta galbūt buvo rasta po tūkstantmečio, kai kurie klausimai lieka be atsakymų.
Pavyzdžiui, neaišku, kodėl XI a. abatas buvo palaidotas perdirbtame IV a. romėnų sarkofage. Romėnų karstų pakartotinis naudojimas yra itin neįprastas reiškinys, kaip savo tyrime pažymi W. Rodwellas, ir nieko panašaus į šį sarkofagą iki šiol nebuvo rasta. Vienas iš paaiškinimų, kodėl karstas buvo panaudotas dar kartą, gali būti susijęs su lotynišku užrašu, kurio pirmasis žodis – „memoriae“ (atminimui) – leidžia manyti, kad Valerijus Amandinas pats buvo ankstyvasis krikščionis. Šis romėnas galėjo būti reikšminga asmenybė romėniškajame Londone – tačiau deja, apie jo karjerą nieko nežinoma.
Vestminsterio dekano ir kapitulos nuotr.
Ekspertai taip pat nėra tikri, iš kur atsirado šis romėnų sarkofagas. Jis buvo pagamintas iš kalkakmenio, išgauto Oksfordšyre – grafystėje pietų Anglijoje. Tačiau, kaip pažymėjo W. Rodwellas, galbūt jis iš pradžių buvo romėnų mauzoliejuje, o vėliau buvo iškastas ir perkeltas. Tačiau, kaip rašoma tyrime, tyrime, „kažkur Vestminsterio abatijos apylinkėse gali būti vila ir jos kapinės, laukiančios atradimo“.
Šiuo metu sarkofagas eksponuojamas Vestminsterio abatijos Karalienės deimantinio jubiliejaus galerijose, rašo „Live Science“.